Tai – tradicinis Naujųjų išvakarių tekstas, kuriuo dalinuosi su savo skaitytojais.
***
Staiga Tavo viduje pasidaro tyku, ir suvoki, kad tuoj reiks atsisveikinti.
Dar vieni Tavo metai lyg neregimas milžinas stoviniuoja prie išėjimo.
Šis nematomas, tačiau tankų, kone apčiuopiamą energijos kūną turintis džinas suverptas iš Tavo gyvenimo nutikimų, kurie vyniojosi iš tikimybių lauko lyg raumenų atplaišos ir nematomomis rankomis buvo lipdomos ant šio milžino skeleto.
Pažiūrėk, koks šiandien jis didelis ir stiprus – jo glėbyje jautiesi lyg kosminėse įsčiose. Šiandien Tavo džino kojos suaustos iš visų Tavo nukeliautų kelių, džino rankos sutvirtėjusios nuo visų darbų, Tavo padarytų per dvylika mėnesių, nuo visų Tavo rankos paspaudimų, visų apsikabinimų ir paglostymų. Džino nugara plati kaip siena – ji išlaikė visus darbus, kuriuos kroveisi, nes Tavo milžinas Tau nežinant visą laiką tykino greta, kraudamasis Tavo reikalus ant savo pečių.
Taip, šiandien dar vienų Tavo metų džinas yra pavargęs ir jau turi kuprą. Greičiausiai norėjai padaryti daugiau, nei galėjai. Tai toks žmogiškas bruožas, bet žiūrėk, Tu kažkaip išgyvenai dar vienus žvėriškai užimtus metus. O milžinas – o jis netrukus išeis į palengvėjimo žemę.
Bet dar šiek tiek pastovės Tavo namuose. Dar gali į jį pasižiūrėti. Dar gali deramai atsisveikinti, prieš jam Tave paliekant.
Apsikabink jį, ir pajusi, kad džino venomis teka prisiminimai – Tu beveik gali matyti, kaip jie cirkuliuoja jo sistemoje, kaip maitina didžiulę gyvenimą mylinčią milžino širdį, kaip aprūpina prisiminimų krauju jo milžiniškus plaučius, kuriais jis įkvėpdavo Tavo džiaugsmą ir Tavo gėlą – kaskart, jam įkvepiant Tavo džiugesį, jo plaučių alveolėse pražysdavo gėlės, o įkvepiant liūdesį, plaučiai apsitraukdavo šerkšnu.
Milžino širdyje lyg pažertos žarijos vis dar blėsuoja meilė tiems, kurie Tave lydėjo dvylika mėnesių – seniems ir naujiems draugams, šviesiausioms akimirkoms, Tavo mylimoms vietoms, Tavo mėgstamiems metų laikams.
Milžino pilve rangosi visi Tavo patirti malonumai, čia gyvena dideli ir maži Tavo geismai, Tavo aistros ir begalė plaštakių, pakildavusių ir plasnodavusių kaskart, kai jausdavai įsimylėjimą – nesvarbu, ką įsimylėdavai: žmogų, su kuriuo galbūt esi jau ne vienerius metus, idėją, laiką, nuotaiką, žmonių ratą.
Kažkur milžino papilvėje susitelkę lūkesčiai, kurie lyg dar negimę vaikai – dar neįsikūniję, bet jau spardosi. Didžioji šių negimusių vaikų dalis netrukus iškeliaus drauge su milžinu.
Ant šios magiškos būtybės kaklo švyti vėrinys iš brangiausių Tavo dvylikos mėnesių akimirkų. Stiklo burbuluose spindi sustingusios, laike ir sąmonėje įšalusios minutės ir sekundės, kai nejučia nufotografuodavai savo gyvenimo epizodą sielos fotoaparatu.
Žiūri į raibuliuojančius burbulus ir matai – ten, viename jų, Tu kvėpuoji ryto gaiva nepažįstamame mieste. Ten Tu su geriausiais savo draugais šildaisi priešais spingsinčią krosnį. Ten Tavo pėdos glosto žolę lyg Žemės nugarą. Ten pro traukinio langą lekia žaliausios pasaulyje pievos, ir tolumoje slenka tingios kalvos. Ten debesų tumulai besileidžiančios saulės varyje, kuriuos matei pro lėktuvo langą. Ten jūros mėlis ir padūmavę kalnai kitapus įlankos, kai Tu išneri iš vandens. Ten Tu krykšti kaip vaikas ir taškai ežero vandenį. Ten auksaspalvis dugnas ir dryžuoti ešeriai, kuriuos pabaidai kiekvieną vasarą nuo pat mažų dienų. Ten Tu guli pievoje šiltą naktį ir vienumoj žiūri į krintančias žvaigždes. Ten lapų šnaresys po Tavo kojomis. Ten tyliai žvelgi į ledu apsitraukusį ežerą ir aštuonias virš jo sklendžiančias gulbes. Ten eini šviežiai iškritusiu sniegu ir pajunti, kad šypsaisi.
Kol apžiūrinėji milžino vėrinį, ši gyva, išsipildžiusi būtybė Tau nusišypso.
Giedrose būtybės akyse – taikus atsisveikinimas.
Ir svečias užveria duris.
Tik paskui pastebėsi, kad jo vėrinys sutrūko jam žengiant per slenkstį, ir žėrintys burbulai liko Tau.
Prisimink savo svečią su šypsena.
Jokiu būdu negedėk.
Jis savo darbą atliko gerai ir šiandien išeina užtarnauto poilsio.
O ryt prie savo durų rasi naują – mažą mažą – džiną.
Būk jam švelnus. Saugok jį. Brangink. Ir augink atsargiai. Neskubėdamas.
Tai nauji Tavo gyvenimo metai, kurių kiekviena diena išauš tik vieną sykį.
Naujųjų išvakarės
