Man tenka dalyvauti įvairiose iniciatyvose, kur susiduriu su pradedančiais kūrėjais. Kartais mane kviečia į kūrybos vertinimo komisijas, kartais – pasidalinti įžvalgomis, kartais – dėstyti kūrybinį rašymą ir kūrybinio mąstymo principus paaugliams, mokytojams, įmonių ir organizacijų darbuotojams.
Aš linkiu, kad mūsų šalyje būtų kuo daugiau kūrybiškų žmonių, pačiose įvairiausiose srityse kuriančių kokybišką turinį, originalius sprendimus ir pridėtinę vertę sociumui. Tad sugalvojau pasidalinti vienu kitu universaliu dalyku su savo skaitytojais. Keli efektyvūs triukai pradedantiems kūrėjams yra tai, ką būčiau pati norėjusi sužinoti prieš daug metų.
Taigi. Jei norite kurti lengviau, sklandžiau, kokybiškiau ir su didesniu džiaugsmu…
PADOVANOKIT TYLOS SAVO AUSIMS.
Vien atsiriboję nuo pasaulio triukšmo, užmezgame tikresnį, gilesnį ryšį su savimi, geriau „girdime” tai, kaip jaučiamės, ką galvojame. Kūrybinius impulsus – taip pat.
Kartais man tenka pasakyti:
– Sorry, arba išjungiam šitą death-metal’ą, arba einu užsidarysiu kitame kambary.
Aš negaliu rašyti, jei muzika, griaudinti išorėje, nesutampa su atėjusio teksto ritmu.
Kartais muzika man padeda rašyti, tačiau taip būna labai, labai retai. Geriausi mano tekstai yra gimę tyloje. Ir ne tik fizinėje. Patys patys geriausi mano tekstai yra gimę nurimus sąmonei, magiškame būvyje tarp budrumo ir sapno (beje, neseniai sužinojau, kad šią būseną kūrybai sąmoningai naudodavo ir Edisonas, ir Dali).
Tačiau net jei nenorėsite tyrinėti kitų sąmonės būsenų kaip kūrybiškumo lauko, padovanokit sau tylos. Trečius metus stebėdama EŽD eksperimento dalyvių pokyčius, matau, kad nors ir trumputis, tačiau kasdienis sąmoningos tylos praktikavimas stipriai sutaiko žmogų su pačiu savimi ir natūraliai didina jo kūrybiškumą, be jokių sudėtingų „technikų” ir savęs lyg citrinos spaudimo.
Kodėl tyla?
Įsivaizduokite pašto dėžutę, kuri sprogsta nuo beverčių reklaminių lankstinukų, kvietimų balsuoti už vieną ar kitą kandidatą, prekių katalogų, kurių niekada neatsiversite, sąskaitų… Ten taip ankšta, kad nepastebite jums atėjusių vertingų laiškų.
(Pašto dėžutės M. Daukšos gatvėje.)
Tačiau atsisakę priimti į savo pašto dėžutę bevertę makulatūrą, joje lengvai rasite jums svarbius laiškus ir atvirukus nuo jums brangių žmonių.
Lygiai taip pat – atsisakę informacinio ūžesio – daug lengviau fiksuojame kūrybines mintis ir daug lengviau jas įgyvendiname.
PADOVANOKIT GROŽIO SAVO AKIMS.
Vienas mano kūrybiškumo mokytojų vienoje reklamos agentūrų, kuriose dirbau, kūrybos vadovas Simonas Tarvydas, sakydavo (cituoju iš atminties): galva yra lyg akvariumas, kokias žuveles ten leidi – tokias paskui ir žvejoji.
Jei mes kiauras dienas į savo galvą leidžiame baimės piranijas, nevilties medūzas, pykčio dėles ir svetimų nelaimių fekalijas, tai, mielieji, ką iš ten žvejosime? Aha. Kaip negaliu iškepti pyrago iš mėšlo, komposto ir skalbimo miltelių, taip negaliu konstruoti poezijos iš buitiškų reikalų, žemiškų rūpesčių ir portalų antraščių. Na, galiu. Bet ji tokia ir bus – kaip pyragas iš mėšlo.
Gera žinia ta, kad užtenka pradėti sąmoningai skiesti nešvarų užrūgusių minčių turinį įkvepiančiais dalykais, ir viskas ima keistis. Man vien nuvykus į literatūros festivalį ir vien išgirdus kitų kūrėjų tekstų, prabunda noras rašyti. Nekalbu jau apie tai, kas dedasi, kai sugalvoju tikrai efektyvių kūrybinio rašymo pratimų, išjudinančių užsistovėjusį vaizduotės vandenį.
Vaizduotė – kaip kokia karalaitė – mėgsta būti žadinama ryto saule, paukščių čiulbesiu, kava į lovą, bučiniais ir gražiais žodžiais. Arba sunkiuoju metalu, motociklų gausmu ir papuošalais su kniedėmis – nelygu, kokia karalaitė ir kas jai gražu.
Ir ne kiekybė svarbu, o ketinimas. Nebūtina perskaityti visą Maironio, Baranausko ir Donelaičio kūrybą, norint parašyti eilėraštį. Gal užtenka stabtelėti bėgant į darbą, įkvėpti šalto gaivaus ryto oro ir įsižiūrėti į saulėtekio šviesą, tekančią aptrupėjusia Senamiesčio siena.
(Pavyzdžiui, tokį nepaprastą kiemą esame radę Lapų gatvėje.)
Taip kad prieš rašydami gerą tekstą, padovanokite grožio savo akims ir sielai.
PADOVANOKIT SKAIDRUMO SAVO GALVAI.
Sutinku užtektinai žmonių, manančių (netgi šventai tikinčių), kad vartoju narkotikus, „nes gi visi reklamos agentūrose uosto kokainą”, „jūs turbūt gerai patraukiat žolės, kad tokie tekstai gimsta”, „taigi visi kūrėjai gyvena bohemišką gyvenimą”.
Melas. Nuolat apsvaigusio, apsinešusio kūrėjo įvaizdį jums bruka filmai, literatūra, vargani pletkai. Tačiau mąstykite savo galva ir tikrinkite faktus. Patys stipriausi, geriausi kūrėjai, kuriuos pažįstu – Lietuvoje ir užsienyje – rašo blaivūs ir tik blaivūs.
Taip, svaigalų kūrėjų pasaulyje yra. Ir pati jaunystėje gyvenau gana audringai, vakarėliai vijosi vienas kitą, liejosi vynas ir smilko suktinės. Tačiau aš niekada nesu parašiusi eilėraščio apsvaigusi. Svaigalai susiaurina sąmonę, o ezoterine prasme – ir visiškai uždaro širdies čakrą. Kūryba be širdies yra tiesiog proto masturbacija. Šiuo atveju – dar ir girto proto masturbacija. Ar jūs tikrai norite tuo užsiimti?
Pamirškit hipišką narkotikų idealizavimą ir pasenusį įsivaizdavimą, kad visi rašytojai (tapytojai, architektai, skulptoriai ir t.t.) įkvėpimą varguoliškai sunkia iš vyno butelio. Pabandykite kurdami įdarbinti savo smegenis 100 %. To niekada nepadarysite apsvaigę.
Alkoholio esu atsisakiusi trečius metus, ir kasdien vis dar jaučiu to naudą. Aštresnės juslės, geresnė atmintis ir greitesnis, laisvesnis idėjų generavimas labai padeda kūryboje. Ir tai – tik ledkalnio viršūnė. Mano pačios atlikta daugiau nei 1000 žmonių apklausa parodė, kad blaivi galva yra ramesnė, kūrybiškesnė, ir gyvena kur kas kokybiškesnį bei turtingesnį gyvenimą, nei apsvaigusi.
Dabar ne į temą pasigrožėkime beveik rasotomis rožėmis:
PSICHOTERAPIJĄ PALIKITE PSICHOTERAPIJAI.
Man yra tekę skaityti pernelyg daug tekstų, kurių nesiryžčiau vadinti kūryba. Juos veikiau vadinčiau ne laiku ir ne vietoje mėgėjiškai daroma(si) psichoterapija. Skaitytojų (klausytojų / žiūrovų) sąskaita.
Kūrybos „vartotojas” tam tikra prasme sąveikauja su kūrėju, su jo būsena, iš kurios gimė kūrinys. Tą galima teigti ir remiantis šiuolaikiniu mokslu. Vienoje savo paskaitų Olegas Lapinas minėjo, kad egzistuoja labai retas depresijos porūšis – depresija nuo Šopenhauerio skaitymo.
Tyrimai rodo, kad kuo daugiau negatyvo „prisivalgome” – tuo blogiau jaučiamės.
Nemokslinis paaiškinimas dar įdomesnis – anot antropoteosofų, kūrinys turi dalį kūrėjo sąmonės ir kūrybos vartotojas subtiliąjame lygmenyje „pasiima” dozę tokios energijos, kokia buvo įkrautas kūrinys (laisvai atpasakoju tai, ką skaičiau keliuose tūkstančiuose puslapių).
Iš tiesų kartais ištisi romanai parašomi vien todėl, kad kažkas patingėjo (nenorėjo / negalėjo) nueiti pas psichoterapeutą. Neapykanta gyvenimui, vaikystės traumos, nenusisekę santykiai, neišspildę lūkesčiai… Jei patys mintate tokia – skaudulių liejimo – kūryba, neišvengiamai „prisivalgote” svetimų programų, svetimų baimių, svetimo pykčio. Tiek psichologine, tiek magiškąja prasme. Ar norite tuo pačiu „maitinti” ir savo skaitytojus, savo kūrybos vartotojus?
Mane asmeniškai aplanko svetimos gėdos jausmas, kai turiu skaityti „meninę” kūrybą, kurioje iš tiesų viso labo „suvedinėjamos sąskaitos”, liejama tulžis, spaudomi kitokie dvasiniai inkštirai – tiesiai man, skaitytojai, į akis. Be jokios poetinės alchemijos, žalią medžiagą kaip žalią mėsą suverčiant į lėkštę. Ačiū, ne.
Jei vidinius skaudulius liejate tekstuose, ištapote juos drobėje ar iškalate akmenyje – viskas gerai. Kūryba yra terapijos forma. Puiki terapijos forma. Labai efektyvi.
Tačiau perklauskite savęs, ar visada tokią kūrybą verta rodyti kitiems.
Ar jūsų kūryba pakels kito sielą, įkvėps kitą?
Ar jūs tik emociškai išsituštinote popieriaus lape?
Tai labai skirtingi dalykai.
Psichoterapiją derėtų palikti psichoterapijai.
SEKITE SAVO IDĖJĄ – ATSITRAUKITE NUO JOS.
Kartais įnikę į kūrybą ir užsižaidę detalėmis ar formomis galime prarasti fokusą – pačią mintį, koncepciją, temą.
Idėją sekti padeda… sąmoningas atsitraukimas nuo jos. Toks štai paradoksas ar savotiškas flirtas su idėja. Ar gyvenimo kvėpavimas – prisipildau įkvėpdama, atiduodu iškvėpdama. Negaliu iškvėpti, jei prieš tai neįkvėpiau.
Kol esu įbedusi nosį į savo idėją, kol ją vystau, tobulinu, negaliu matyti visumos. Kartais man būtina sąmoningai atsitraukti – stabtelėti, žengti kelis žingsnius į šoną, nusukti žvilgsnį. O tada pasižiūrėti į kūrinį kito žmogaus akimis.
Idealiu atveju tai yra atostogos – turiu omeny tikras atostogas, o ne savaitę užsienyje, kai vieną kitą vakarą vis tiek dirbu. Tikros atostogos – tai visiškas, absoliutus atitrūkimas nuo to, ką darau. Be jokių darbinių laiškų ir skambučių.
Tačiau rašant tekstą tokios „atostogos” gali būti vos viena kita valanda kitos veiklos. Pavyzdžiui, namų tvarkymo. Ar pietų miego. Ar pasivaikščiojimo po Senamiestį.
(Labai mėgstu vaikščioti po Senamiestį. Čia aš viename Senamiesčio barų, kur užėjom prasidėjus liūčiai.)
Jei pametėte įkvėpimo giją, jei atrodo, kad idėja nusklendė – atsitraukite.
Ir jums pailsėjus ji sugrįš.
BŪKITE LAISVI.
Mes augome labai ypatingomis sąlygomis. Mus augino tėvai, gyvenę sovietmečiu. Juos augino tėvai, kurie dar prisimena karą. Daug dešimtmečių Lietuvoje buvo bijoma mąstyti kitaip, daryti kitaip, gyventi kitaip, dirbti kitaip, siekti kitokių dalykų.
Daug dešimtmečių vis ko nors trūko. Stygiaus jausmas buvo peraugęs kiaurai visas gyvenimo sritis. Deficito simboliu buvo žalieji žirneliai ir bananai, kurių žmonės eilėse laukdavo valandas.
(Savotiška deficito išraiška galima vadinti ir sociumo spaudimą merginoms kuo anksčiau tekėti. Lyg be vieno kavalieriaus jau tikrai nebus kito, lyg rinktis nėra iš ko, lyg visoms vis tiek neužteks, tad imk pirmą pasitaikiusį. Irgi deficitas. Dar mano vaikystėje 24 metų netekėjusi mergina atvirai buvo vadinama senmerge. Dabar tai atrodo kosmosas – nes pasaulis greitai keičiasi, keičiasi normos ir tradicijos.)
Dažniausiai ne iš piktos valios, dažniausiai tikrai „vien tik gero” linkėdami, mūsų tėvai ir seneliai prisėja mums į galvas savų baimių, savų išankstinių nuostatų, ribojančių įsitikinimų, scenarijų. Jie tai greičiausiai darė iš gerų paskatų – siekdami mus apsaugoti, siekdami mus „apšviesti”, koks iš tiesų yra pasaulis. Ir tame galėjo būti daug tiesos.
Tačiau galėjo būti ir netiesos. Sutinku labai daug žmonių – suaugusių žmonių – kurie savo gyvenimo keliu eina lyg viena koja: bijodami neatitikti kažkieno lūkesčių, bijodami nuvilti, bijodami išsiskirti, bijodami, kad nebus geriausi.
(O kas gi jums liepė būti geriausiu? Geriausiu kur? Geriausiu pagal kokius kriterijus? Gal jau pamirškite tą globėjišką lietuvių kalbos mokytoją, skaitydavusią jūsų rašinėlius garsiai, kol jūs raudonuodavot, ir vadindavusią jus „geriausiu klasėje”? Klasės turbūt jau senokai nebėra. Mokykla jau baigta. Čia tikras gyvenimas. Nebūkit jame geriausi – būkit laimingi, tai kur kas svarbiau ir naudingiau. Ir jums, ir jūsų artimiesiems.)
Mylėkite ir gerbkite savo tėvus bei senelius, tačiau būkite laisvi nuo jų baimių, nuo jų neišsipildymų, nuo jų nepasisekimų. Visad verta atsižvelgti į gerus, konstruktyvius patarimus, į vertingas įžvalgas. Bet nesimaitinkite kitų žmonių baimėmis. Tai tikrai nėra vitaminai kūrybiškam protui.
Būkite laisvi ir supkitės vargo ir baimių nevaržomų idėjų karuselėje.
Būkite laisvi ir nuo to, ką parašiau. Keli efektyvūs triukai kūrėjams – pradedantiems kūrėjams – yra tai, ką būčiau norėjusi perskaityti pati, prieš daug metų.
Tačiau jūs kuriate savo istoriją. Ir darote tai dabar.
Visos teisės saugomos. Nuotraukos redaguotos "Prisma".