Dalinuosi viena šviesia, nors ir labai skaudžiai prasidėjusia istorija. Tarp kitų mano pasakojimų šis tikrai yra ir įdomus, ir prasmingas. Šios istorijos veikėja – moteris, perkūrusi savo negalią į savo galią.
– APSĖDIMAS –
Mano draugai ir ypač žmonės, atėję pas mane į svečius, žino, kad jau kurį laiką esu apsėsta smegenų, ypač – neuroninių jungčių, o jei norim būti visiškai tikslūs – neuroplastikos*, tai yra mūsų smegenų gebėjimo persikurti, keistis mokantis. Iš kur mano draugai ir svečiai žino apie mano apsėdimą? Nes nuolat randu progą jiems papasakoti apie kokį nors tyrimą ir ką jis įrodė, o jei tik galiu, atitempiu jiems kokią knygą ar kokį žurnalą ir porinu kažką mostaguodama rankomis, tiesiog džiūgaudama ir užsivežusi nuo tos informacijos, kuria galiu pasidalinti. Nieko negaliu sau padaryt.
Dabar su jumis taip pat pasidalinsiu istorija. Ji gali būti aktuali tiems, kurie pažįsta žmonių, auginančių vaikus su mokymosi negalia ar net protiškai atsilikusius vaikus, taip pat žmonėms, manantiems, kad jie kažkam yra “visiškai negabūs”.
Bet prieš tai pasakysiu: šlovė žmonėms, darantiems tokius dalykus ir gebantiems tai šitaip paprastai ir aiškiai papasakoti, kaip tai padarė Barbara.
Pradedam? Pradedam.
– ISTORIJOS PRADŽIA –
Barbara, žavi inteligentiška moteris pačiame jėgų žydėjime, vos perkopusi šešiasdešimt, prisipažįsta, kad dievina mokslą, nagrinėjantį žmogaus smegenis. Šis mokslas teigia, kad būtent mūsų smegenys išskiria mus iš kitų ir yra mūsų unikalumo šaltinis. Anot jos, mūsų smegenyse yra 200 milijardų neuronų, kuriuos tarpusavyje sieja šimtai trilijonų jungčių. Jų mūsų galvoje yra daugiau, nei žvaigždžių Paukščių Tako galaktikoje.
Mūsų smegenys ne tik kuria mus kaip asmenybes – tai drauge ir rėtis, sijojantis mūsų suvokimus, leidžiantis mums vienaip ar kitaip matyti save, kitus, pasaulį ir savo vietą tame pasaulyje. Šioje Žemėje nėra dviejų identiškų smegenų, ir jų skirtumai kur kas didesni, nei išoriniai – nosies forma ar akių spalva.
Tačiau ne tik mūsų smegenys kuria mus. Mes taip pat galime kurti savo smegenis.
Barbara grįžta į savo istorijos pradžią.
1957 metai. Metai, kai vis dar tikima, kad smegenys – nekintanti “mašina”: intelektas, atmintis, mąstymo greitis yra parametrai, kurie tiesiog duoti mums gimstant ir kurių keisti neturime jokios galios. Įsivaizduokite, ką reiškia tokiame dešimtmetyje pirmokei Barbarai išgirsti, kad ji turi “mentalinį bloką”, “defektą”, ar tiesiog – mokymosi negalią. Kitaip tariant, Barbara yra pavadinama protiškai atsilikusia.
Ji įspėjama, kad mokytis taip, kaip kiti vaikai, negalės niekada. Jai trumpai drūtai pasakoma, kad teks įprasti gyventi su šiomis “galimybių ribomis”.
– SKILĘS PASAULIS –
Vaikystę Barbara prisimena kaip sunkią kovą. Ji negalėjo pažinti laikrodžio, nes negalėjo suvokti ryšio tarp rodyklių. Ji nesuprato kalbos: didžioji dalis to, ką girdėdavo, atrodė it beprasmiai tauškalai. Ji galėjo suprasti konkrečius dalykus (pavyzdžiui, “vyras dėvi mėlyną apsiaustą”), tačiau nesuvokė abstrakčių idėjų ir sąryšių, tad daugelis dalykų ją trikdė (pavyzdžiui, kaip “teta” gali būti ir “mamos sesuo” tuo pat metu). Ji absoliučiai negalėjo suprasti pokštų ir ironijos, tad tiesiog išmoko juoktis tuomet, kai juokiasi kiti.
Priežastis ir pasekmė jos pasaulyje taip pat neegzistavo – ji nesuvokė, kad įvykius sukėlė kažkas konkretaus. Anuometinį savo pasaulį Barbara vadina suskilusiu nesusijusių dalelių paveikslu. Lygiai taip pat fragmentuotai ir neaiškiai ji tegalėjo suvokti save pačią.
Ji sunkiai valdė kairę kūno pusę, kuri jai atrodė tarsi ne jos: ta puse ji nuolat į ką nors atsitrenkdavo, vos paėmusi ką kaire ranka, iškart pamesdavo, o užsigavusi, skausmą jausdavo, tačiau nesuvokdavo, ką konkrečiai jai skauda. Ji kėlė pavojų sau pačiai, ir Barbaros mama manė, kad taip sunkiai realybėje besigaudanti mergaitė nesulauks nė penkerių metukų.
Orientuotis erdvėje jai buvo be galo sunku: ji negalėjo suprasti žemėlapių ir suvokti savęs erdvėje, nuolat pasimesdavo, net jei būdavo draugų namuose, eidama per gatvę negalėdavo suprasti, kiek toli yra artėjantis automobilis, o geometrija jai buvo tikras košmaras.
Ji nuolat jautė gėdą, nujausdama, kad su ja kažkas ne taip, ir nuo pat vaikystės manė, kad gydytojų diagnozuotas “blokas” iš tiesų yra medinė kulbė**, fiziškai esanti jos smegenyse ir trukdanti jai mokytis. Šiandien ji supranta, kad medžio gabalo jos galvoje nebuvo, bet nuo tiesos ji vis tik buvo netoli: išties blokai slypėjo labai svarbioje jos smegenų dalyje. Ji išbandė viską, kas tradiciškai buvo siūloma tokiems kaip ji vaikams. Tačiau visa tai rėmėsi kompensavimu ir “vaikščiojimu ratais aplink problemą”, ieškant stiprybių, kurios galėtų pakeisti silpnybes. Nė vienas sprendimas nebuvo skirtas tiesiogiai problemos šaltiniui – iš Barbaros tai reikalavo herojiškų pastangų, o rezultatai buvo menki.
Aštuntoje klasėje, supratusi, kad neįsivaizduoja, kaip galėtų mokytis aukštojoje, ji nutarė nusižudyti. Pabudusi po nepavykusios savižudybės ji peikė save už tai, kad nesugebėjo net ir to. Ir vis tik gyvenimą bei ieškojimus tęsti ją įkvėpė tėtis – jis buvo išradėjas ir mėgo sakyti, kad jei nėra sprendimo, visada gali jį sukurti. Tačiau lygiai taip pat jis sakydavo, kad prieš išspręsdamas problemą, turi suvokti jos kilmę.
– SUSITIKIMAS –
Todėl Barbara tęsė savo “medžioklę”: ji pasirinko vaiko raidos studijas, kad išsiaiškintų, kas su ja negerai. 1977 m. vasarą jos gyvenimą aukštyn kojom apvertė susitikimas su tokia pat pasimetusia siela, kaip josios. Ji sutiko rusų kareivį Zazeckį. Vienintelis jų skirtumas – Zazeckio protą buvo pakeitusi kulka, o Barbaros protas toks buvo nuo gimimo.
Zazeckį, tiesa, ji sutiko tik knygoje: “The Man with a Shattered World”, parašytoje, anot jos, genialaus rusų neuropsichologo Aleksandro Lurijos. Skaitydama Zazeckio istoriją, Barbara stebėjosi: jis taip pat nepažino laikrodžio, lygiai taip pat suvokė pasaulį fragmentuotai, iš mažų paskirų šukių. Tam tikra prasme – jis gyveno Barbaros gyvenimą. Taip būdama vos dvidešimt penkerių, 1977-ųjų vasarą, Barbara suvokė savo problemos esmę: kairiajame jos pusrutulyje neveikė tam tikra smegenų dalis.
Vėliau ji skaitė Marko Rosenzweigo darbą, aprašantį žiurkių, augančių papildytoje aplinkoje, smegenis. Jų smegenyse vyko fiziologiniai pokyčiai, palaikantys jų mokymąsi. Tai ir buvo įgyvendinta, veikianti neuroplastika: smegenų gebėjimas persikurti fiziologine ir funkcine prasme, kai smegenys stimuliuojami.
“Tuomet jau žinojau, ką reikia daryti. Privalėjau rasti būdą mankštinti savo smegenis, kad sustiprinčiau silpnąsias jų dalis. Tai buvo mano transformacijos – o drauge ir svarbiausio mano gyvenimo darbo – pradžia. Turėjau tikėti, kad žmogaus smegenys ne mažiau neuroplastiškos, nei žiurkių, tiksliau, vyliausi, kad jos yra kur kas neuroplastiškesnės.”
– PRATYBOS –
“Pradėjau kurti pirmąjį savo pratimą. Tam naudojau laikrodžius, nes laikrodžiai remiasi sąryšiais, o aš lig tol niekad negebėjau pasakyti laiko. Pradėjau nuo dviejų rodyklių, vėliau pridėjau trečią, ketvirtą rodyklę, kad versčiau savo smegenis dirbti vis sunkiau, sunkiau ir sunkiau, kad galiausiai suvokčiau sąryšius. Per tris keturis mėnesius viskas stulbinančiai pasikeitė.
Visada svajojau skaityti filosofinius veikalus, tačiau niekad nepajėgiau jų suprasti. Taip jau nutiko, kad galėjau naudotis filosofijos skaitykla. Įėjau, išsitraukiau pirmą knygą iš lentynos, atsiverčiau ir pradėjau skaityti. Skaičiau ir suvokiau, ką skaitau. To niekada nėra nutikę mano gyvenime lig tol. Čia tik sutapimas, pamaniau, gal tai labai paprasta knyga. Išsitraukiau kitą iš lentynos, atsiverčiau ir pradėjau skaityti. Supratau ir ją.
Kai baigiau, buvau apsupta krūvos iš šimto knygų. Galėjau ir skaityti, ir suprasti – kiekvieną puslapį. Tad žinojau: kažkas pasikeitė. Mano eksperimentas pasiteisino: žmogaus smegenys taip pat galėjo persikurti.
Tuomet sukūriau pratimų, skirtų “svetimai” kairei savo kūno pusei ir dešiniajam smegenų pusrutuliui, kuris registruoja šios kūno dalies pojūčius. Ir štai, daugiau sau nekeliu pavojaus.
Buvau pavargusi nuo amžino pasimetimo erdvėse. Tada sukūriau pratimų, skirtų išmokti gaudytis erdvėj. Šiandien galiu skaityti žemėlapius ir, tiesą sakant, nemėgstu GPS’o, NES galiu skaityti žemėlapius.
Žinojau, kad smegenys gali keistis. Buvau gyvas neuroplastiškumo įrodymas. Kas vis dar skaudina mane – tai, kad vis dar sutinku vaikų, kuriems sakoma, kad jie turės išmokti gyventi su savo “galimybių ribomis”. Jie nedrįsta svajoti.
Ko išmokau nuo tada, kai 1977-aisiais “sutikau” Zazeckį, Luriją ir Rosenzweigą? Išmokau, kad – taip, mūsų smegenys kuria mus ir daro įtaką tam, kaip mes siejame save su pasauliu, kaip jame dalyvaujame. Ir kad kiekvienas mūsų turime savo kognityvines stiprybes ir silpnybes. O jei mūsų galimybės ribotos, mes neprivalome gyventi su šiomis ribomis. Dabar žinome apie neuroplastiką ir galime “įkinkyti” keičiamas smegenų charakteristikas, kad kurtume programas, stiprinančias, keičiančias ir stimuliuojančias mūsų smegenis.
1966-aisiais Rosenzweigas mums metė pirštinę. Jis kvietė čiupti jo atradimus, padarytus su žiurkėmis, ir pritaikyti juos žmonių mokymuisi. Mums būtina priimti šį iššūkį. Ir mes patys privalome mesti iššūkį sistemoms, kurios vis dar gyvena “nesikeičiančių smegenų” pasaulyje. Turime dirbti drauge, vadovautis tuo, ką jau žinome apie neuroplastiką, ir kurti programas, kurios keistų paties mokymosi ateitį. Mano vizija – pasaulis, kurį tikrai galime sukurti, ir kuriame joks vaikas nebūtų priverstas kentėti dėl savo “mokymosi negalių”. Mano vizija – kognityviniai pratimai, tapę įprasta mokymosi dalimi. Mano vizija – mokykla, tapusi vieta, kur galime stiprinti savo smegenis ir mėgautis mokymosi procesu. Vieta, kur ne tik turime drąsos svajoti, bet ir galim įgyventinti savo svajones. Man tai – ideali santuoka tarp neuromokslo ir švietimo.”
– PABAIGAI –
Apie Barbarą neseniai skaičiau svaiginančioje, prikaustančioje, iš koto verčiančioje Norman Doidge knygoje “Save keičiančios smegenys”. Tada pagalvojau, kad norėsiu kada nors paieškoti internete jos nuotraukų, gal net rasiu kokį filmuotą epizodą. Buvo be galo įdomu, kaip moteris, perkūrusi savo smegenis, atrodo, kaip ji kalba, kaip juda, kokia jos laikysena, koks balsas. Pagalvojau, ir pamiršau.
O vakar visiškai atsitiktinai, ieškodama Youtube kažko kito, užmačiau jos TED talk’ą. Čia jo turinį dabar jums ir perpasakojau. Man asmeniškai tai buvo vienas vertingiausių TED įrašų – tiesa, jis labai nepopuliarus, tačiau galbūt ši tema iš tiesų įdomi tik nedidelei grupelei žmonių visame pasaulyje.
Žiūriu į šią moterį antrą dieną ir suprantu, kad žaviuosi ja, gerbiu ją ir – savaip – myliu ją. Yra frazė “mokslo laimėjimas”, tačiau aš tai mieliau vadinčiau žmogaus laimėjimu. Jei būčiau mačiusi Barbaros pranešimą gyvai, jam baigiantis atsistočiau, pločiau iš visų jėgų, nepaisydama delnų skausmo, ir rėkčiau “bravo” iš visų plaučių. Ir negalėčiau lažintis, kad mano akyse nebūtų ašarų. Taip pat norėčiau ją apsikabinti.
PS. Paties video nešierinu – palieku jums netikėtumo džiaugsmą. Tiesiog įveskite “Arrowsmith Brain TED” Youtube paieškos laukelyje, spauskite enter ir susitikite su Barbara***.
2014
—-
* Mano susidomėjimas neuroplastika netrukus įkvėpė EŽD eksperimento gimimą.
** Viena iš galimų “block” reikšmių.
*** Barbara Arrowsmith Young šiandien yra pasaulyje žinoma autorė, lektorė ir specialios programos turintiems mokymosi sutrikimų autorė.