Laikas keičia viską. Medį, žolę, paukštį, stirną, jūros krantą, kalno viršūnę. Akmenį, ir tą pakeičia per daug metų.
Laikas keičia ir žmogų. Tačiau žmogui duota neeilinė galimybė pačiam lemti, kaip jį pakeis tas laikas. Medis mažai ką gali rinktis, nedaug ką rinktis gali gyvūnas, apie akmens pasirinkimus gal kukliai patylėkim. O va žmogus rinktis gali – kasdien, mažesniuose ir didesniuose dalykuose. Kaip jis gyvena, kada keliasi ir kada eina miegoti, kiek juda, ką valgo, ką geria, ką žiūri, ką skaito, kiek skaito, ko klauso, kaip klauso, kuo remiasi, kuo vadovaujasi, kuo tiki, kaip tiki, kiek mokosi, kaip mokosi, ką kalba ir ką galvoja, kokius santykius puoselėja, ką kuria ir kodėl, ką dirba, kaip dirba, kam skiria savo energiją, su kuo jis leidžia savo gyvenimą ir su kuo jam nepakeliui.
Jo pasirinkimai lemia, kaip – į kurią pusę, į kokią kokybę – tas laikas jį keis. Jis silps ar stiprės, buks ar išmintingės, skurs ar turtės, šiurkštės ar švelnės, – tai priklauso nuo jo paties (visų pirma nuo jo paties). Nes žmogus nėra paliegėlis polietileno maišelis, blaškomas vėjo rudenio medžių alėjose. Net jei pats save per klaidą tokiu laiko. Net jei per ilgus metus išsivystytas įgūdis nieko nespręsti ir visus sprendimus geibiai palikti „likimui” (ar užkrauti kitiems) tą žmogų yra pavertęs tokiu – vėjo blaškomu – polietileno maišeliu. Kuris tik ir laukia, kad „gyvenimą” (?) jam sutvarkytų kas nors kitas – svarbu, kad ne jis pats: Seimas, horoskopai, burtai, greitasis kreditas, „sistema”, kitas partneris, kitas darbas, ar mistinis „rytojus”, kuris niekada neišaušta.
Tačiau panorėjęs jis visada gali prisiminti, kad jo paties pasirinkimai svarbesni.
Nes laikas keičia viską.
Žmogus renkasi, į kurią pusę.
Polietileno maišelis ne.
O medis tiesiog sutinka rudenį.
O paskui ir žiemą…
O tada pavasarį. 🙂