– Atsisveikinant –
kai paskutinė vasaros žvaigždė
išsirpusi į šlapią žolę kris
pasaulis atsidus ir sumažės – –
po savo širdimi pravers duris
rami naktis – anapus žengs visi –
garsai, kerai, ūkai, tankmių būtybės
kažkas mažytis man į ranką įsikibęs
vos girdimai paklaus
ar dar esi
žvaigždynų koriui meteorais lašant
kaip gervuogė išnokusi tamsa
sugers ir mus ir pasimetusį kažką
bus taip tyku bet tos tylos bus maža
kažkas į mus nueinančius dėbsos
kol žemė vėl įkvėps ir išsiplės
jauti ten po širdim dabar nešies –
lyg kėkšto plunksną –
atspindį šviesos
