Aš mieste ir aš gamtoj – beveik du skirtingi žmonės. Šiemet (dėl visiškos izoliacijos karantino pradžioje, paskui dėl gėlių sodinimo „daugiadienių”, o vėliau ir dėl ilgų atostogų su katėmis) sodyboj praleidau jau gal 10 savaičių, tai apie pustrečio mėnesio. Mano asmeninis rekordas. 🙂
Pabandžiau sau pačiai suriktuoti tuos gyvenimo gamtoj skirtumus, jų šiandėj išėjo 9.
Taigi, kuo skiriasi gyvenimas mieste ir sodyboje?
♥️ Gyvendama gamtoj, daug mažiau teršiu.
Per savaitę gamtoj sukuriu tik tiek šiukšlių, kiek mieste sukuriu vos per dieną: vieną šiukšlių maišioką. O pavasarį per 20 dienų visiškos izoliacijos sodyboj tesukūriau tiek šiukšlių, kiek mieste per pusę dienos, tai pusę maišioko. Nes:
♥️ Gyvendama gamtoj, daug mažiau vartoju.
Visko. Ir materialių dalykų, tokių kaip maistas ir vanduo. Ir nematerialių, tokių kaip informacija, paskaitos, konsultacijos, žinios. (Nes Gamta mane moko labai daug.) Todėl:
♥️ Gyvendama gamtoj, išleidžiu labai mažai pinigų.
Buvo savaičių, kai neišleisdavau nė 30€ VISKAM – maistui, buičiai, knygai. Mieste (Vilniuje) 30€ yra kas? Vieni kuklūs pusryčiai dviems artimiausioj kavinėj. O sodyboj už tiek visą savaitę gyvenu pertekliuj. 🤣
Gamtoj tiek mažai teišleidžiu ne todėl, kad taupau, šykščiu. Todėl, kad VISKO YRA, VISKO UŽTENKA. Sode obuolių, pievoj vaistažolių, vandens šuliny, malkų krūvoj, gryno oro kambary, žvaigždžių danguje, dienų kalendoriuje, valandų dienoje, nutikimų valandoje, grožio akimirkoje… Ir nepaisant to, kad gyvendama sodyboj beveik neleidžiu pinigų:
♥️ Gyvendama gamtoj, kur kas geriau jaučiu gerovę, gausą.
Tas jausmas, kad gyvenu taip gerai, kad esu susikūrusi sau pačiai tokį patogų ir vertybiškai priimtiną gyvenimą, kad man pasisekė pagal save susidėlioti pomėgius (su MAŽOM išimtim gėlininkystėje 🤣), kūrybą, „darbus” (kurių liežuvis nesiverčia vadinti darbais, kai juose tiek kūrybos), – tas jausmas stipriausias būtent sodyboje. Lyg to būtų maža:
♥️ Gyvendama gamtoj, jaunėju.
Be bajerio. Nuolat girdžiu tą iš kosmetologių, kad „tokių odų šiais laikais nebebūna” ir „jums net neapsimokėtų daryti PRP („vampyro veido”), nes tiesiog nebūtų skirtumo, tokia gera odos būklė”. 🤣 (Na, dėkoju už sąžiningumą!)
Dėl ko taip yra? Dėl gryno oro. Vaikščiojimo basomis. Saikingos saulės. Gamtos dovanoto vandens. Švaraus augalinio maisto (kad ir labai nedaug, kaip maisto papildo). Gilaus gero miego. Kasdienių fizinių krūvių. Pirties kartą ar du per savaitę. Ir tiesiog laimingumo jausmo. O mieste kažkaip odos būklė greit prastėja (kaip ir laimingumo jausmas)… Apskritai:
♥️ Gyvendama gamtoj, grynėju.
Vis dar (net po tiekos metų sąmoningo darbo su savimi) randu naujų savo pusių, naujų suvokimų, naujų idėjų, naujų norų ir naujos vidinės jėgos jiems pildyti(s). Taip pat:
♥️ Gyvendama gamtoj, esu fiziškai daug stipresnė ir sveikesnė.
Čia šiemet jau kiek persistengiau su tais vandens kibirų nešiojimais į kalniuką (kasdien), biškį persistengiau ir su 10 karučių malkų pakrovimu per dieną (porąsyk), tačiau iš principo – taip, sodyba dovanoja kur kas tvirtesnį kūną, kur kas stipresnį raumenyną, kur kas visom prasmėm sveikesnį organizmą.
Tą – sustiprėjusią sveikatą – BEJE, kasmet parodo ir po vasaros atliekami išsamūs kraujo tyrimai – nes esu smalsus žmogus ir kartais jausti man nepakanka, kartais noriu pamatyt skaičius ar kitus įrodymus.
O sveikesnė gamtoj esu ne tik fiziškai, bet ir emociškai, dvasiškai. Nes:
♥️ Gyvendama gamtoj, esu daug labiau čia ir dabar.
Negaliu šito „įrodyti”.
Ir nereikia.
Tiesiog esu.
Tiesiog mėgaujuos.
Gal ir dėl to:
♥️ Gyvendama gamtoj, esu daug gilesniam, gyvesniam santyky su pačia gamta, Žeme ir kitom gyvom būtybėm.
Iš gamtos atvažiavus į prekybcentrį, žiūriu į mėsų skyrių ir matau ne „pjausnius”, „šašlykus”, „BBQ šonkauliukus”, „kepsnius”, o gyvūnų kūnų dalis. Gyvūnų, kurie veikiausiai nugyveno trumpus, liūdnus, skurdžius gyvenimus. Kurie buvo išveisti, iškergti vien tam, kad mirtų dėl mūsų lėkštės (ir paskui unitazo). Kurie vargu ar matė nors vieną laimingą dieną.
Mes niekada nevalgytume katės ar šuns, nes su jais turime santykį. Daugelis nevalgytume stirnienos, elnienos. Nes grožimės tais gyvūnais iš toli, gal net laukiame jų savo soduose.
Tačiau veršiukas, paršelis, kalakutas, viščiukas, triušis, ėriukas lieka „sėkmingai” nematomi, už fermų tvorų. Gal kad neturėtume santykio su jais ir valgytume toliau.
Tai ilgą laiką būnant gamtoj, meluoti sau šitoj srity pasidaro nebeįmanoma.
Apskritai tai, ką žmogus daro su gamta, miškais, žaliomis erdvėmis – gyvendama sodyboje, matau tai daug ryškiau ir skaudžiau.
Tačiau ir veikiu drąsiau, kad tai apginčiau.
Šiemet mano vaikystės kaimo gamtą iš vienos pusės ėmė spausti ariami laukai. Nežinojau, kad taip bus, tačiau pandemijos pike intuityviai nupirkau būtent vieną sklypą, gretimą arimams. Ir jis dabar tarsi apsauginė zona visai teritorijai (mano ir giminės čia – jau n-iolika hektarų grynos gamtos). Tas sklypas netikėtai tapo tarsi skydu, saugančiu kaimą nuo arimų invazijos.
Visad svajojau, kad bent trupučio žemės neapartų, neužsėtų ir nepurkštų. Kad žemė čia toliau liktų patiems gyvūnams.
Ne mano kelias rėkti mitinguose ar sukti pseudojausmingus video FB. Mano kelias padaryti kažką realaus, apčiuopiamo. Kai galėsiu, padarysiu ir dar. Šie metai mane to išmokė naujai.
Kas gamtoj nukenčia?
Sodyboj tiek reikalų, kad per 5 savaites čia neparašiau nė sakinio knygos.
Sodyboj man taip gera, kad atsisakinėju absoliučiai visų pakvietimų, renginių, naujų įsipareigojimų. Čia jaučiuos tokia turtinga ir tokia apdovanota savo pačios gyvenimu, savo čia ir dabar, kad randas kone arogantiškas nenoras imtis naujų darbų, net jei kalbama apie penkiaženkles sumas pinigų. Kad aš visko turiu. Ir kad jokie pinigai man neatstos galimybės savom akim pamatyti ateinantį pavasarį, paskui išeinančią vasarą ir atsliūkinantį rudenį.
Žinau, kad daugelio liksiu nesuprasta, ypač pandemijos / krizės metais. Bet man tiesiog milijardą kartų smagiau basai vaikščiot po pievas, fotografuoti, aprašinėti gyvūnus ir gamtą, parodyti tai savo draugams ir savo skaitytojams, nei kad dusti nuobodžiose konferencijų salėse prieš visko persisotinusius įmonių vadovus, rengiant jiems kūrybinio rašymo dirbtuves. (GAMTA YRA GERIAUSIOS KŪRYBINIO RAŠYMO DIRBTUVĖS, SUPRASKIT! Eikit į gamtą ir rašykit. Tam jums nereikia manęs.)
Taigi, aš mieste ir aš gamtoj – beveik du skirtingi žmonės… o iš tiesų gamtoj aš tiesiog esu daug labiau aš.
Visada tą nujaučiau.
Šiemet – įsitikinau.
Norintiems geriau girdėti ir jausti save pačius, geriau atpažinti griaunančias mintis ir keisti jas kuriančiomis, nusipurtyti primestus ar į(si)kalbėtus norus ir imti pildyti savus, šią savaitę startuoja:
10 savaičių EŽD eksperimentas:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/ezd-eksperimentas/
4 mėnesių Jaunaties praktika:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/jaunaties-praktika/
Kitą savaitę startuoja 10 savaičių Nuostatų keitimo praktika:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/nuostatu-keitimo-praktika/
Jokių pompastiškų „motyvuojančių” pezalų. Jokios „savimotyvacijos” per sukąstus dantis.
Tik tai, kas tikrai veikia, yra daug kartų patikrinta ir pritaikoma.
Tik tai, kas padėjo man pačiai, kuriant tokį gyvenimą, kokį gyventi gera ir prasminga.
Net jei ne viskas tame gyvenime pasiseka (pavyzdžiui, užauginti visų pasodintų 108 kardelių…)
