… nes mes galime skaityti begales asmenugdos ir „savipagalbos” knygų, ištisas lentynas, tiesą sakant, ištisas bibliotekas gerų knygų. Bet jei nieko iš to, ką skaitome, nepritaikysime praktiškai – tai tebus romanai, kuriuos perskaitome ir pamirštame.
(Čia Trinity koledžio biblioteka Dubline, neįtikėtino gražumo – man didesnį įspūdį gal paliko tik Melko vienuolyno Austrijoje biblioteka. Norėjau geros iliustracijos šiam tekstui, ir kaip tik neseniai „atsitiktinai” vėl viešėjau Dubline.)
Taigi:
Kodėl vien tik knygų skaitymas ir realūs pokyčiai kartais neturi nieko bendra?
Pacituosiu vieną laišką iliustracijai, jis įkrito baigiantis Nuostatų keitimo praktikai.
***
„Labas vakaras,
Didelis mano laiškas, bet dabar gavus naują medžiagą atėjo įkvėpimas ir labai norėjau Jums papasakoti ir padėkoti.
Ačiū Jums labai už viską, kiek iš Jūsų gavau. Manau, kad Jūsų siūlomomis gairėmis daugiausiai naudojasi žmonės kurie ir taip jau kryptingai ieško, kažką nujaučia ir supranta, o Jūs viską metodiškai sudėliojate taip, kad tai būtų išbandyta praktikoje. Tai visiškai unikalu ir jokios knygos tam negali prilygti.
Aš pati prieš metus išėjau iš darbo, kuriame jaučiau daugybę streso, turėjau per daug atsakomybės, per daug besipjaunančių kolegų ir per mažai pagarbos, kur vėjais paleisdavau visą savo didelę algą. Išėjau ir sužydėjau. Ir mano vyro alga man išėjus iš karto padidėjo būtent tokia suma, kokia prieš tai buvo mano alga 🙂 Ir štai pradėjau visiškai naują, nepažįstamą nuosavo verslo kūrimo etapą, kuris buvo ir vis dar yra kupinas nuolatinio svyravimo, neryžtingumo ir abejonių.
Ką tik atradau Jūsų atsiųstoje medžiagoje sakinį: „Todėl ir kviečiu rinktis šiuo metu priimtinus būdus dalintis tuo, kuo galite dalintis. Kad tai galėtų skleistis pamažu, natūraliai, be prievartos prieš save.”
Koks jis man svarbus, šitas sakinys! Jis per sekundę parodo, kodėl atrodo tokį gerą mano pasirinkimą lydėjo frustracija: per lėtai darau verslą, per mažai valandų prie jo dirbu (o juk visi aplink sako, kad jeigu jau turi savo verslą – turi dirbti daug daugiau negu samdomam darbe, kad nors kažkas pavyktų), tai per mažai peržiūrų, tai per mažai užsakymų, ir apskritai viską darau visai ne taip, kaip daro visi kiti šitoje sferoje… Na tiesiog visiškai kitaip, vienai sau tinkama metodika. Nes stumdamas per jėgą ir prievartą kaip tik ir gauni tą nepasitenkinimą, frustraciją ir tiesiog reikalai nejuda į priekį. Nes atoveiksmis lygus veiksmui. Kuo stipriau stumi – tuo labiau priešinasi.
Dabar darau taip, kaip man atrodo geriausia (nors puikiai žinau visą teoriją „kaip reikėtų”), darau tai, kaip geriausiai jaučiuosi, o ne stengiuosi įsisprausti į standartinius rėmus ir taisykles. Na gal ir gaunasi lėtai, bet užtat maloniai. Ir dabar netgi jau ne taip lėtai! Kai pradėjau dalyvauti NKP jau po mėnesio pasipylė tiek užsakymų, kad teko ieškotis papildomos pagalbos 🙂 (…)
Kartosiu dar kai kurias temas, ne visas sąžiningai nudirbau. O kai kur įsisenėję reikalai yra, pvz kaip santaupos, kuriems maža savaitės. (…) Bet užtat dabar turiu žemėlapį, pagal kurį bet kada galiu rasti reikiamą kryptį.
Dar man labai patiko pratimai „gausos dienoraštis” ir „kaip sukurti prabangos jausmą be didelių išlaidų”. Vietoj Nidos pasidarėme sau atostogas namie: vonioje įsirengėme SPA su žvakėm ir muzika, darėm filmų peržiūras su prabangia vakariene, važiavom pasivaikščioti mieste, puošėm namus ir pasisakėm sau, kaip nuostabiai mes dabar atostogaujam. Ir taip 3 dienos atostogų praėjo kaip kokia savaitė. Svarbiausia nusiteikimas: imi ir pasisakai sau, kad dabar atostogauji. O dienoraštis leido stipriai pasigilinti į tam tikrų situacijų priežastis ir pasidaryti išvadas iš pačių pagrindų, vertinant ne vien stygiaus aspektu.
Vidury praktikos buvau apsibendrinusi, kokie pokyčiai jau įvyko, o dabar dar galiu keliais papildyti:
✓ Tapau linksmesnė, geresnės nuotaikos
✓ Dar labiau suartėjau su savo mylimu vyru, jis pats labai keičiasi, tampa vis labiau atsipalaidavęs ir gerai nusiteikęs
✓ Namie tapo tvarkingiau
✓ Pasikabinome šviestuvo gaubtą vietoj 6 metus kabančios „nepastebimos” lemputės
✓ Pradėjau analizuoti savo neigiamų minčių ir veiksmų priežastis, ko pasekoje galiu keistis
✓ Pasidarėme namie nuostabias atostogas be didelių išlaidų
✓ Nunešiau pataisymui savo papuošalą, kuris seniai liūdnai gulėjo, ir įsistačiau brangakmenį už visai mažą sumą
✓ Daugiau juokiuosi ir juokauju
✓ Labai stipriai sumažinau alkoholio vartojimą
✓ Atsisakiau kavos (ji man veikdavo dirginančiai)
✓ Daugiau džiūgauju
✓ Užsakymų skaičius išaugo labai stipriai, suradau pagalbinį darbuotoją. Taip pat pradėjau daryti tam tikrus veiksmus, kad galima būtų užtikrinti gamybos pajėgumą.
✓ Pripažinau sau, kad ta veiklos sritis, apie kurią galvojau, kad „privalau” ją mėgti ir net melavau sau, kad ją mėgstu, man nėra įdomi ir aš galiu gyventi be to. Ir nukreipiau savo dėmesį į tas veiklos sritis, kurios mane džiugina.
✓ Sumažinau išlaidas maistui
✓ Susitvarkiau spintą, batus, atidaviau dalį nenaudojamų daiktų.
(…)Kažką dar tikrai pamiršau paminėti, bet ir taip geras sąrašas gavosi!
O šiaip labai džiaugiuosi, kad esate. Neturiu žodžių apsakyti tam reiškiniui, kurį įkūnijate. Jūs labai stipriai įkvepiate savo pavyzdžiu. Ir kur buvo kažkuri užduotis pagalvoti apie autoritetus, tai žinokite, pagalvojau ir apie Jus.
Ačiū Jums,
X”
Ačiū Jums! 🙂 Ir visoms bei visiems, rašantiems, pasakojantiems, įkūnijantiems teorijas praktikoje ir liudijantiems savo gyvenimais, kad veikia tai, ką veikiame mes. Aš manau, kad verkšlenimų, gąsdinimų ir nevilties kontekste tokie gyvi liudijimai yra labai, labai svarbūs.
Skirtumas tarp stagnacijos ir pokyčių
Atrodo, tai taip elementaru: liautis teoretizuoti ir pradėti veikti. Deja, knygynų lentynos lūžta nuo knygų, kaip reikia daryti, bet kai seminaruose paklausiu, kokį procentą to, ką perskaitėte, taikote savo gyvenime, žmonės patyli ir tada sąžiningai atsako:
– Turbūt vieną procentą?
Būtent iš noro integruoti teorines žinias gyvenime ir gimė nuotoliniai mano kursai.
Manau, kad buvau vienas pirmų žmonių Lietuvoje, sugalvojusių tokį dalyką kaip nuotolinės praktikos. Taip, dabar nuotolinių praktikų yra daug, tačiau tuo metu, kai pradėjau rengti seminarus, 2013-aisiais, tokie dalykai nebuvo populiarūs. Tačiau aš visada siekiau ne parduoti daugiau ir ne nuskambėti plačiau – aš siekiau, kad žmogus po mano seminarų dirbtų, kad taikytų gautą medžiagą, kad pats išgyventų pokytį, o ne tik linksėtų, klausydamas svetimų istorijų, ir vien tik džiaugtųsi svetima sėkme. Svetima sėkme sotus nebūsi. Visada siekiau, kad žmogui pačiam būtų naudinga.
Matyt, išsiunčiau gerą žinutę Visatai, nes „atsitiktinai”, lyg papildymas naujam mano seminarui, dar 2014 metais gimė Nuostatų keitimo praktika – devynių savaičių kursas savarankiškam darbui. Medžiagos ir patirčių buvo tiek daug, kad ilgainiui šis kursas išaugo į savarankišką programą – lygiai kaip ir EŽD eksperimentas, taip pat gimęs kaip papildymas „Efektyvių žinučių dirbtuvėms”. Vien jame jau yra dalyvavę virš 5000 žmonių.
Natūralu, kad tokį ilgą laiką tobulindama medžiagą, atmesdama tai, kas veikia mažiau, pridėdama naujų sprendimų ir plėtodama tai, kas efektyviausia, sukūriau autentiškų nuotolinių kursų. Ne amerikietiškų „šypsokis ir parduok viską, kas juda, o kas nejuda – pajudink ir parduok”, o europietiškų. Dar konkrečiau – lietuviškų kursų, skirtų lietuviškam mūsų mentalitetui: atsižvelgiantį į ilgus nepriteklių metus, į labai skirtingą auklėjimą gavusias kartas, į didžiulį skirtumą tarp mūsų senelių, tėvų ir mūsų pačių įsivaizdavimų, kaip turi atrodyti darbas, ką turime (ar „privalome”) padaryti už atlyginimą, kodėl „negalima” (ar galima?) atsisakyti nemokamų paslaugėlių kaulytojų „pasiūlymų”… ir šį sąrašą galima tęsti ilgai.
Tačiau baigdama šį tekstą, norėčiau darsyk paakcentuoti esminį skirtumą tarp stagnacijos ir pokyčių.
Pokyčiai (pageidaujami pokyčiai) vyksta kai ne tiesiog „žinome” ir visažiniškai nieko nedarome, o tada, kai veikiame. Kai nuleidžiame teorijas ant žemės, paverčiame jas veiksmu, išgyvename jas, patikriname, pamatome, kaip veikia tai, ką veikiame patys. Kai patiriame, kaip mažytis pokytis mūsų elgsenoje, mūsų įsitikinimuose, mūsų buityje pamažėl išjudina didelius, svarbius pokyčius visame mūsų gyvenime. Visada kur kas svarbiau už tai, kiek žinome, yra tai, kiek pritaikome.
Ir kai darome tai be prievartos, be paieškų, kas mums „paspardytų šikną”, be išorinio spaudimo. Kai darome tai todėl, kad savo viduje susikūrėme užtektinai erdvės, kad (galbūt kaip tik liovęsi prievartauti save) atgavome užtektinai energijos norėti ir veikti.
Kaip rašo laiško autorė:
„Tai unikalu ir knygos tam negali prilygti.”
Nes mūsų gyvenimai yra daug įdomesni už knygas. 🙂
