Labai norėčiau pasakyti, kad artėjant mano gimtadieniui D. staiga tarė:
– Ilze, žinau, kaip mėgsti Šekspyrą ir keliauti. Pagalvojau, varom ta proga į Veroną – išsinuomosim jaukų mažą butą senamiestyje, pamatysim legendinį Džiuljetos balkoną, apskritai, pagyvensim kokią savaitę Italijoj – pajusim vietos dvasią, gal kiek pakeliausim aplink, gersim velniškai skanią kavą rytais ir vakarieniausim su vietiniais mažose tavernose…
Tačiau tokia mano istorija būtų melas. Realybė atrodė taip:
– Veronoje sausį vyks motociklų paroda. Varom?
Tačiau mes dėl tos parodos iš tiesų pasiėmėm savaitę atostogų, iš tiesų dėl jos išsinuomojom jaukų mažą butą Veronos senamiestyje, gyvenom prie upės, kone kasdien nueidavom po keliolika kilometrų besigrožėdami miestu, taip, matėm ir Džiuljetos balkoną, ir areną, ir tvirtovę, keturis sykius bandėm įsigyti fotojuostelę fotosalone savo gatvėje, tačiau ten visad būdavo pertrauka, aplankėm Veronoje šiuo metu vykstančią fantastišką Art Deco ikonos Tamaros de Lempickos parodą, o vieną dieną praleidom mieste, kurį svajojau pamatyti nuo mažens – Venecijoje.
Tačiau žinodama, kad yra žmonių, laukiančių įspūdžių būtent iš motociklų parodos, pradėsiu nuo jos.
Ir pradėsiu nuo žmonių.
Įsivaizduokite lankytojus, iš kurių 25 procentai atrodo lyg senstelėjusios roko žvaigždės, 25 procentai – lyg antraplaniai “Sons of Anarchy” aktoriai, ir 10 procentų – išsipuoselėjusių hipsterių. Kiti yra įvairaus plauko ir įvairaus likimo žmonės. Dalis – jau nebegalinčių važinėtis motociklu, sėdinčių rateliuose. Dalis – dar tik svajojančių apie motociklą: paaugliai berniūkščiai ir vidutinio amžiaus normalūs vyrai su normaliomis žmonomis.
Parodoje matau ir begalę gražių brandžių porų, jau žilo plauko baikerių. Įsivaizduoju juos, lekiančius vienu arba dviem (vis tik turbūt dažniau vienu, kelioniniu) motociklais kalnų serpantinais, kai šone atsiveria kvapą gniaužianti panorama – skardis ir jūra. Įsivaizduoju, kaip jie stoja sušalę kalnų miesteliūkščiuose temstant ir eina į pirmą (turbūt dažniausiai – vienintelę veikiančią ten) taverną, turinčią B&B – t.y. nakvynę su karštu dušu, kuris po tokios kelionės svarbus kaip niekad, ir su karšta kava ir bent vienu padžiūvusiu raguoliu iš ryto – prieš naują dieną, prieš naują kelią.
Bet čia jau nuklydome mano fantazijos keliais. Grįžkime į motociklų parodą Veronoje. Greitai judančioje eilėje prie bilietų mus graudena entuziastas, prašantis pasirašyti jo peticiją prieš narkotikus. Iniciatyvą sveikinu, tačiau neketinu pasirašinėti peticijos neskaičiusi, o tam laiko mes neturim.
– Please, please, – dramatiškai rankas grąžo jis. – Where are you from?
– From Lithuania, – sakau.
– Lituania! – šaukia jis itališkai. – Ačū, ačū!
– Si, ačiū, – sakau jam, bet peticijos nepasirašau.
Štai mes ir viduje.
– Spėkim, koks procentas vyrų paskui atsiminė, ant kokio moco ji sėdėjo, – sako D.
O štai ir motociklas, tinkamas estrados princams:
Įsivaizduokite mugę, maždaug šešis kartus didesnę už Knygų mugę. Tik atstumai tarp stendų didesni ir niekur nėra spūsčių. Čia galima rasti turbūt visko, kas žmogaus sąmonėje, pasąmonėje ir nesąmonėje gali būti siejama su motociklais: nuo chromo spindesio, didžiakrūčių ant naujausių motociklų besirangančių gražuolių ir stulpų, skirtų tikrai ne žirgams rišti, iki šalmų, spyruoklių, tepalų, greičių dėžių, nudrengtų (nes dabar toks trendas) kombinezonų ir neva tepaluotų (nes dabar tikrai toks trendas) džemperių.
Tai nauji drabužiai. Jei jums žiūrint į juos pakvimpa alyva ir mechanikų prakaitu, tai turbūt toks užmanymas ir yra:
Ratų žvilgesys. Atkreipkite dėmesį į kepurėtą vaikiną antrame plane, kuris žvelgia į ratą lyg į meno kūrinį:
Po kelių valandų vaikštinėjimo, pirmu prisėdimu, kai randam vietą užkąsti, savo kelioniniame dienoraštyje parašau:
Sendinti ir supurvinti drabužiai, pusnuogės mergos, pražilę baikeriai, peticijos prieš narkotikus ir abortus, kniedės, rūdys, odos, barzdos, brandaus amžiaus baikerių moterys, našyvkės, barzdaskučiai, vintažinės suknelės, duslintuvai, tepalai, sumuštiniai, alus, pagyvenęs dendis su lazdele ir jo moteris su odinėmis kelnėmis, aptempiančiomis stirnos kojas ir nepadoriai apvalius užpakalio pusrutulius, ji su odine kepure kaip iš YMCA klipo, jauni pempiukai, saulė tarp skardinių stalų, korsetai, žiedai su kaukolėmis, šalmų eilės, kaubojiški batai, botultoksinas lūpose, marškinėliai su užrašais, ilgaplaukiai šešiasdešimtmečiai, piešiantys ant mocų bakų taip atidžiai ir švelniai, lyg darytų tatuiruotę and savo mylimosios sėdmenų, tinklinės kojinės švysčioja minioje, kyščioja fetrinės skrybėlytės, žiba plikės ir auskarai vyručių ausyse, mirguliuoja languoti lumberjack’ų marškiniai, per hipsterių auskarų skyles šviečia prekystaliai, 25 procentai lankytojų atrodo kaip senstelėjusios roko žvaigždės.
Į tolį žiūrėdama šypsosi pin-up stiliaus mergina, susiveržusi galvą skarele, ir išsitatuiravusi rankas, kaklą ir kaktą rožėmis – dėl skonio nesiginčijama.
Ko nematėm, nors galima būtų tikėtis tokiame kontekste – tatuiruočių meistrų. Tačiau buvo vienas kirpėjas ir vienas hipsteriškas barzdaskučių kampas:
Avere la barba, parašyta čia, ir mano kalbinė nuojauta neapgauna: augink barzdą! Ekspozicijoje, be jų, be transporto priemonių, be užkandinių ir mažyčių scenų metalistams bei panašaus plauko ar beplaukiams muzikantams, riebią dalį atsiriekė:
– aksesuarai ir papuošalai žmogui (nuo spygliuotų apyrakių, grandinių ir “antkaklių” iki antsiuvų ir vintažinių pirštinių),
– aksesuarai ir papuošalai motociklui (rankų darbo rankenėlės, kelioniniai krepšiai ir miniatiūriniai dėklai įrankiams, ištapyti bakai, sendintos dalys ir kita),
– galvos apdangalai (nuo šiltų kepurių, senovinių katiliukų (ne, aš irgi nežinau, ką bendra jie turi su motociklais) iki marazmatinių skarų),
– drabužiai (nuo motociklininkų striukių, odinių ploščiukų ir net kailinių iki išradingais užrašais puoštų džemperių, perregimų apatinių ir odinių liemenėlių su plieniniais spygliais – nes gi nepaliksi baikerio merginos be drabužių),
– batai (nuo ilgaaulių motociklininkų batų iki smailianosių aukštakulnių plieniniais cveko storio kulnais),
– motociklininkų ekipuotė (nuo triusikų iki pošalmių (tai po šalmu dėvima galvos “kojinė”, kad būtų šilčiau) ir apsaugų britvininkams),
– šalmai (nuo paprastučių po 40 eurų iki vintažinių su autoriniais piešiniais po 350 eurų už spalvotą rutulį),
– detalės, padangos, tepalai ir kiti visiškai neįdomūs dalykai,
– aksesuarai namams.
Pavyzdžiui, vienoj vietoj D. manęs klausia:
– Ar mums nereikia lempos į namus?
– Žinoma, – atsakau, – tai kaip tik tai, ko mums labiausiai reikėjo.
Lempos iš motociklų bakų:
Kitos puošmenos namams ir garažams:
Sakoma – džiaugiasi kaip vyras, antsiuvą radęs:
Na ir tai. Taip, čia motociklas:
Kad įspūdis būtų platesnis, dar keli egzemplioriai. Senutis Ducati:
Senutėlė Gilera su liulka:
Čia senolė Honda, galima sakyti, mano moco prosenelė, tai man kaip ir giminė:
Čia senas BMW su nesenu priedu:
Be įvairiausių laikų, įvairiausių brangumų, įvairiausių stilių ir įvairiausių beprotybės lygių motociklų, čia dar veikia senovinių automobilių paroda, įrengta senų vespų ekspozicija, gigantiškų amerikietiškų mašinų paroda, matyti vienas hot rod’as (senovinis automobilis labai galingu varikliu):
Ir rat car’as (tyčia nudrengtas automobilis):
Kai kurie stendai labai gyvi. Kas daugiau papuoš atsarginių dalių išparduotuvę, nei pati išpardavėja:
Kai kurie stendai mažiau gyvi. Jei šiemet jūsų neaplankė Kalėdų senelis, gali būti, kad jis sėdėjo, kol išdžiūvo:
O štai ir tikrų tikriausi kalėdiniai bumbulai. Šalmai:
Priklauso prie motociklo:
Minia marga. Stileivos? Check:
Policininkės? Check:
Dvasiškasis tėvelis? Check:
Kaubojus? Check:
Medkirtys? Check. Vienas iš dešimties hipsterių vilkėjo tokiais marškiniais:
Škotas? Check:
Slaptojo ginklo laboratorija? Check.
Na, gerai jau gerai, iš tiesų čia tik amortizatoriai.
O čia – tik duslintuvų medis:
Man labai ryškų įspūdį paliko du nedidukai vyručiai, turbūt kolegos, apsirengę lyg dvyniai, kalbinami prie kažkokio įspūdingo motociklo linksmuolio žurnalisto prieš TV kameras.
Kolegos-dvyniai bando duoti interviu, sunėrę rankas ant krūtinių, tačiau dangau, kaip tos jų rankos ten nesilaiko, vos tik didesnė emocija – rankos atsiriša ir ima gestikuliuoti ore, tuomet kolegos-dvyniai jas vėl suneria ant krūtinių, lyg susirištų po kokį mazgą, bet rankos ir vėl puola gestikuliuoti – buvo labai smagus vaizdas, išties reikėjo tai filmuoti, o ne fotografuoti:
Vienoj vietoj mes su D. net nesupratom, kaip, matyt, kiek per draugiškai pasilabinę vieno italo buvom įtraukti į odinių drabužių stendo užkaborius, nuvilkti (na, ne nuogai) ir apvilkti odinėmis motociklininkų striukėmis.
– Oh! Claudia Schiffer! – rėkia rodydamas į mane, turbūt pamiršęs, kad Schiffer blondinė. – Hello, Schiffer! Beautiful! Look! – rodo mane kaip kokį savo kūrinį.
Reikia pripažinti, kad raudona odinė striukė iš tiesų gražiai ant manęs guli, ir D. ima sakyti, kad mielai man ją nupriktų dovanų. Italas, pajutęs dosnią vyro širdį, laksto aplinkui ir suokia “special price for you, my friend” dainą, “take both – 30 percent discount!” Bet aš padėkoju D. ir sakau, kad motociklininkės striukę jau turiu ir man tikrai nereikia antros. Italas priima tai kaip asmeninį įžeidimą ir sekundę man atrodo, kad jis už bausmę mums nebeatiduos prieš tai nuvilktų mūsų striukių.
Po šito pasižadam daugiau nieko nesimatuoti ir vėliau dar kelis sykius eidami pro šio italo stendą nudelbiame akis. Nors D. dar kurį laiką įkalbinėja mane leisti padovanoti man tą raudoną, lyg man siūtą odinį švarką, mano siekis būti sąmoninga vartotoja ima viršų.
Mintyse spėlioju, kiek moterų mano vietoje būtų atsisakiusios tokios dovanos.
Čia prieiname bakų tapytoją, kaip tik paišančią ant bako Resident Evil dvasia:
Kai labai pavargstu (tikrai nesu minių ir mugių žmogus), D. nusiveda mane į parduodamų motociklų ekspoziciją, pasodina iš pradžių ant vieno Harlio (Springerio), tada ant mano svajonių Ducati Monster, tada ant tokio paties, tik mažesnio, o finale randam nediduką HD Sportsterį – prieš tai kurį laiką ginčydavomės, ar toks būtų man per mažas, ar ne. Panašu, kad būtų kaip tik.
Čia darsyk turiu galimybę įsitikinti, kad ten, kur dėmesys, yra ir energija. Pamačiusi motociklus, kurie man įdomūs, kaip mat atsigaunu ir atkuntu. Atkunta ir potencialūs pirkėjai – per pusę minutės, kai atsisėdu ant Sportsterio, prie mano motociklo prisistato keturi nauji interesantai, nors prieš tai ten buvo tuščia. Tikrai nė iš tolo neprilygstu toms didžiakrūtėms merginoms papūstomis lūpomis, tad viską nurašau savo ūgiui, kuris italams, neslėpsiu, daro šiokį tokį įspūdį.
– America? – vėliau išgirstu kuždant odinį ploščiuką viename stende. Apsidairau ir suprantu, kad ten pasislėpęs italas (turbūt kad D. jo nepamatytų), pats man tik truputį virš bambos, kalbina mane.
– No, – purtau galvą.
– Austria? – spėlioja toliau.
– No.
– Where are you from, miss?
– It doesn’t matter.
– Why no? Tell me! – gailiai šnabžda iš po odinių striukių kalno mažasis macho.
Norint kitaip atsikvėpti nuo šurmulio ir pailsinti kojas, čia visad galima išeiti į lauką, pasiimti keptų kaštonų ir pasižiūrėti į saulėlydžio nuauksintus įmetėjusius baikerius, bičiuliškai plekšnojančius vienas kitą per petį, ką mes taip pat padarom. This is brotherhood, baby. This is brotherhood.
Lauke kažkokie gerąja prasme pablūdę strakalai rodo akrobatinius ir kaskadinius triukus su motociklais, vyksta pirmosios motociklų pamokos merginoms (jų šypsenos šviečia labai iš toli – aš prisimenu tą šypseną, labai gerai prisimenu tą šypseną savo pačios veide), trilinkas vyriškis byzgia ant miniatiūrinio motociklo, cypia automobilių driftas. Troškioje svylančių padangų dūmų migloje skendi prekystaliai su čirškančiomis dešrelėmis ir garuojančiomis stalo dydžio picomis.
Čia man didžiausią įspūdį palieka autorodeo – tokį dalyką matau pirmą sykį gyvenime: mašina, važiuojanti ant dviejų ratų. Mane kiek “užtrumpina” gerąja prasme – stoviu išsižiojusi kaip vaikas, nes atrodo, kad tos mašinos neveikia Žemės trauka ir kiti man žinomi dėsniai.
Išeinančius iš parodų centro, mus pasitinka dar vienas entuziastas, renkantis parašus prieš narkotikus.
– Please sign! – dramatiškai mosuoja dviem tušinukais abejose rankose. – Sign against the drugs! Sign against the drugs! – skanduoja mums einant pro šalį, ir galiausiai mums į nugaras išrėkia: – Hey you, beautiful couple! Please!
Bet ir tai jam nepadeda.
Rekomenduoju parodą (ji vyksta kasmet) tiems, kuriems motociklas yra gyvenimo būdo dalis, taip pat tiems, kurie mėgsta margas minias, mugių triukšmą ir nekasdienius reginius. Ir jei “Sons of Anarchy” (kuris vos pasirodęs buvo vadinamas “Sopranais ant motociklų”) mečiau žiūrėti dėl žiaurumo, tai Verona Motor Bike Expo buvo labai daug taikos, šypsenų ir geros nuotaikos.
O Verona yra puikus miestas pabūti šiek tiek ir pagyventi itališku ritmu, kai viskam yra laiko (na, gal išskyrus peticijas).
PS. Dar truputis nuotraukų. Senučiukės vespos:
Mustangas:
– Ale kaip jis nepavargsta? – klausiu.
– Ilze, čia manekenas.
– Žinau, žinau.
Ką padarysi, kaip sakoma:
Spalvos:
Spalvos ir chromas:
Šuo. Jų parodoje buvo nemažai:
Kitas šuo – sendintų drabužių kampe, ilsisi ant skudurų kalnelio:
Jei atrodo, kad tai seni, taukuoti ir priprakaituoti marškiniai ir dulkėtos kelnės, tai jūs beveik teisūs. Tik šie drabužiai nauji. Čia toks stilius:
Taip, vaikeli, eini geru keliu.
Pažvelkit, kokia meilė jų akyse:
Šiam kartui tiek.