Šiemet per Jonines man man nutiko stebuklas. Aš radau savo gyvenimo paparčio žiedą. Pamenu, KAIP aš to paparčio žiedo ieškodavau vaikystėj (kol dar nežinojau, kad toks neegzistuoja) – dievuli šventas, kaip ieškodavau, kaip tikėjau, kad rasiu, ir tada išsipildys mano svajonė. Ir šiemet aš jį pagaliau radau.
Tiesa, tai ne visai paparčio žiedas, bet man asmeniškai jis vertesnis už paparčio. Ūgtelėję žmonės (jei esti atidesni per biologijos pamokas) sužino, kad paparčiai yra sporiniai induočiai, o anie neturi žiedų. Beje, Žemėje – po audringos, vulkanų spjūviais ir meteoritų smūgiais paženklintos jos vaikystės, kai galiausiai susikūrė terpė augalams augti ir tarpti, milijonus metų klestėjo tik nežydintys augalai.
Milijonus metų Žemėje nežydėjo jokia gėlė.
Kol galiausiai pražydo pirmoji.
Ir tai buvo orchidėja. Visų kitų vėliau augusių, žydėjusių ir vešėjusių orchidėjų promotė. O, jei mes galėtume išvysti, kaip atrodė tas pirmasis žiedas Žemėje – įsivaizduojate? Gal kada nors bus įmanoma tokia rekonstrukcija.
Su orchidėjomis aš turiu labai asmenišką santykį – kada nors papasakosiu, kodėl orchidėjos man simbolizuoja išsipildymus.
Tačiau šią savaitę užmačiau naują Selemono Paltanavičiaus tekstą – ir orchidėjos mano gyvenime įgavo dar vieną prasmę.
Tekstas buvo šis:
Kad Lietuvoje auga orchidėjos, buvau girdėjusi iš kelių pažįstamų, besidominčių gamta. Prieš porą metų ir mūsų sodyboj viešėję žmonės sakė, kad jų čionais yra. Tačiau anuomet aš nelabai tai ėmiau domėn – mano galva buvo užkišta kitais reikalais, kažkokiais rūpesčiais, kažkokiais planais.
Pastabumui iš tiesų reikalinga erdvė mintyse, ir šįsyk, matyt, aš tos erdvės atsivežiau užtektinai.
– Ketinu pažiūrėti, gal čia yra lietuviškų orchidėjų, gegužraibių. Nes jei taip, reikia jas apsaugoti nuo šienavimo, – pasakiau šį savaitgalį.
Šiandien po pusryčių su mama ir krikšto mama ėjom žoliauti, ir grįžtant aptikom pirmąją gegužraibę. Dar nepatikėjau, kad čia ji, vėl atsidariau Selemono Paltanavičiaus tekstą, ir galop pažinusi pradėjau šūkauti:
– Čia ji! ČIA GEGUŽRAIBĖ!!!
Po to turbūt kelias valandas praleidau dūlinėdama po laukinę, kaip mes vadinam, „šlapią” pievą, nešina mieteliais žymėjimui. Ir skvarbiomis, nuo žiūrėjimo į kompą pailsėjusiomis akimis nuožmiai medžiodama retas, vertingas, paslaptingas gėles.
Mietelių pristigau anksčiau, nei suskaičiau visas rastąsias. Tuomet sugalvojau mėgėjišką būdą gegužraibių surašymui, ir tiesiog vienu mieteliu žymėdavau visą kiek atokiau viena nuo kitos augančių gėlių kompaniją. O vėliau jau fotografavau mietelius, ir ant nuotraukos užrašydavau, kiek ir kur aplink konkretų mietelį auga šių gėlių.
Jaučiausi radusi lobį tikrąja šio žodžio prasme: 71 gegužraibė vienoj tako pusėj.
Kitoj suskaičiuoti nebegalėjau, nes pritrūkau mietelių žymėjimui. Tačiau vien prie pat tako kitoj pusėj radau dar 14 gegužraibių.
Ir tai skaičiuojant tik violetinių bei rožinių atspalvių gėles, augančias šlapioje pievoje. Nes vėliau mama mane pasivėdėjo ant kalnelio, norėdama parodyti man „dar vieną panašią” gėlę. Ir žinoma, pasirodė, kad tai taip pat gegužraibės – baltos kaip sniegas, kitokios formos žiedais, tačiau irgi miniatiūrinės orchidėjos.
Taip Joninės mums parodė ne šiaip kokį suvytėlį paparčio žiedą, o tikrų tikriausią lietuviškų orchidėjų, įrašytų į Raudonąją knygą, plantaciją.
Šiems augalams itin kenkia melioracija (jos mėgsta drėgmę) bei šienavimas – iki jos išbarsto sėklas (regis, iki rupgjūčio). Tad galimybę išlikti joms dovanoja laukinė ar pusiau laukinė gamta ir sodybos, kuriose paliekama pagarbi erdvė sumaniam gamtos tvarkymuisi, tačiau neleidžiama drėgnose pievose augti krūmams.
Kviečiu ir savo bičiules, bičiulius, skaitytojas ir skaitytojus, gamtos mylėtojus ir tiesiog žmones, nenorinčius gyventi „po manęs nors ir tvanas” režimu, apsidairyti savo kiemuose, savo sodybose, tėviškėse, gimtinėse, pasidairant šiuo turtingu metų laiku – o gal iš vilnijančių smilgų ar iš dirvinių asiūklių kyšo ne kas kitas, o puikuolė gegužraibė.
Jei gegužraibė nebus nupjauta žydinti, jei spės subrandinti ir išbarstyti sėklas, pasisės ir žydės kitąmet. Ir būsite prie šito prisidėję.
Vos atsargiai (per pagarbų atstumą nuo augalo, kad nepažeistume jo šaknų) pažymėjus tokią vietą kuoleliu ir nutarus, kad gegužraibės gerovė šiemet yra vertesnė nei preciziškai nupjauta veja, galima išsaugoti nykstančią gėlę ateities kartoms. Galima pjauti žolę aplink, paliekant vietos ypatingam augalui gyventi.
Jei sodyba, kurioje auga gegužraibės – ne nuosava, galima įspėti vietinius, papasakoti, kad tai labai retas, labai saugomas augalas.
Kaip mano krikšto mama sako, JUMS REIKĖS:
– puikaus Selemono Paltanavičiaus straipsnio, kartoju nuorodą:
– kelių gegužraibių nuotraukų atpažinimui,– įdomumo dėlei (apie Žemės vaikystę, pirmąją pražydusią orchidėją ir begalę kitų fantastiškai įdomių faktų) galite pažiūrėti mokslo populiarinimo serialą „Cosmos”, tai yra pats įdomiausias mano matytas serialas lig šiol,
– noro.
Štai ir viskas.
Linkiu gražių vasaros dienų.
PS. Pabaigai – geriausia dalis. Šioj vietoj vasaroju nuo vaikystės. Daugiau nei dvidešimt metų. Retąsias gėles, kurių čia apstu, pradėjau matyti tik tada, kai sužinojau jų pavadinimą ir jų vertę.
Moki žodį – žinai kelią, kaip sakoma. : )
Čia visai kaip su tais Panevėžio malūnais kadaise.
