Šiandien gal buvo Nemokamų paslaugėlių diena pagal Mėnulio kalendorių, ar užtemimas vis dar veikia? Seniai mačiau tiek „pasiūlymų” (jie vis dar vadina tai „pasiūlymais”) padirbėti už ačiū ir diskusijų apie tai. Sukilo žavus siutas, aš tą siutą įdarbinau ir parengiau plakatuką su didesne instrukcija, kur ir kam eiti bei ką ras ten nuėję.
– Ilze, ką jiems atsakysi? – eilinį sykį sulaukus tokio „pasiūlymo” paklausė manęs senas geras draugas. – Pateisinsi savo – visiškos bitch – vardą?
– Su malonumu, – džiugiai atsakiau.
Na o tiems, kuriems dar nors truputį veikia protas siūlant žmonėms vergauti komerciniuose renginiuose, ir tiems, kuriems dar sukasi šarai sutinkant dalyvauti tokiame išnaudojime, galbūt pravers vaizdas iš šios varpinės pusės, arba jei plakate būtų tilpę daugiau teksto:
Mieli „organizatoriai”, nuolat siūlantys man ir kitiems „geranoriškai” (t.y. dykai) padirbėti komerciniuose renginiuose ir ten padaryti „gerų darbų” (t.y. nemokamų darbų). Galbūt nežinojote, kad tokie neįkainojami (tikrąja šio žodžio prasme) „pasiūlymai” mums, kūrėjams, lipa vienas ant kito kaip vabaliukai pavasarį. Galbūt nežinojote, kad kūrėjai taip pat planuoja pajamas ir išlaidas, o „nemokamos paslaugėlės” ne visų įtrauktos į planą.
Galbūt nežinojote, kad kūrėjai taip pat gauna sąskaitas. Kiekvieną mėnesį. Kūrėjai taip pat nori gyventi nuosavuose namuose, atostogauti, turėti santaupų, būti laisvi nuo skolų. Įsivaizduojat? Kaip normalūs žmonės! Galbūt nežinojote. Maža ką. Tai dabar žinosite.
Parodykite man žmogų, kuriam pavyko apmokėti sąskaitas ir paskolas „savanoriškais pagrindais”, „gerais darbais”, „naudingais kontaktais”, „didesniu žinomumu”, ir neberodysiu jums ilgojo lemties piršto, kurį su pasimėgavimu rodau tokiems „organizatoriams” jau daug metų.
Ligi to laiko galite toliau vadinti mane, atsisakančią tokių „pasiūlymų”, žodžiu iš k raidės.*
Na o įdomumo dėlei – pabandykite savo taip saldžiai siūlomais „karmos taškais” susimokėti už elektrą, telefoną, internetą.
Pabandykite „geranoriškumo pagrindais” pavažiuoti taksi, gauti kavos degalinėje ar pietus kavinėje.
Išbandykite laimę savo siūlomu „žinomumu” susimokėti už lėktuvo bilietą, nakvynę viešbutyje, kostiumą siuvimo ateljė.
Ir papasakokite, kaip sekėsi.
Pasirodykite, ar toli nuvažiavote dykai ir kaip apsirengėte nemokamai. Ar tik nebus taip, kad karalius nuogas, vienais nuskalbtais trauzais? Ajajai.
Aš esu kūrėja, visą gyvenimą dirbu kūrybinį darbą, ir gyvenu vien iš autorinės kūrybos jau penktus metus. Turiu namus, neturiu skolų, turiu santaupų, ir pati renkuosi, su kuo dirbti, su kuo ne, kiek dirbti, kada dirbti ir ar apskritai dirbti.
Taip yra todėl, kad nuo pat savarankiškos veiklos pradžios rinkausi dirbti už atlygį. O ne už mįslingus „kontaktus”, menamą „žinomumą”, kažkokią neaiškią „reklamytę” ar „karmos taškus”. Nesu kažkuo ypatinga, neturiu supergalių – aš viso labo atsisakiau maitinti šį veltėdystės, dykaduoniavimo ir pelnymosi iš kitų grybelį, apkėtusį visą Lietuvą.
Jei per tiek metų kažkam dar liko erdvės interpretacijoms, tai patikinu – manipuliacijoms „gerais darbais” ir „gera širdimi” aš sakau tvirtą NE.
Kviečiu ir kitus tai daryti – jei norite išsaugoti meilę savo darbui, savo amatui, savo pašaukimui, jei norite turėti laisvo laiko, o ne beviltiškų energiją siurbiančių įsipareigojimų, jei norite turėti pinigų, o ne kiauras kišenes ir slaptą pyktį ant tų, kurie jų turi.
Orumas nėra orinis pyragaitis, kurį jums kažkas turi atnešti ant padėkliuko – į lovą su rytine kava. Orumas yra tai, kas natūraliai atsiranda atsisakius vidinės ubagystės.
Liaukimės būti ubagais – liaukimės dirbti nemokamai komerciniuose renginiuose. Kaip Dievą myliu – pamatysiu bejėgiškai uždirbinėjančius „pinigėlius” gudročiams „organizatoriams” už „reklamytę”, numausiu kelnes ir prilupsiu.
O „gerus darbus” visada galite daryti laisva valia. PO darbo. Apmokamo darbo. Daryti gerus darbus tiems, kam tikrai jų reikia.
Ir tie geri darbai bus daromi ne iškaulijus, o iš vidinio noro. Be manipuliacijų ir be MOKAMŲ BILIETŲ į jūsų gerų darbų šou, jeigu ką.
* Tas žodis iš k raidės – tai turbūt kūrėja. : D