Mane nuo mažens domino paslaptingas medžių gyvenimas, gal todėl seniai taip norėjau ką nors rekomenduoti, kaip JĄ. Tai knyga, kuri neduoda man ramybės – geriausia šio žodžio prasme – ir kurią paskaičiusi aš pajuntu, kad mane lyg pavasario liūtis ima košti naujos idėjos. Lyg ta knyga būtų koks magiškas paskutinis lašas persipildžiusiai sumanymų taurei. Ji išjudina kažkokius sielos vandenis, iškelia ilgai pamirštus gražius dalykus ir net keičia mano sapnus. Seniai buvau patyrusi tokį skaitymo džiaugsmą – galbūt pastarąjį sykį mane taip magnetiškai veikė ir elektrizavo tik “Save keičiančios smegenys”, bet ten buvo toks mokslinis, įrodymų džiaugsmas, o čia – visai kito lygmens malonumas. Tai panašiau į pasaką. Nes ši knyga yra apie vienas paslaptingiausių, vienas seniausių ir vienas mįslingiausių būtybių Žemėje – apie medžius.
Tai “Paslaptingas medžių gyvenimas” – gyvenimas, užrašytas girininko-tyrėjo Peter Wohlleben, neabejotinai turinčio poeto sielą.
Esu beveik tikra, kad ši knyga Lietuvoje skins apdovanojimus – tikiu, bus pastebėtas tikrai meistriškas vertėjos, Zitos Baranauskaitės-Danielienės darbas. Seniai taip gėrėjausi ir seniai taip godžiai gėriau į save žodžius, skaitydama verstinę literatūrą.
Šios knygos originalo kalba yra vokiečių – daug kas sutinka, kad tai sudėtinga kalba: sudėtinga pati jos struktūra, esu net girdėjusi, kad vokiečių būtent dėl tos struktūros laikoma viena sunkiausiai išmokstamų kalbų pasaulyje. O gal skaičiau tai kažkurioje Milano Kunderos knygoje? Nežinau, kaip yra iš tiesų, man vokiečių sekėsi tikrai gana sunkiai. 🙂
Skaityti tokį menišką tekstą, kuris, atrodo, ir gimė parašytas lietuviškai – didelis malonumas, o žinant, kad jis verstas, ir verstas iš vokiečių – kepurę nukeliu dusyk. Apima įspūdis, kad knyga ne tik rašyta su begaline meile ir atida, bet versta lygiai taip pat.
Čia ir aš, žodžių kolekcionierė, turiu ko pasimokyti ar ką prisiminti. Labai įsiminė seniai žinotas, bet tikrai pamirštas veiksmažodis “nuvasnoja”. Taip lapai, genami vėjo šuorų, nuplevena tolyn – nuvasnoja. Ir visiškai nuginklavo “puvėsingas” – ten buvo kalbama apie vandenį, tačiau jaučiu, kad kartais net ir atmosferą ar santykius galima pavadinti puvėsingais: realybė liūdna, bet bent jau žodis gražus. 🙂
Nekalbu jau apie pažintinę knygos vertę – ji, atrodo, atveria naują realybės dimensiją tiems, kurie mėgsta vaikščioti po mišką (o man tai vienas didžiausių malonumų gyvenime). Ko verti vien jau tokie faktai, kad grybai yra… medžių “internetas”, kuriuo jie keičiasi informacija ir maistinėmis medžiagomis. Arba kad kultinis senovės lietuvių medis ąžuolas tam tikromis aplinkybėmis yra nepaprastai silpnas ir geibus – taip, atrodo, mums visiems reikia tinkamų sąlygų, kad žaliuotume ir augtume. Įskaitant ąžuolus.
Kiekvienas skyrius kažką atveria, nutraukia dar vieną šydą nuo miško teritorijų, kuriose lėtai verda paslaptingas medžių gyvenimas. Ji paaiškina tai, ką daug kas matome, bet retas suprantame vien todėl, kad tam supratimui reikalingos ir mokslinės žinios. Aš esu beveik tikra, kad tai viena meniškiausių mokslinių knygų, kada nors parašytų Žemėje, ir šią knygą tikrai įtraukčiau į gražiausių savo skaitytų knygų penketuką.
(Beje, sąmoningai iš anksto nieko neskaičiau apie šią knygą, nesiekiau sužinoti kitų nuomonės – aš paprastai į susitikimą su knyga, filmu (ar žmogumi) siekiu eiti be išankstinių nuostatų ir kitų žmonių nuomonių. Kad mano asmeninis įspūdis būtų kuo švaresnis, grynesnis, kuo mažiau užterštas kitų žmonių simpatijomis ar neišsipildžiusiais lūkesčiais.
Tad skaitydami mano pačios įspūdžius, galbūt rizikuojate persiimti mano meile šiai knygai, o gal kaip tik nusivilti, neradę ten to, ką joje radau aš. Ir vis tik – seniai buvau buvau tokia tikra, kad noriu rekomenduoti knygą.)
Tikrai rekomenduoju knygą „Paslaptingas medžių gyvenimas”:
– tiems, kuriuos nuo vaikystės traukė miško magija,
– tiems, kuriems kažkas suvirpa, kai mato pjaunamą gyventi dar galintį medį,
– tiems, kurie tuos medžius pjauna ar dar tik ketina,
– tiems, kurie, kaip aš, namuose duoda šansą kiekvienam gėlės daigui, “nes gi irgi gyvas daiktas”,
– tiems, kurie jaučia, kad juos labai atgaivina ir pakrauna gamta,
– tiems, kurie vaikystėje mėgo enciklopedijas apie gamtą,
– tiems, kurie kada nors svajojo turėti medžio namelį,
– ir, tiesą sakant, visiems tėvams, auginantiems vaikus – aš manau, ši knyga leis visai šeimai naujomis akimis pamatyti gamtoje vykstančius stebuklus ir nuo mažų dienų padės ne tiesiog mylėti gamtą, bet mylėti suvokiant, pažįstant, tyrinėjant ir perprantant.
Mane su šia neeiline knyga supažinino Knygynas eureka! – beje, norėdami iš šio knygyno galite užsisakyti ir mano poezijos knygų. Neseniai buvau kultinio žmogaus, bestselerio „Pietinia kronikas” autoriaus Rimanto Kmitos radijo laidoje „Literatūros akiračiai” (laida galėsiu pasidalinti jau po Poezijos pavasario), ir mūsų pokalbiui pakrypus apie skaitomas knygas ir man ėmus pasakoti, ką išgyvenu skaitydama šią knygą, jis prasitarė, kad jei nebūčiau apie šią knygą užsiminusi pati – būtų pats įtraukęs į kontekstą. Matyt, mano pačios naujoji knyga autoironišku pavadinimu (Ilzė Butkutė “Ir kitos būtybės”) gyvena tarp medžių. Ir mano naujausioje knygoje medžių tikrai labai daug.
PS. Šįsyk nusižengiu savo taisyklei rekomenduoti tik tai, ką išbandžiusi esu pati, ir rekomenduoju šią knygą dar nebaigusi jos skaityti, o tik įpusėjusi – dėl paprastos priežasties: manau, DABAR yra geriausias laikas ją skaityti, būtent tokiu metų laiku – kai sprogsta ir žydi medžiai. Turint omeny tai, kokį malonumą gali patirti šią knygą skaitydami žmonės, nerekomendavusi jos jausčiausi jus apvogusi. O turint minty tai, kaip aš ją taupau (kad pratęsčiau jos skaitymo malonumą), baigsiu ją tik rudenį. Tada, žinoma, bus irgi geras metas ją rekomenduoti. Bet jau kitaip geras ir kitaip gražus metas – medžių pasaulyje.
