Ar žmonės, išbraukę vos vieną žodį iš savo žodyno, rizikuoja gyventi geriau? Mano tyrimas leidžia daryti prielaidą, kad tokia maloni rizika tikėtina. Jei tariant kukliau. O jei vadinant reiškinius tikraisiais vardais – tai man po kiekvieno seminaro ar praktikos kas nors parašo, kad pakeitę kasdienius žodžius per kelis mėnesius pasidvigubino atlyginimą. Per pastaruosius kelerius metus man teko matyti žmonių, kurie, pakeitę vos kelis žodžius savo žodyne, atkūrė ryšį su vaikais po skyrybų ar išsaugojo šeimas krizių akivaizdoje. Aš mačiau pernelyg daug gyvų pavyzdžių, kiek jėgos turi vienui vienas ištartas žodis, kad nepykčiau ant žmonių, savo noru savais žodžiais programuojančių save nesėkmei, neišsipildymui ir skurdui. Tačiau šįsyk aš ieškojau daugiau įrodymų, kad mūsų sakomi žodžiai stipriai susiję su tuo, kaip gyvename. Man šįsyk reikėjo kiekybės ir didesnės imties. Todėl apklausiau kelis tūkstančius žmonių. Apie vienui vieną žodį.
„Pinigėliai”.
Pinigėliai. Įsižiūrėkite į šį žodį. Ištarkite garsiai ir įsiklausykite. Ką reiškia pinigėliai? Rožiniai ir pūkuoti? Ne? Tai kokie tie pinigėliai? Mažyčiai skatikėliai? Nušiurę popierėliai? Buvo litukai, liko eurukai, ir vis tiek – nedidukai?
Mano apklausa parodė, kad pinigėliai – iš tiesų mažesni, menkesni už pinigus. Savaip kalti, kad egzistuoja. Kalti, kad apie juos – nešvarius – reikia kalbėti. Pasirodė, kad mažiau “pinigėlių” taip juos vadinantys uždirba ir samdomam darbe, ir laisvai samdomi darbuotojai, ir savus verslus turintys. O apie algelės kilimą ar kitus dalykus, susijusius su pinigais, “pinigėlių” vartotojams kur kas sunkiau kalbėti, nei vadinantiems pinigus tiesiog pinigais.
Tačiau žodis “pinigėliai”, ar pats pinigėlių mažumas, turi ir išvirkščiąją pusę. Pinigėliai tokie menki, tokie nepastebimi, kad pinigėlių mėgėjai dažniau turi skolų. Oi, skolelių. Pinigėliai tokie mažučiai, kad anokia nuodėmė imti juos juodais – vokelį. Bet štai paradoksas: net imant vokelį bei nemokant mokestėlių Lietuvėlei, pinigėliai kažkaip nesikaupia. Santaupėlės iš pinigėlių menkesnės, nei iš tikrų pinigų.
Akivaizdu, kad vienui vienas žodis, jo skleidžiama emocija, neregima jo vibracija, jo kuriamas vaizdinys ir jausmas, kuriuo įkrautas šis žodis, asmens santykiui su pinigais ir jo finansinei elgsenai reiškia tikrai labai daug.
Teigdama tai, remiuosi daugiau nei 2000 žmonių apklausos rezultatais. Pašėlusiai dėkoju visiems taip noriai ir aktyviai dalyvavusiems – jūs visi esate šios temos bendrakūrėjai.
Jokių pinigėlių
Paaiškėjo, kad tarp mano skaitytojų visada pinigus vadinančių “pinigėliais” buvo taip mažai (vos 6 iš 2079), kad nutariau juos pridėti prie tų, kurie “pinigėliais” pinigus vadina dažniausiai (34). Nors, tiesą sakant, klausimas „kur pervest pinigėlius” išlieka tarp dažniausiai man užduodamų klausimų.
Antrasis argumentas sudėti šias grupes į vieną – tai, kad žmonės iš tiesų ne visada patys girdi, kad pinigus vadina pinigėliais. Man pačiai ne sykį teko darbiniuose pokalbiuose perklausti:
– Ar visada pinigus vadinate pinigėliais?
– Nevadinu niekada! Na, iš tiesų kartais, bet labai labai retai.
– Tačiau šio pokalbio metu jau kelissyk pavadinote.
– Negali būti! Tikrai nepastebiu…
Kai kurie žodžiai kartais būna taip įaugę į asmens žodyną, kad jis jų paprasčiausiai nebefiksuoja – lygiai kaip nebefiksuojame savo turimų žodinių parazitų, kaip juokais juos vadinu (tarkime, kai žmonės kone kiekviename sakinyje sako „žinai” arba „ane?”).
Tad šias grupes (visada ir dažniausiai vadinančius pinigus pinigėliais) sujungiau ir tyrinėjau kaip vieną grupę.
Kartais pinigus „pinigėliais” pavadina 789 žmonės, niekada – 960, o yra tokių, kurie ne tik nevadina, bet dar ir kitus sudrausmina (290). Vėliau paaiškinsiu, kodėl pastaruosius tyrinėjau kaip atskirą grupę.
Taip pat noriu pastebėti, kad kai kurių žodžių mažybinimas šiame tekste yra nukreiptas ne prieš konkrečius asmenis ar jų grupes, bet prieš pačią mažybinimo madą. Lietuvių kalba yra itin turtinga deminutyvų – literatūros festivaliuose kalbantis su užsieniečiais kūrėjais kai kurie jų tiesiog atsisako patikėti, kiek skirtingų žodžių, reiškiančių tą patį, galime sukurti mažybindami. Pastarąjį sykį stebėjau užsienio poetę, kai, mums kalbantis šia tema, vardinau jai: ranka, rankytė, rankutė, rankelė… Jos akys buvo kaip lėkštės.
Juk ir pinigėliai iš tiesų – turbūt pamenate pasakas – yra monetos, skatikai, kartais gal – net auksinai. „Akys žibėjo kaip pinigėliai”, „paslėpė savo pinigėlį po slenksčiu” – rašoma pasakose. Šia prasme žodis „pinigėliai” man labai gražus, ir apskritai mūsų kalbos erdvumas mažybinių formų kūrybai man teikia daug džiaugsmo.
Ir vis tik – šie kalbos turtai pernelyg dažnai verčiami saldžiu sacharinu infantilinant savo kalbą. O kartais tos mažybinės formos net formuoja ydingą, patologišką santykį su vienais ar kitais gyvenimo reiškiniais. Ar net skurdina asmenį fiziškai. Skamba neįtikėtinai? Pažvelkime į apklausos rezultatus.
Finansinė būklė ar būklelė?
Paprašiau dalyvių įvertinti savo finansinę būklę balais nuo 1 iki 10.
Žinoma, žinoma, tai, kad dažniausiai sakančių „pinigėliai” būklės vidurkis žemiausias, nieko neįrodo. Tikrai. Ir kad niekada pinigų „pinigėliais” nevadinančių vidurkis geriausias – irgi nieko neįrodo. Visiškai nieko.
Tiesiog judėkim toliau. 🙂
Kaip uždirbami pinigai ir kaip – pinigėliai?
Sakoma, kad per kančią uždirbamų pinigų niekada nebus gana, jų visad trūks. Pažvelkime, koks procentas žmonių dirba kankindamiesi kiekvienoje grupėje, ir koks procentas jų dirba su malonumu ir prasmės jausmu.
Visada arba dažniausiai sako „pinigėliai” (40 asmenų):
Kartais sako „pinigėliai” (789 asmenys):
Tie, kurie niekada nesako „pinigėliai” (960 asmenų):
Tie, kurie žymėjo, kad niekada nesako „pinigėliai”, ir kitus sudrausmina (290 asmenų):
Atkreipkite dėmesį, kaip nuosekliai auga mėlyna pyrago dalis – įdomaus ir prasmę turinčio pajamų šaltinio procentas: nuo 40 iki 71,7 %.
Taip pat – kaip gražiai mažėjant „pinigėlių” žodyne, mažėja raudona pyrago dalis: nykių, neįdomių pajamų šaltinių procentas: nuo 25 iki 9,3 %.
Aiškiai, nuosekliai mažėja ir žalias gabalas: labai sunkiai (fiziškai ar emociškai) dirbančių, daug dėl darbo aukojančių procentas: nuo 17,5 iki 6,2 %.
Akivaizdu: kuo rečiau sakoma „pinigėliai”, tuo mažiau vargelio darbelyje.
Kaip leidžiami pinigai, ir kaip – pinigėliai?
Kitas klausimas buvo apie jausmus leidžiant pinigus ir pinigėlius.
Visada arba dažniausiai sako „pinigėliai” (40 asmenų):
Kartais sako „pinigėliai” (789 asmenys):
Tie, kurie niekada nesako „pinigėliai” (960 asmenų):
(Su beprasmybės, tuštumos jausmu šioje grupėje juos leidžia 1,7 %.)
Tie, kurie žymėjo, kad niekada nesako „pinigėliai”, ir kitus sudrausmina (290 asmenų):
(Su beprasmybės, tuštumos jausmu šioje grupėje juos leidžia 1,4 %.)
Vėl galime matyti, kaip gražiai, nuosekliai auga procentas žmonių, turinčių sveiką santykį su pinigų leidimu, kitaip tariant – leidžiančių juos be negatyvių ir pozityvių emocijų (žalia pyrago dalis): nuo 47,5 iki 59 %.
Taip pat akivaizdžiai, mąžtant „pinigėlių” tankiui žodyne, mąžta ir slogių emocijų, mąžta žmonių, leidžiančių pinigus sunkiai, nenoriai ir gailint (mėlyna pyrago dalis) – nuo 22,5 iki 7,2 %.
Beprasmybės ir tuštumos jausmo pirmoje grupėje nėra, tačiau atsiradęs antrojoje, jis taip pat nuosekliai mažėja (raudona pyrago dalis): nuo 3 iki 1,4 %.
Ar lengva kalbėti apie pinigus? O pinigėlius?
Kaip žinom, algos retai ima ir pasikelia pačios, kartais tenka eiti ir apie jas su reikiamais asmenimis pasikalbėti. Dirbantiems savarankiškai taip pat turbūt ne kasdien nukrinta tokių įžvalgių užsakovų ar pirkėjų, kurie stebuklingu būdu atspėtų prekių ar paslaugų kainas – tas kainas greičiausiai tenka įvardinti, gal ir detaliau argumentuoti. Taigi, kaip sekasi apie pinigus kalbėti skirtingoms grupėms?
Visada arba dažniausiai sako „pinigėliai” (40 asmenų):
Kartais sako „pinigėliai” (789 asmenys):
(Žema kalbėti apie pinigus – 2 asmenims.)
Tie, kurie niekada nesako „pinigėliai” (960 asmenų):
(Žema kalbėti apie pinigus – 1 asmeniui. Google formoje kurta diagrama tai žymėjo pilkai; matyt, per mažai duomenų iš 960 žmonių.)
Tie, kurie žymėjo, kad niekada nesako „pinigėliai”, ir kitus sudrausmina (290 asmenų):
(Žema kalbėti apie pinigus šioje grupėje – 1 asmeniui.)
Atsakymai į šį klausimą leidžia matyti, kaip gražiai, užtikrintai auga raudona pyrago dalis – procentas tų, kuriems normalu kalbėtis apie konkrečias sumas ir konkrečius lūkesčius. Kitaip tariant: kuo mažiau „pinigėlių” žodyne – tuo sveikesnis santykis su pinigų tema pokalbiuose. Sveiką santykį su šia tema turinčių žmonių nuosekliai daugėja kiekvienoje grupėje, nuo 32,5 iki 69 %. O tai daugiau nei du kartus didesnė procentinė dalis.
Taip pat, su nedideliu pasvyravimu, kuo mažiau „pinigėlių” kalboje – tuo mažiau nejaukumo ar kaltės jausmo kalbant apie pinigus. Ši, geltona pyrago dalis, mąžta nuo 47,5 iki 25,5 %. Taigi, tarp dažniausiai ar visad sakančių „pinigėliai”, apie pinigus nejauku kalbėti kone kas antram žmogui, o tarp niekada nesakančių ir kitus sudrausminančių tokių – jau tik vienas iš keturių.
Iš viso tik 4 žmonės iš 2079 pokalbius apie pinigus laiko „nešvaria” tema, kuria žema kalbėti. Tai pakankamai džiugi žinia, nes, kaip ten bebūtų, gyvename materialiame pasaulyje, kur daug kas kainuoja ir karts nuo karto apie tai turbūt tenka kalbėtis. Būtų be galo įdomu patyrinėti, kaip susiformavo toks šių keturių žmonių santykis su šia tema ir kas nutiktų pakeitus tokią nuostatą, tačiau tai veikiau idėja ateičiai.
Atlyginimas ar algelė?
Jei pinigėlius uždirbti sunkiau, o apie juos kalbėti (su darbdaviu turbūt irgi) – sudėtingiau, nei apie pinigus, smalsu: kiek mažesnė samdomo darbuotojo alga, mokama pinigėliais? Ir kiek didesnė – mokama pinigais?
Visada arba dažniausiai sako „pinigėliai” (samdomą darbą iš 40 žmonių dirba 27):
Gerokai didesnį už vidutinį atlyginimą (didesnį 3 kartus ir daugiau) čia gauna tik 1 žmogus, arba 3,8 % (violetinė pyrago dalis).
Kartais sako „pinigėliai” (samdomą darbą iš 789 žmonių dirba 644):
Gerokai didesnį už vidutinį atlyginimą (didesnį 3 kartus ir daugiau) čia gauna 19 žmonių, arba 3 % (violetinė pyrago dalis).
Tie, kurie niekada nesako „pinigėliai” (iš 960 asmenų samdomą darbą dirba 272):
Gerokai didesnį už vidutinį atlyginimą (didesnį 3 kartus ir daugiau) čia gauna 38 žmonės, arba 5,2 % (violetinė pyrago dalis). Minimalų atlyginimą šiame pogrupyje gauna 50 žmonių, arba 6,9 % (raudona dalis).
Tie, kurie žymėjo, kad niekada nesako „pinigėliai”, ir kitus sudrausmina (290 asmenų):
Gerokai didesnį už vidutinį atlyginimą (didesnį 3 kartus ir daugiau) čia gauna 11 žmonių, arba 5,2 % (violetinė pyrago dalis).
Aiškiai, vizualiai pastebimai auga didesnio už vidutinį atlyginimą (didesnio iki 3 kartų) dalis – nuo 29,6 iki 40,9 %.
Su šiokiais tokiais pasvyravimais mąžta minimalaus atlyginimo (raudona pyrago) dalis: nuo 11,1 iki 7,4 %. Taip pat su pasvyravimais auga gaunančių gerokai didesnį nei vidutinį (didesnį 3 ir daugiau kartų) atlyginimą procentas: nuo 3,8 iki 5,2 %.
Kad aiškiau matytume skirtumus tarp dažniau ar rečiau vartojančių žodį „pinigėliai” ir visiškai jo nevartojančių, sujungiau dvi pirmąsias grupes į vieną ir dvi pastarąsias – į vieną taip pat. Taip turime dvi grupes – vieną iš žmonių, kurie vartoja šį žodį visada, dažniausiai ar tik kartais, ir antrąją grupę – iš žmonių, niekada nevartojančių šio žodžio, o kartais – dar ir kitus sudrausminančių.
(Atlyginimą, daugiau nei 3 kartus didesnį už vidutinį, šioje grupėje gauna 3 % – violetinė pyrago dalis.)
(Atlyginimą, daugiau nei 3 kartus didesnį už vidutinį, šioje grupėje gauna 5,2 % – violetinė pyrago dalis.)
Tarpusavyje sujungus vartojančių ir nevartojančių šio žodžio grupes, geriau matyti, kad be „pinigėlių” išsyk krenta minimalų atlyginimą gaunančių (mėlyna pyrago) dalis: nuo 10,1 iki 7 %. Mąžta mažesnio už vidutinį atlyginimą (raudona pyrago) dalis: nuo 21,8 iki 17,5 %. Mažėja vidutinį atlygį gaunančių procentas (geltona pyrago dalis): nuo 37 iki 32,6 %.
Akivaizdžiai ūgteli didesnį (iki 3 kartų) nei vidutinį atlyginimą gaunančiųjų dalis (nuo 28,2 iki 37,7). Ir šiek tiek paauga procentas tų, kurie gauna gerokai didesnius (tris ir daugiau kartų) nei vidutinius atlyginimus – violetinė pyrago dalis išsipučia nuo 3 iki 5,2 %.
Pačių samdomų darbuotojų pirmoje grupėje daugiau nei antroje – atitinkamai 80,9 ir 75,4 %. Taip yra ir dėl to, kad tarp niekada nesakančių „pinigėliai” – yra žmonių, jau išėjusių į pensiją, taip pat šioje grupėje – daugiau turinčių didesnius nuosavus verslus ir daugiau dirbančių laisvai samdomais darbuotojais. Užmeskime akį, kaip sekasi būtent laisvai samdomiems darbuotojams ir tiems, kurie turi verslus. Čia, kad būtų trumpiau ir ryškiau, pateiksiu jau tik po du pyragus – vartojančių pinigėlius ir nevartojančių šio žodžio.
Freelanceriams – užsakymas ar užsakymėlis?
Manau, laisvai samdomiems darbuotojams itin svarbu, kaip jie vadina pinigus ir kokį santykį turi su konkrečiu žodžiu. Nes jei samdomiems darbuotojams dėl atlyginimo sutarti būtina sykį – darbo pokalbyje, tai freelance režimu dirbantiems dėl atlygio kalbėtis ir derėtis tenka tikrai kur kas dažniau. Kaip jų pajamas veikia vieni ir kiti žodžiai?
Pradėkim nuo vadinančių pinigus pinigėliais:
O čia – nevartojantys šio žodžio niekada, dalis ir kitus sudrausmina:
Dingstant pinigėliams, gražiai mąžta mažiausias pajamas gaunančių dalis. Tiek minimalaus atlyginimo dydžio pajamų dalis (mėlyna, mąžta nuo 20,7 iki 14,3 %), tiek mažesnių už vidutinį atlyginimą pajamų dalis (raudona, nuo 33,9 iki 27,3 %).
Vos vos ūgteli vidutinio atlyginimo dydžio pajamas gaunančių dalis (geltona, nuo 31 iki 31,8 %).
Gerokai padidėja iki 3 vidutinių atlyginimų uždirbančių dalis (žalia, nuo 12,2 iki 20,4 %).
Ir beveik trissyk išauga dalis tų, kurie uždirba daugiau nei 3 vidutinius atlyginimus (Lietuvoje tai būtų daugiau nei 1800 eurų po mokesčių) – violetinė dalis auga nuo 2,2 iki 6,2 %.
Verslas ar tik versliukas?
Na ir paskutiniai du pyragai šioje dalyje – verslai ir kaip jiems sekasi abiejose grupėse.
Pirmiausia – grupė, kurioje – vartojantys šį žodį visada, dažniausiai ar tik kartais:
Ir tie, kurie niekada nesako tokio žodžio, o kai kurie jų dar ir kitus sudrausmina:
Be pinigėlių – beveik du kartus mažesnė dalis tų, kurie žymėjo, kad „sekasi labai sunkiai” (mėlyna dalis mažėja nuo 22,4 iki 12,5 %).
Gražiai mąžta tų, kuriems „sekasi vidutiniškai” (raudona, nuo 44,9 iki 33,5 %), ir gausėja tų, kuriems „sekasi gerai” (geltona, nuo 26,3 iki 39,9 %).
Ir daugiau nei dusyk didesnė dalis tų, kurie įvardina, jog „sekasi tiesiog puikiai” (žalia dalis auga nuo 6,4 iki 14,1 %).
Vienas mano klausimyno klausimų buvo apie asmens veiklą – labai įdomu ir iškalbinga tai, kad mažyčius verslus nurodė turį panašūs procentai abiejose grupėse. Tarp vartojančių žodį „pinigėliai” nedidelius verslus turi 7,6 %, tarp nevartojančių šio žodžio – 7,5 %.
Tačiau štai vidutinius ar didesnius verslus turinčių žmonių procentas skiriasi ryškiau. „Pinigėlių” grupėje jų – tik 1,5 %. O štai niekada nesakančių „pinigėliai” grupėje jų – 4 %.
Tendencija
Pjaustant atsakymų pyragus, klausimas po klausimo, grupė po grupės, tendencija yra akivaizdi: kuo daugiau pinigėlių, tuo daugiau nepriteklių. Ir atvirkščiai: kuo mažiau pinigėlių – tuo daugiau erdvės sveikesniam santykiui su pinigų tema ir pačiam klestėjimui apskritai.
Kur tai jau mačiau? – apėmė šioks toks deja-vu raikant spalvotus diagramų pyragus. Ir tuomet prisiminiau panašų atradimo ir įrodymų džiaugsmą. Tąsyk paaiškėjo, kad kuo dažniau žmogus sako „aš apakęs”, tuo didesnė tikimybė, kad jis turės nešioti akinius regos korekcijai ir / arba turės kitų regos problemų.
Pabaigai
Būtų didelis melas teigti, kad vos atsisakius žodžio „pinigėliai”, į sąskaitą iš niekur nieko ims kristi tūkstančiai eurų. Tą pačią dieną. 🙂 Sveikas, adekvačiai aplinką suvokiantis žmogus tikrai suvokia, kad pokyčiui – ypač rimtam pokyčiui – reikia laiko. Ir vis tik – atsisakius vos vieno žodžio, pamažu ima nykti ir to vienui vieno žodžio kuriama emocija. Išnyksta neregima, tačiau puikiai jaučiama žodžio energetika, šiuo atveju – menkumo, mažumo, smulkumo. Išnyksta pinigėliai – mažėja įtampos, mažėja nejaukumo, mažėja nevertumo jausmo. Kitoks žodis – kitoks jausmas – kitoks gyvenimas. Šią grandinėlę man nuolat patvirtina žmonių, ilgesnį laiką prižiūrinčių savo kalbą, laiškai.
Žinoma, kaip visada, atsiras neigiančių viską: besikabinėjančių prie apklausos struktūros, neigiančių rezultatus ir, galiausiai, neigiančius bet kokį ryšį ir priežastingumą. Neigti viską, kas juda, yra didžiausia kai kurių žmonių aistra, o gal – ir vienintelis jų turimas darbas.
Tačiau vis tik – šiek tiek keista, kad XXI amžiuje, kai pasaulyje kaip niekada daug informacijos apie kiekvieno ištarto, išgirsto ir perskaityto žodžio poveikį žmogui, jo sąmonei, elgsenai ir smegenims, kai mokslininkai rengia ištisas knygas apie tai, kaip kitaip kalbant mūsų smegenys fiziškai persikuria (tą rodo mano pačios daromos apklausos), vis dar atsiranda žmonių, gebančių neigti tai, kas jau seniausiai įrodyta. Ką gi, kas belieka. Siūlau jiems vadinti pinigus tik pinigėliais ir pažiūrėti, kas bus. : ))))
Vis tik – jei didžioji dauguma žmonių būtų emociškai ir fiziškai išjautę, kokią galią iš tiesų turi mūsų tariami, rašomi ir skaitomi žodžiai, lažinuosi: žodis „pinigėliai”, vartojamas kaip pinigų pakaitalas, išnyktų iš kasdienio mūsų žodyno. Tiems, kas yra pamėgę šį žodį, siūlau padaryti asmeninį eksperimentą – vengti šio žodžio bent porą mėnesių, ir pažiūrėti, kaip keisis vidinis nusiteikimas ir, netrukus, aplinkybės. Jei šis žodis išvešėjęs darbovietėje – pakvieskite į tokį eksperimentą ir kolegas. Tai nieko nekainuoja, tik truputį savistabos ir kantrybės. O jūsų atradimai gali būti tikrai džiuginantys.