Košmariškos atostogos, kažkas sakys. Absurdas. Katorga. Ubagystė. Gal kas ir stipriau pasisakytų apie tokį atostogavimą.
Rašau šias eilutes nuo jūros vandens užburkusiomis akimis. Druskų nugraužtu veidu. Taip išmirkusiais, kad net susiraukšlėjusiais pirštų galiukais. Jūržolių prisipynusiais plaukais, kurie nuo sūraus vandens ir vėjo žaibiškai tampa tragikomiška šieno kupeta.
Ir pirmąsyk gyvenime ant veido įsispaudusiu trikampiu nuo nardymo kaukės, kaip štai šiame kadre.
(Na, kadangi kačiukai mūsų namuose irgi dažnai mėgsta suformuoti „masonų trikampį”, laikau tai geru ženklu. 😆)
Rašau šias eilutes mėlynėmis nusėtomis šlaunimis nuo baladojimosi tarpmiestiniais autobusais stovint su sunkia kuprine, maišu maudymosi rūbų ir plaukmenimis. O taip pat nuo didelių bangų mūšos ir griuvimų. Ir į povandenines uolas nubrozdintu keliu.
Ištinusia lūpa nuo saulės ir vėjo iškelto herpio. Nenusakomai fiziškai pavargusi per valandų valandas trukusius povandeninius ir pakrančių žygius.
Prisinervinusi filmuojant po vandeniu, nes labai nesisekė tai daryt. Skaudamu kaklu nuo nuolatinio dairymosi po vandeniu. Pririjusi jūros vandens ir prisisriaubusi jo į nosį.
Maudžiančiu stuburu nuo vaikščiojimo uolomis. Sopančiais puskepaliais nuo begalės pritūpimų renkant turistų šiukšles pakrantėse. Rusvame smėlyje sudrožtais kedukais ir sumurzintomis kelnėmis.
Visiškai neįdegusi, nes nesideginau. Nes nenaudoju jokių įdegių kremų, kad neterščiau jais jūros vandens. (Todėl nešiojau beisbolo kepurę su snapeliu, dienos kaitroje vilkėjau banglentininkų drabužiais, o kiek nuogiau maudydavaus tik saulei leidžiantis.)
Nenuvykusi nė į vieną ekskursiją. Nė-į-vie-ną. Nepasiėmusi nė vieno boat-trip’o (nes laivai teršia vandenį ir tokios išvykos yra intravertų pragaras).
Sąmoningai atsisakiusi giluminio nardymo, nors čia važiavau būtent nardyti. Bet atsisakiau šios minties, nes jau pirmom dienom pastebėjau, kad nardytojų kompanijos dėl geresnio kadro labai nepagarbiai elgiasi su vandens gyvūnais. Todėl rinkausi tik paviršinį nardymą be laukinių gyvūnų šėrimo, vaikymosi ir gąsdinimo.
Rašau šias eilutes neaplankiusi nė vieno lankytino objekto, išskyrus povandeninį skulptūrų parką, į kurį nuplaukiau savom rankom ir kojom.
Per 9 dienas nenusipirkusi nė vieno gėrimo vienkartinėje taroje, nė vieno patiekalo vienkartinėse lėkštėse pakrančių kioskuose, nė vieno užkandžio plastikinėje pakuotėje, nė vieno – nei plastikinio, nei stiklinio – vandens buteliuko, nė vienos gėrimų skardinės, ir kitaip nesukūrusi jokių šiukšlių, – – išskyrus tarpmiestinių autobusų bilietus ir čekius už ‘sunbed & umbrella’.
Saloje, kurioje lankiausi pirmąsyk, nenusipirkusi nė vieno skuduro ir nė vieno suvenyro.
Ir vis tik, turėjusi geriausias viso gyvenimo atostogas. Kurias praleidau vienui viena Gamtoje, daugiausia prie jūros ir tiesiog jūroje, pažindama man dar neregėtus gyvūnus, ir… valydama pakrantes bei jūros vandenį nuo šiukšlių.
Ne, aš nedalyvavau jokiose „akcijose”: tiesiog pamačiau, kiek šiukšlių čia palieka turistai, kiek šiukšlių jūra išmeta į krantą, ir kiek plastiko bei kitos sintetikos plaukioja vandenyje. Man taip skaudėjo už Gamtą, kad tas šiukšles pradėjau rinkti. Kartais beveik žiaugsėdama. Tačiau jausmas nors truputį sumažinus žmonijos vėmalų Gamtoje yra fantastiškai geras.
Per atostogas surinkau 4 didelius, sunkius maišus šiukšlių. Ir patyriau ligi šiol užsienyje tikrai nepatirtą Gamtos artumą.
Mano aprašyti dalykai gali skambėti ekstremalokai, tačiau – – man labai to reikėjo.
Sūraus vandens. Saulės. Vėjo. Sunkaus fizinio darbo. Įtampą išdaužančių bangų. Gardaus maisto.
Gydančio, be galo stipraus masažo meistrės prisilietimo prie iš streso įskaudusio kūno. Valandų saunoje.
Pabūti vienai.
Išgirsti, kuo gyvena žmonės iš niekad nematytų kraštų.
Praleisti valandų valandas žvalgantis po vandeniu.
Ir pajusti, ką toliau veikti nori mano širdis, kokius darbus toliau šioje Žemėje siekia dirbti mano siela.
Todėl galiu šią kelionę pavadinti ir reabilitacine, ir degustacine, ir gamtosaugine, ir net piligrimine. Tokio stipraus vedimo iš aukščiau nejutau jau seniai.
Nepaprastai išsikroviau, ir neįtikėtinai pasikroviau.
Gera jausti save, klausytis savo kūno, proto ir sielos poreikių. Gera kurtis tokias atostogas, kurios dvelkia taika su savo sąžine ir pačia Žeme.
Gera leisti sau būti spontaniškai, pildyti savo norus, tyrinėti ir žaisti – – žaisti kaip vaikui: stebint saulėtekius, saulėlydžius, paukščius, šikšnosparnius, driežus, ir beprotiško grožio povandeninį pasaulį.
Gera atostogauti ne perkant, perkant, perkant, vartojant, vartojant, vartojant, o tyrinėjant savo NEvartojimo galimybes ir renkantis ne eksploatuoti Gamtą, o jai padėti.
Ir – gera keliauti vienai! Jau 10 metų po pasaulį darbo reikalais ir atostogaudama vis pakeliauju viena, bet TAIP gera buvo tikrai pirmą sykį.
Visiems, kurie svajoja pakeliauti vieni, bet nedrįsta, bijo, netiki, kad sugebėtų, mano, kad būtų liūdna ar nuobodu, iš visos širdies linkiu išdrįsti. Tai tikrai visai kitokia keliavimo patirtis.
Jūsų kukli, laukinė, susivėlusi, pavargusi, tačiau labai laiminga metraštininkė –