Patikėsite ar ne, susapnavau, kad turiu sukurti tokį plakatą. Ir kaip tik atėjo laikas: šiandien, pasaulinę savižudybių prevencijos dieną…
Todėl sukūriau, publikuoju, ir pridedu kelis žodžius šia tema.
Daugybė žmonių per savo gyvenimą patiria LABAI sunkių akimirkų. Tik ne visi apie tai kalba. Ypač šalyje, kur psichinė sveikata vis dar yra tabu. Priešingai: žmonės kaip tik dažnai mėgsta vaidinti stipresnius, sėkmingesnius, kietesnius, nei yra. Nors ir ta vaidyba ilgainiui užgula alinančia našta „aktorių”, ir iškreipia tikrovę tų, kurie kliaujasi „aktoriaus” vaidmeniu.
Neseniai kalbėjomės su vienu draugu, visai kitame kontekste, ir jis užsiminė, kad išgyvena jausmą, jog visiems sekasi geriau, visi pasiekę daugiau, kad jis nuveikė tiek mažai. „Bet tu nežinai, kokia buvo tų „pasiekimų” kaina, tai viena,” – sakau jam. – „Ir antra, žmonės dažniausiai rodo tik paradinę pusę. O iš tiesų begalė žmonių pasislėpę neša vienokį ar kitokį kryžių.”
Tik tie kryžiai dažniausiai kitiems nematomi
Kažkas augo geriančioje šeimoje, kažkas buvo mušamas, kažkieno šeimoje žmogus su negalia, fizine ar psichine, kažkam gimė nepagydomai sergantis vaikas, – nė viena tų istorijų nepapuoš blizgaus žurnalo viršelio ir nebus jausmingai pasakojama „žvaigždžių” valandose. Ir tų – nematomų, nepasakojamų – istorijų yra tūkstančiai. Dešimtys, šimtai tūkstančių.
Begalė žmonių, nešdami kiekvienas savo kryžių, išgyvena sunkių ir labai sunkių akimirkų. Ikipandeminiame pasaulyje tradiciškai laikyta, kad psichinė sveikata bent kartą per gyvenimą pašlyja vienam iš keturių žmonių. Pandemija šį skaičių tikrai padidino.
Tačiau sudėtingiausios akimirkos yra tik akimirkos.
Tą ir norėtųsi priminti savižudybių prevencijos dieną.
Aš pusšeštų metų slaugau nepagydomai sergančią katę. Kai jai blogėja, o aš nieko daugiau dėl jos negaliu padaryti, nežinau, kur dėtis.
Pati antrus metus gyvenu su kasdieniu fiziniu skausmu – %^&* kaip kartais būna sunku. Ne dėl paties skausmo. Dėl nevilties, kad tai niekada nesibaigs.
Tačiau tos ir kitos sunkios akimirkos praeina. Ir man, ir kitiems. Tereikia išlaukti, išbūti, ieškoti būdų padėti sau, palengvinti sau sunkiausias minutes ir valandas.
Būtent tai šios tarptautinės „šventės” proga ir noriu priminti:
VISKAS PRAEINA
Praeina skausmas, ir fizinis, ir emocinis. Praeina verianti netekties gėla. Praeina beprasmybės ir „nieko nenorėjimo” jausmas. Kartais tai gal tik nuovargis ar išsekimas (emocinis, o gal net fizinis – apie ką retai pagalvoja nuolat save graužti ir „perdarinėti” linkę perfekcionistai). Viskas praeina.
Tačiau yra situacijų, kai pražūtinga laukti „savaiminio” pagerėjimo. Kartais, po didesnių sukrėtimų ar ilgo, daug metų besikaupusio lėtinio streso, psichinė sveikata yra lyg atviras lūžis ar sudėtinga lėtinė kūno liga: kai be pagalbos iš išorės gresia mirtis.
Gera žinia ta, kad nors truputis pagalbos sau gali padaryti tikrus stebuklus.
Todėl aš labai skatinu ne bandyti „užsimiršti” Netflix’e, raminamuosiuose, alkoholyje ar šiuo metu itin išpopuliarėjusiose viešose niautynėse dėl „ne tokių” rėmelių, „ne tų” pasirinktų eitynių / mitingų, „ne tų” tiesų (tokios niautynės ir suagresyvėję aiškinimai kitiems, kaip jiems gyventi, yra tik desperatiška susikaupusio streso išveikos „priemonė”).
Kviečiu vietoje to atsigręžti į save ir pradėti spręsti SAVO, o ne nesibaigiančių holivudinių ar pandeminių serialų bei kitokios „ekranų tikrovės” klausimus. Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną, ir bet kurią kitą gyvenimo dieną, labai skatinu rūpintis, kad psichinė sveikata būtų kuo geresnė.
Jei psichinė sveikata yra aktuali tema
Norintys paskaityti daugiau, čia rasite nuorodas į kelis mano tekstus, kuriuose rašau apie:
– būdus PADĖTI SAU sergant depresija,
– nepakeliamą įtampą, perdegimą ir KAIP IŠ TO PAMAŽĖL IŠEITI,
– signalus, leidžiančius ATPAŽINTI savižudybės grėsmę,
– ir situacijas, kada BŪTINA specialistų pagalba.
Dalis šių tekstų taip pat ruošti savižudybių prevencijos dienoms, dalis kitoms progoms. Visi tekstai surašyti remiantis asmenine patirtimi ir pastebėjimais mano ilgamečiame darbe. Visi tekstai yra lengvai skaitomi, argumentuoti ir paprasti.
Pasidalinkite šiuo mano įrašu su tais, kuriems tai gali būti gyvybiškai svarbu. Aš periodiškai sulaukiu skaitytojų laiškų, kad kažkuris iš mano prevencinių tekstų kažką „išgelbėjo”. Tai ačiū skaitytojams, kad tekstai gali dirbti savo darbą.
PS.
Mano iniciatyvos nėra finansuojamos iš jokių fondų, jokių „projektėlių” „pinigėlių”, viską (net vizualiką) darau pati viena, savo laisvalaikiu.
Tačiau žmonės, manantys, kad tai, kuo dalinuosi FB, yra svarbu, gali palikti man „arbatos”, ir taip:
1) atsirakinti papildomą uždarą turinį (kas mėnesį įkeliu po 2-3 specialiai parengtus tekstus, jų prisijungę rasite jau keliasdešimt),
2) prisidėti plečiant nuo agresyvios žmogaus veiklos saugomas laukinės Gamtos teritorijas: nė vienas euras iš man paliktos „arbatos” nebus panaudotas kitaip, kaip tik išperkant žemę ir atiduodant ją gyvūnams, augmenijai ir pačiai Gamtai klestėti.
Prisijungti galima per Patreon, jei nuoroda ne aktyvi, tiesiog nukopijuokite ją į naują naršyklę:
https://www.patreon.com/ilze