Sveiki,
toliau tyrinėju dalykus, kurie mums trukdo mankštintis reguliariai ir, priešingai, padeda tai daryti. Pastarąją savaitę rašiau apie prievartą prieš save, ir kodėl ji tikrai nėra efektyviausias būdas prisiversti (štai žodis-išdavikas) sportuoti. Jei praleidote tą tekstą, rasite jį šioje paskyroje, jo pavadinimas buvo toks:
Kas trukdo pamilti mankštas? I-oji klaida: prievarta prieš save
Šįsyk aptarsiu kitą, mano pajautimu, irgi labai dažną klaidą, kurią daro žmonės, bandydami integruoti fizinį aktyvumą į kasdienį savo gyvenimą. Tai monotonija.
Tikrai yra žmonių, kurie gali mankštintis vienodai, nuobodžiai, kaskart taip pat, ir kurie gali dėl monotoniškų treniruočių praleisti dar kelias papildomas valandas eismo kamščiuose kas savaitę.
Aš tikrai nesu tas žmogus.
Kalbėdamasi su žmonėmis, kurie norėtų sportuoti, bet niekaip neįgunda daryti to reguliariai, atradau, kad treniruočių vienodumo baimė atpurto ne mane vieną.
Ruošdama šį tekstą, sąmoningai nueinu į sporto klubą, kad prisiminčiau tą monotoniją ir nuobodulį. Sporto klube pusvalandį bukai žingsniuoju ant bėgimo takelio, žiūrėdama į moraliai ir technologiškai pasenusį treniruoklio ekraną. Klube skamba įkyri lėkšta muzika, o kažkur už manęs – ir štangas kilnojančio vyruko vaitonės bei pūškavimai. Aš žiūriu į sieną, matau, kaip lėtai tiksi mano pusvalandžio sekundės, girdžiu įkyrų brūkšėjimą, senam treniruokliui sukant bėgimo takelio gumą, ir klausiu savęs:
Kas galėtų priversti mane daryti tai kasdien?
Čia darsyk nuskamba žodis-išdavikas: “priversti”.
Kaip eliminuoti nuobodulį ir monotoniją, jeigu jie yra pagrindiniai demotyvatoriai?
Šį lapkritį savo skaitytojams parengiau tekstų seriją būtent apie tai, kas mums trukdo, ir kas padeda integruoti fizinį aktyvumą į kasdienį savo gyvenimą, o drauge – ir rekomenduojamų mankštų assorti tiems, kurie nenori lankyti sporto klubų, tačiau siekia būti fiziškai aktyvūs net niūriausiu metų laiku.
Geriausia žinia ta, kad dabar nebūtina tapti mano prenumeratoriumi: dominančius tekstus po vieną galima įsigyti už simbolinį mokestį. Visas mano Patreon paskyros pelnas keliauja gyvūnams: pradedant beglobiais keturkojais, tęsiant miesto bei pievų paukščiais, ir baigiant didžiausiu mano gyvenimo projektu: Svajonių Žemė – tai žemės laukiniams gyvūnams, jų saugojimas ir puoselėjimas.
Pirmąjį, įžanginį tekstą apie sėkmingą fizinio aktyvumo integravimą į savo gyvenimą rasite čia, I-oji mankštų degustacijos savaitė laukia čia, o antrąjį tekstą apie kritines klaidas integruojant fizinį aktyvumą į savo gyvenimą rasite čia: