Pirmiausia tokia įnirtingo tvarkymosi manija užsikrėtė viena mano draugė. Po to sykį viena seminaro dalyvė paklausė, ar aš dar nebandžiau. Tuomet kita mergina po Nuostatų keitimo dirbtuvių, jau dalyvaudama nuotolinėje Nuostatų keitimo praktikoje, atsiuntė man knygos nuorodą. Galiausiai įbėgusi į knygyną beveik įsirėmiau nosimi į knygų apie tai rietuvę. Ir tada supratau: metas. Pati Visata man sako, kad turiu šito imtis, ir sako jau tiek sykių. Reikia klausyti, nes paskui pasakys garsiau.
: )
Taigi. Kultinė japonų autorė Marie Kondo siūlo unikalią namų tvarkymo, o tiksliau – daiktų pertekliaus atsisakymo sistemą, visame pasaulyje įtraukusią jau milijonus žmonių. Neaprašinėsiu pačios sistemos: kaip autorė, gerbiu kitų sukurtus dalykus ir siūlyčiau įsigyti knygą (ji pasirodė ir lietuviškai), jei norite iš pagrindų pertvarkyti namus, visam likusiam laikui pakeisti požiūrį į daiktus, o drauge – išjudinti užsistovėjusią gyvenimo tėkmę: kad atsikratant senienų į namus plūstelėtų gaivos ir permainų, lemiančių sėkmę.
Autorė yra griežta (tą aš mėgstu), o tvarkymosi seansai vyksta labai įdomiai. Nemeluosiu, kad lengvai. Tačiau man asmeniškai svarbiau, kad būtų įdomu.
– I diena. Drabužiai –
Pradėjau nuo drabužių. Absoliučiai visus, sekdama nurodymus, suverčiau į krūvą (kairėje). Kaip matot, drabužių ir taip neturėjau labai daug – čia absoliučiai visi mano rūbai, įskaitant žieminius paltus, motociklininkės striukę, ir visa kita. Iš viso buvo 114 rūbų. (Apatinių nepriskaičiuoju, nes gal nenusismulkinkim čia iki triusikų.) Masteliui pajusti į kadrą padėjau sportbačius, nes katės pozuoti atsisakė. Tuomet tą krūvą – visą vienu ypu – perrinkau taip, kaip liepia Marie. Atsakydama sau į vienui vieną klausimą apie kiekvieną drabužį. Vienus dėjau pasilikti, kitus – atiduoti. Štai kiek liko (dešinėje). Vizualiai krūva sumažėjo nedaug, tiesa? Bet liko tik 75 vienetai.
Atidavimui ir išdovanojimui atrinkau du tikrai didelius maišus drabužių (nuotraukoje to krūvos sumažėjimo gal nematyti). Iš mano spintų kitų rengti ir džiuginti iškeliavo (čia įdedu realų savo sąrašą, kaip pavyzdį, kiek daiktų per vieną sykį galima paleisti keliauti toliau):
– 2 džinsiniai švarkai
– 2 kostiuminiai švarkai
– 1 kostiuminės kelnės
– 2 velvetiniai švarkai
– 1 lininis švarkas
– 1 odinės kelnės
– 1 kareiviškos kelnės
– 1 klasikinės kelnės
– 1 klasikinė liemenė
– sijono-švarko kostiumėlis
– 1 šilta suknelė
– 4 pavasarinės suknelės
– 2 ilgos vasarinės suknelės
– 2 sijonai
– 1 megztinis
– 1 plonas megztinis
– 4 golfai
– 4 marškinėliai ilgomis rankovėmis
– 5 marškinėliai trumpomis rankovėmis
– 1 timpės
Tiesa, praėjus kuriam laikui, įsigijau kelis marškinėlius vasarai ir vieną kiek puošnesnę suknelę. Tačiau net ir be šių naujų drabužių mane, atsikračiusią nemylimų (nors kartais vos kelissyk apsivilktų) drabužių, aplankė neįtikėtinas naujumo ir šviežumo jausmas. Įsivaizduokit: atsidarau spintą, o ten – tik mėgstami drabužiai. Kurį paimi – tą norisi vilktis. Kažkas man dar nepatirta. Nes vis tiek iki šiol dar kažką kažkur užslėpdavau, motyvuodama „gaila išmesti” arba „taigi kainavo”. Cha cha cha, bulvės irgi kainavo, bet jei jos pamirštos sudygo – tai ką, vis tiek reikia laikyti, nes kainavo?
Maža to, išvaliusi spintą nuo balasto net radau visiškai naujus pernai vasarą pirktus džinsus, dėvėtus gal tik sykį ar du – buvau tiesiog pamiršusi apie juos. Praktiškai jaučiuosi nusipirkusi naujus džinsus, tokie jie dar nauji. O vargšai tiek laiko tiesiog duso užspausti kitais drabužiais…
– Mano drabužių sesijos trukmė –
Į vieną vietą rūbus kroviau: 17 min.
Rankiojau pamirštus ar D. spintoje paklydusius drabužius: 25 min.
Rūšiavau: 1 val. 3 min.
Pasiliktų drabužių kabinimas į spintas ir lankstymas į lentynas bei stalčius: 1 val.
Atiduodamų drabužių rūšiavimas, valymas (nuo kačių pūkų), lankstymas, pakavimas: 47 min.
Iš viso drabužius tvarkiau: 3 val. 33 min.
Pasilikau 75 drabužius, paleidau toliau keliauti 39.
– II diena. Batai –
Jau kitą dieną po drabužių perrinkimo ėmiausi batų. Nes tiesiog nenustygau vietoje, kaip norėjau paleisti keliauti dar daiktų. Visi mano tądien turėti batai (viršuje, 20 porų) ir kiek jų liko po perrinkimo (apačioje, 12 porų):
Lengva ranka padėjimui prie konteinerio atrinkau ilgai brūžintus ir kadais labai mielus batus, o dovanojimui atidėjau kelias tik sykį ar vos porą kartų avėtas poras. Pasirodo, kai liaujiesi sau meluoti, pasidaro labai lengva rinktis. Ai, pagailėjau vienų numintų basučių, bet jos man kelia tik pačius geriausius atsiminimus, tad ši pora galės tęsti gyvenimą sodyboje.
Po avalynės perrinkimo įsigijau medžiaginius laivelius, vienas basutes vasarai ir vienus demisezoninius kablus. Ai, ir dar paskui radau vienus nuo perrinkimo pasislėpusius naujutėlius žieminius ilgaaulius, kurie mane džiugina, tai jų ir nebūčiau atidavusi. Tad šiandien turiu 16 batų porų (visiems sezonams). Man tai – labai daug. Kad ir kaip vartyčiau, daugiau man tikrai nereikia, nes didžiąją dalį laiko praleidžiu basa.
Ir jau kurį laiką turiu tik vieną rankinę – tašę. Taip, man ir pačiai sunku tuo patikėti. Tačiau kažkaip užtenka. Nes labai ją mėgstu.
– Trumpa smalsumo akimirka ir šiek tiek statistikos –
Ruošdama šį tekstą ir prisiminusi tą vienui vieną savo rankinę, paspėliojau, o kiek jų turi kitos moterys? Pasmalsavau ir savo dirbtuvių paskyroje FB uždaviau skaitytojoms tokį klausimą. Pasipylė komentarai, iš jų konkrečių, nurodančių skaičius, man rengiant šį tekstą buvo 120. Paaiškėjo, kad, įskaičiuojant delnines ir kuprines, atsiliepusios mano skaitytojos turi vidutiniškai po penkias ir dar trečdalį rankinės. Buvo turinčių virš 10, 20 ir net 30, buvo tokių, kurios turi tik vieną mėgstamą, nešiojamą daug metų.
Jokiu būdu nenoriu teigti, kad kažkoks skaičius rankinių jau yra per daug. Vis tik buvo tokių iškalbingų komentarų:
“Dvi nešiojamos. Trys guli…”
Arba:
“Per daug 🙂 Tiesą sakant, bijau skaičiuoti 😀 Specialiai neskaičiuodama prisimenu 10. Dar kažkiek delninių. Dar kažkiek – rankinės, kurių neprisimenu. Tokių tikrai yra. Va ką su kai kuriomis moterimis daro secondhand’ai, pilni pigių daiktų.”
O tada pasmalsavau, kiek porų batų mano skaitytojos turi: nešiojamų, rečiau nešiojamų ir visiškai neavimų. Atsakė 62 skaitytojos, kurios visos drauge suskaičiavo net 1234 batų poras. Vidutiniškai kiekvienai teko po kiek daugiau nei 19 su puse poros. Tačiau šį skaičių labai padidino pavieniai atvejai, kai moterys buvo sukaupusios 40, 50 ir 60 porų viršijančias kolekcijas. Atsiliepė ir moteris, kuri turi tik dvi poras batų.
Iškalbingiausi komentarai batų tema:
„24. Tik besikraustydama sužinojau, kad turiu tiek daug batų, o vis galvojau, kad dar kažkokių reikia…”
„Na as neskaičiuosiu, nes jau neturiu jėgų dėžes atidarinėt, bet iki 40 būtų. O nešiojamų vos 10 porų. Net nežinau, kodėl aš juos laikau, kažkuriuos gaila išmest, nes nauji, bet nepatogūs.”
„15 porų. Ir tik 3 poras nešioju :D”
„23. Didžioji dalis neavimų, bet „dar geri, gal dar avėsiu”
„15 porų. 5 poros išmetimui jau pusę metų atidėtos :D”
„24 įskaičiuojant viską, kas įmanoma: visi sezonai, guminiai, paplūdimio šlepkės ir aukštakulniai… Ilze, jūsų eksperimentas mane pradėjo gasdinti.. 😀 aš turiu TIEK daug, pasirodo, o niekada neturiu „kuo apsirengti ir ko apsiauti” :D”
– Mano batų sesijos trukmė –
Į vieną vietą batus kroviau: 12 min.
Rūšiavau: 7 min.
Valiau pasiliktus batus ir dėliojau juos į dėžes: 40 min.
Valiau ir pakavau atidavimui atrinktus batus: 16 min.
Iš viso batus tvarkiau: 1 val. 15 min.
Pasilikau 12 batų porų, atidaviau 6 poras, prie konteinerio padėjau 2.
– II dienos vakaras. Knygos –
Tą pačią dieną, kai perrinkau batus, ėmiausi knygų. Nes – taip! – tiesiog nebegalėjau ilgiau laukti. Pripažįstu: skaitant Marie Kondo, iš tiesų apima rimtas tvarkymosi azartas, o jau išbandžius praktiškai – net smagumo šiurpai eina galvojant apie dar vieną palengvėjimo bangą, kurią galima pajusti atsikračius dar vieno kalnelio daiktų. Net jei tai knygos.
Štai visos tądien turėtos mano knygos. Kas šioje nuotraukoje ras katę?
Taip, ten kyšo ausis tarp antros ir trečios krūvelės.
Knygas prižiūriu gana skrupulingai, kad jų nepasidarytų per daug: perrenku bent sykį per metus, ir kaskart atiduodu mažiausiai dėžę. Šįsyk atidavimui atrinkau dvi nemažas dėžes, dar vieną dailų kupstelį sudėjau iš skolintų knygų, kurias ketinu po vieną grąžinti šeimininkams.
Beje, D. turi daug daugiau knygų už mane, tačiau aš jo knygų neliečiau (nuotraukoje – tik maniškės). Man labai artima Marie Kondo filosofija, teigianti, kad susitvarkykime tai, kas mūsų, o artimieji gerąja prasme užsikrės. (Beje, jau kelerius metus stebiu tokią pat tendenciją informacinės erdvės ir komunikacijos tvarkyme, gaudama dosnų grįžtamąjį ryšį iš perkamiausios mano nuotolinės programos, EŽD eksperimento, dalyvių: kai patys apsikuopiame savo žodžiuose ir mintyse, aplinkiniai pradeda daryti tą patį.)
Paliudysiu: po mano tvarkymosi uragano D. taip pat rado ką atiduoti ir ką išmesti. Be jokio tradicinio tylaus mano zirzimo dėl pergrūstų spintų.
– Mano knygų sesijos trukmė –
Į vieną vietą knygas kroviau: 46 min.
Rūšiavau: 1 val. 20 min.
Valiau dulkes lentynose ir dėliojau likusias knygas atgal: 45 min.
Iš viso knygas tvarkiau: 2 val. 51 min.
Trečią tvarkymosi maratono dieną (taip, aš tikrai nebegalėjau sustoti) ėmiausi to, apie ką vien pagalvoti skaudėjo: popierių.
– III diena. Popieriai –
Ši diena man buvo slogiausia. Tikrai nemaniau, kad turiu prikaupusi tiek ir tokių nereikalingų popierių. Visą dešimtmetį savo gyvenimo… Juos rūšiuoti buvo nuobodu, kartais – liūdna, kartais – gėda. Taip. Esu išgyvenusi labai įvairių laikų ir tikrai ne visais prisiminimais didžiuojuosi. Popieriai tokių prisiminimų iškėlė daugiausia. Jų išmetimui atrinkau visą dėžę, tačiau į konteinerį mesti nenorėjau, nes ten buvo daug dokumentų, korespondencijos, lėktuvų bilietų, sutarčių.
Todėl po kelių savaičių išvežiau didžiulę, jau sunkiai nuo žemės pakeliamą popierių dėžę į sodybą. Ir jau pirmąjį vakarą nunešiau deginti:
Netrukus įsipleškėjo taip, kad buvo gražu žiūrėti. O aš vis dėjau po šūsnį, mintyse dėkodama už gautas pamokas – kelionėms, renginiams, turėtoms darbovietėms, išsipildžiusioms Jaunaties praktikoms, savo knygų rankraščiams, netgi „nelaimingai meilei” (nors dabar to meile jau niekaip nepavadinčiau, tik įsikibimu į kitą žmogų).
Iš tiesų sudeginusi dešimtmečio užrašus ir popierius pajutau neįtikėtiną palengvėjimą. Apėmė jausmas, kad kažkoks nematomas rūpesčių debesis, tiek laiko kybojęs virš mano galvos, išsisklaidė su tais dūmais ir išnyko. Žinoma, gal pojūčius užaštrina tai, kad tiek laiko išbuvau gamtoje, gryname ore, labai gerai pailsėjau ir atsigavau. Tačiau tai nebuvo vien tik fizinis palengvėjimas. Tikrai žinau, kad ten sudeginau ne tik popierius.
Net jei netvarkysite nieko kito, nuoširdžiai rekomenduoju perrinkti užrašus, sutartis, kitą popierieną. Išbandžius paaiškėjo, kad daryti tai pagal Marie Kondo rekomendacijas yra kur kas paprasčiau ir greičiau, nei buvau įpratusi. Dar niekada gyvenime per tokį trumpą laiką nesu atsisveikinusi su tokia krūva popierizmo, siurbusio mano nuotaiką. Prisipažinsiu: man vien pamąsčius apie tai, kad kažkada tą popierių krūvą reikės tvarkyti, susiraukdavo kakta ir iškart paniurdavau.
Pagalvokite, kiek energijos kartais sudedame į savo žodžius – ypač, jei rašome juos būdami blogos nuotaikos. O ką mūsų gyvenime simbolizuoja daug metų saugomos darbo sutartys iš darboviečių, kuriose kentėjome, buvome išnaudojami, dirbome už menkaverčius atlyginimus? Darbuotojo pažymėjimai iš ten, kur leidomės ujami ir tiesiog stigome įkvėpimo oro ir gyvenimo džiaugsmo? Kaip mes atrodome tose dokumentinėse nuotraukose? Ar norime į jas žiūrėti? Jas saugoti?
Tiesą sakant, net eilėraščių rankraščių neskaičiau ir deginau nežiūrėdama. Jei tie tekstai man atrodė vertingi vos gimę, jie buvo publikuoti ir vėliau sugulė į knygas. Jei neatrodė vertingi – tai tikrai netaps vertingesni juos marinuojant dar vieną dešimtmetį.
Mano popierių krūva netikėtai virto tokio dydžio pelenų kalnu, kad kuriam laikui sutrikdžiau… savo krikšto tėčio pasiruošimą vakaro kepsniams ant žarijų. 🙂
– Mano popierių sesijos trukmė –
Į vieną vietą visus popierius sunešiau: per 20 min.
Rūšiavau: 2 val. 15 min. (Per vidurį proceso padariau 20 min. pertrauką.)
Likusių popierių ir kitos smulkmės dėliojimas atgal užtruko: 20 min.
Iš viso popierius tvarkiau: 2 val. 55 min.
– Tvarkymosi maratonui aprimus –
Iš keturių tvarkymosi sesijų, turėtų per tas tris dienas – drabužių, batų, knygų ir popierių – maloniausia kažkodėl buvo batų (su tokia meile valiau, šveičiau ir tepalu tryniau batus atidavimui, kad sunku nusakyti). Nemaloniausia buvo popierių sesija. Tačiau būtent popierių išgabenimas iš namų ir sudeginimas atnešė daugiausia džiaugsmo.
Per kelias ateinančias dienas po popierių laužo mano nuskaidrėjusioje galvoje vienas po kito gimė keli labai svarbūs, ilgalaikiai sprendimai, kurių prieš tai niekaip negalėjau priimti – negalėjau iki galo įsidrąsinti, o gal net neleisdavau sau apie tai rimčiau pagalvoti.
Iš tiesų atrodo, kad gerokai apvaliusi namus nuo daiktų pertekliaus ir ypač sudeginusi tiek slogių prisiminimų kėlusius popierius, atgavau neįtikėtiną kiekį energijos, man nebūdingo tolimesnio tvarkymosi ūpo ir jėgos kur kas drąsesniems sumanymams, nei galėjau kada pagalvoti.
Ar tai buvo taip jau paprasta? Tikrai ne. Sutinku, kad realus intensyvaus tvarkymosi laikas neilgas. Keturios sesijos – drabužiai, batai, knygos ir popieriai – tetruko tiek:
– drabužių: 3 val. 33 min.
– batų: 1 val. 15 min.
– knygų: 2 val. 51 min.
– popierių: 2 val. 55 min.
Iš viso: 10 val. 34 min.
Vis tik laikas – reliatyvus. Kai kurie tvarkymosi epizodai man išsitęsė į amžinybę. Susidurti su savo praeitimi skaudėjo, ir ne tik emociškai. Jau antrą dieną prabudusi jaučiau, kad skauda kūną. Pamaniau, negi nuo drabužių kabinimo į spintą? Trečią dieną prabudus skaudėjo dar labiau. Na, gal nuo dėžių su knygomis kilnojimo? – pasvarsčiau. Tačiau prabudusi ketvirtą rytą supratau, kad tai toks skausmas, kokį patiriu po labai didelio streso, įtampos.
Įsižiūrėdama į kiekvieną daiktą, turėjau įsižiūrėti ir į savo praeitį, susitikti su ankstesne savimi. Kartais – labai silpna savimi, kartais – labai kvaila savimi, kartais kitaip labai nekokia. Greičiausiai vidinis mano pasipriešinimas kėlė tokią įtampą – net fizinę – kad po viso šito jaučiausi lyg primušta lazdomis, ir kelias dienas paskui iš tiesų norėjau tik ilsėtis.
Nepaisant nuovargio, labai stiprūs teigiami procesai jau buvo prasidėję ir aš tai ne tik jaučiau, bet ir mačiau. Žinoma, senienų atsikratymas nėra panacėja. Tačiau tai puiki sąmoningumo treniruotė, leidžianti pergalvoti savo pirkimo, vartojimo įpročius, savo santykį su praeitimi, priežastis, kodėl norime turėti ir kaupti.
Daiktai tėra daiktai. Aš tikiu, kad tai jie turi tarnauti mums, o ne mes jiems. Taip pat tikiu, kad erdvė, lengvumas ir laisvė yra brangesni už daiktus ir suteikia kur kas daugiau jėgos vidiniams turtams augti.
Išgabenusi iš namų du didžiulius maišus drabužių, maišą batų, dvi dėžes knygų ir didelę dėžę popierių, jaučiuosi kur kas turtingesnė ir daug, daug, DAUG laimingesnė, nei prieš tai. O čia dar tik įpusėta Marie Kondo knyga…
– Daugiau šia tema: kai atsisakyti reiškia atrasti –
Kitus tekstus apie atsisveikinimo su daiktų pertekliumi džiaugsmą galite rasti pirmoje ir antroje dalyje šia tema:
– apie daiktų ir daiktelių perteklių bei ir rūbus,
– apie smulkmenas, nuosavybę ir daiktų nureikšminimą.
PS. Maloniai primenu, kad jei norėsite deginti savo popierius ir slogius prisiminimus, ir darysite tai lauke, būtina laikytis priešgaisrinės saugos reikalavimų, pasirinkti tam pritaikytą vietą, prižiūrėti ugnį visą jos kūrenimosi laiką, o pabaigus darbą, įsitikinti, kad žarijos nebus išnešiotos vėjo. Ačiū už tai, kad saugote save, savo aplinką ir gamtą.
PPS. Jei tvarkysite turimus drabužius pagal Marie Kondo rekomendacijas ar savarankiškai, prašau, perskaičiuokite pasiliktus ir atidėtus rūbus ir užpildykite šį miniatiūrinį klausimyną. Bus labai įdomu patyrinėti, kokios dalies drabužių tradiciškai atsisakoma vienu ypu, nes prie daiktų temos dar grįšiu. Ačiū!
PPPS. Žmonės neretai man rašo, kad atsisakyti liguisto prisirišimo prie daiktų, išsivaduoti iš įpročio išlaidauti dėl blogos nuotaikos bei ugdytis gebėjimą lengviau paleisti tiek daiktus, tiek idėjas jiems padeda ir autorinė, asmenine bei mano seminarų dalyvių patirtimi grįsta nuotolinė Nuostatų keitimo praktika.