Apie baimes, ir kaip jas galima įveikti. Pasidalinusi žalčio video, gavau labai įdomų laišką apie baimes su klausimu, ką su jomis daryti. Dalinuosi ir savo tikrai išsamiu atsakymu – galbūt kažkam mano patirtis ar trumputė teorija apie baimes bus naudinga įveikinėjant savus, mažesnius ar didesnius baimių demonus – išgąstį, baikštumą ar net paniką.
„Labas Ilze, jau ilgai rasau tau laiska mintyse. Bet dabar parasysiu kitokia tema. Nors vis tiek pirma noriu padekoti kad tu tokia esi ir kad atradau tave, tavo straipsniai ir eksperimentai padare mane dar laimingesne, taip pat pakeite poziuri i daugeli dalyku. Aciu Tau.
O dabar kas priverte mane parasyti tai tavo video su zalciu. Turiu didele baime jiems, nors jau galvojau kad nugalejau bet pamacius video supratau kad ne. Kita savaitgali laukia pasibuvimas nuostabiam gamtos kampeli,kur aplink miskas ir tyla, pasakiska vieta. Tik kad pilnai negaliu megautis tuo nes ten yra zalciu, lankiausi ten pries pora metu bet nemaciau ju, tik kad visa savaitgali vaikstinejau isitempus kad nesutikciau. O dar kai seimininkai papasakojo kad ir i nama buvo isliauze tai man tik nuo tos minties rankos drekt pradejo.
Nors jau devyniolika metu Lietuvoje negyvenu, bet myliu Lietuva, gamta, zmones ir kiekviena karta grizus noriu tuo megautis. O ta vieta nuostabi. Del to save nuteikinejau kad as viskas zalciu jau nebebijau ir megausiuosiu kiekviena ten praleista akimirka.
Zinau nesi psichologe, nors daznai pagalvodavau kad del to reiktu apsilankyti man, del tos baimes. Bet gal tu turi man koki patarima. Niekad nera teke su jais susidurti tad nezinau is kur ta baime. Gal labai isijausdavau i pasaka „Egle Zalciu Karaliene”.
Suprasiu jeigu ir neatrasysi i toki keista laiska😊”
Atrašiau:
„Nuoširdžiai dėkoju už laišką, – labai gera žinoti, kad mano tekstai ir mano praktikos tinka ir veikia. : )
Iš tiesų nesu psichologė, tačiau psichologijos paskaitose (kurios man buvo nepaprastai naudingos ir tiesiog tūkstanteriopai patvirtino tai, kuo tikiu ir kam stengiuosi įkvėpti kitus) sužinojau, kad dalis baimių yra paveldėtos per tūkstantmečius – kaip kokie genai, perduoti iš kartos į kartą. Mūsų dienų žmonės bijo nuodingų gyvačių, nuodingų vorų, plėšrių gyvūnų (kai kurie – šunų), nors patys šiame gyvenime neturėjo su jais jokios neigiamos patirties. Tačiau šių gyvūnų bijojo ir mums tą baimę perdavė mūsų pro-pro-pro-protėviai – ir jie išliko gyvi todėl, kad bijojo – bijodami saugojosi, buvo atsargūs.
Įdomu tai, kad tokios – pasąmoninės, iš kartos į kartą perduodamos baimės – kuriasi labai lėtai. Pavyzdžiui, žmonės dar nėra įgiję pasąmoninės baimės automobiliams ar rūkymui, nors mūsų laikais nuo automobilių ir rūkymo žūva tikrai daugiau žmonių nei nuo gyvačių ar vorų.
Apskritai baimės, kai žvelgiame į jas kaip į darbinę situaciją, yra nuostabus dalykas – jos mus saugo, tad esminė jų funkcija yra gera, o perprasti, „išlukštenti” savo baimę – tai pažinti save kur kas gilesniu lygmeniu. Pastaruoju metu man ypač naudinga ir net savaip malonu dirbti su savo baimėmis, vidiniais stabdžiais, ieškoti jų priežasčių, brėžti jų atsiradimo trajektorijas, kad jos galėtų nunykti.
Pati labai bijau kirmėlių, o dėlių – nepaprastai. Tačiau brisdama į ežerą (o mūsų ežere tikrai yra dėlių), jei pajuntu baimę, pasakau sau – tai juk tik dėlė. Kai susitelkiu į malonumą maudytis, baimė išnyksta. Lygiai taip pat išnyko baimė nukristi nuo irklentės būtent tuomet, kai susitelkiau į patį plaukimo malonumą. O kol labai bijojau nukristi, ta baimė tiesiog kaustė mane fiziškai – jaučiau, kad net kūnas neklauso, sunku išlaikyti pusiausvyrą, ant tos lentos stovėjau lyg sugipsuota, kaip medinė. Mokytis bijant pernai buvo labai sunku, kai baimė dingo – ėjosi kaip per sviestą. Supratau, kad mokytis mėgaujantis kur kas lengviau. Šį pavasarį jau mokiausi buriuoti. : )
Iš psichoterapeutės Linos Vėželienės rengiamos moterų grupės žinau labai vertingą dalyką: kai mus užvaldo emocijos, verta kalbėti faktų kalba. Mokydamasi plaukioti irklente, pradėjau sakyti sau: na, blogiausia, kas gali nutikti – tai nukrisiu į vandenį, gal kiek supanikuosiu. Tačiau plaukti aš moku – tai faktas. Plaukiu aš gerai – tai faktas. Jei nukrisiu, tiesiog užsiropšiu ant lentos ir plauksiu toliau. Taip gana greitai „perkalbėjau” save nebijoti – pasitelkusi faktus. Ir atradau dar nepatirtą malonumą – plaukiojimą irklente šiandien laikau viena didžiausių savo laisvalaikio pramogų. Jei būčiau leidusi baimei laimėti – irklentė dulkėtų ant kranto.
Jūsų vietoje aš visų pirma sau pasakyčiau: žalčiai nėra pavojingi, jie nekanda. Buvimas gamtoje, mėgavimasis grynu oru, nekasdiene aplinka – nepalyginamai didesni už žalčių baimę. Maža to, Jūs tų žalčių galite nė nesutikti!
Galite pasiskaityti apie juos daugiau internete – tai nuostabūs, labai subtilūs gyvūnai. Man nuo vaikystės darė įspūdį senoviniai pasakojimai, kaip žmonės žalčius laikydavo pirkioje ir girdydavo pienu. Galbūt todėl nuo mažens pamėgau šį gyvūną – aš jį pažinau ne kaip baimės objektą, o kaip pagarbos ir susižavėjimo objektą. Ir, tiesą sakant, žalčiai žmonių bijo daug labiau nei mes jų.
: )
Beje, man irgi iš stiprios baimės drėksta delnai, pakerta kojas. Labiausiai delnai drėkdavo skrendant lėktuvu. : ))) Siaubingai bijojau aukščio ir paties lėktuvo, kiekvienas lėktuvo virptelėjimas atrodė lyg katastrofos ženklas. Buvo laikai, kai negalėjau skaidyti lėktuvais neišgėrusi viskio. : D
O vėliau tiesiog atradau savo būdą – lėktuvuose pradėjau rašyti, piešti, versti tekstus. Ir kai mintys būdavo užimtos darbu, baimei nelikdavo vietos. Netrukus supratau, kad tiesiog atpratau bijoti skraidyti.
Žinoma, šis būdas – „įdarbinti” protą, kad jam neliktų laiko bijoti – būnant gamtoje nelabai tinka. Tačiau tikiu, kad rasite savo būdą ir ilsėdamasi teikti pirmenybę malonumui, ne baimei. Na o jei Jums patiko Nuostatų keitimo praktika, pabandykite savo baimę dekonstruoti vienu iš mano siūlomų būdų – galbūt atrasite naujų požiūrio kampų. Tie klausimai tikrai universalūs, jie tinka ne vien mūsų santykiui su darbu, uždarbiu, – lygiai taip pat gali būti naudojami asmeniniame gyvenime, o darbui su baimėmis – itin tinkami.
Dar vienas dalykas, ką verta žinoti apie baimes – apleistos, nustumtos į pasąmonės užkaborius, negydomos baimės auga, dauginasi. Tad su savo baimėmis, net mažytėmis, visada verta dirbti, visada verta jas traukti į dienos šviesą, įsisąmoninti, peržiūrėti, išnarplioti. Čia kaip pelėsis namuose – jei namus prižiūrime, galime išnaikinti jau įsimetusį pelėsį, o jei užleidžiame, jis gali užkrėsti visus namus.
Darsyk dėkui Jums už laišką, parašykite man po savo savaitgalio gamtoje, kaip sekėsi.
Geriausi linkėjimai iš svirpiančių pievų,
Ilzė”
****
Mūsų baimės yra tam, kad jas nugalėtume, sakydavau paauglystėje.
Šiandien sakau kitaip – mūsų baimės yra tam, kad jas pažintume, suvoktume ir prisijaukintume.
Baimių ir kitų negatyvių įsitikinimų kontekste taip pat prie progos informuoju, kad nauja Nuostatų keitimo praktikos grupė darbą pradeda netrukus:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/nuostatu-keitimo-praktika/
Na o nuotraukoje, labai į temą, – kitas vakarykštis radinys. Dar prieš nufilmuojant žaltį sklepe, tėtis rado žalčio išnarą prie pirties.
(Mūsų pirty gyvena žalčių šeima, su vienu jų esu sėdėjusi pirtyje – čia ne pokštas, jis tiesiog buvo pasislėpęs man kuriant pirtį, o kai jį radau, atsisakė išeiti iš pirties. Bijojau jį perkaitinti, tai atlapojau duris ir sugadinau gerą karštį. Toks neekonomiško mąstymo žaltys pasitaikė, nes šiaip jau gerai iškūrenus pirtį išleisti karštį dykai tikrai nevalia. Tačiau gal jis iš tiesų norėjo gerai pasikaitinti, kas žino.)
Išnaros ilgis (apytikris, nes išnara labai trapi, tai atsargiai matavau su virvele, o paskui atskirai matavau virvelę rulete) – apie 70 cm.
Na, 70 centimetrų yr šis bei tas! : )