Neseniai susitikau su mama ir atsisveikindama jai sakau:
– Žinai, reiktų jau automobilį nuplauti, išsiurbti. Pagalvok pati, kaip gera bus įsėst į švarų, blizgantį – net sieloj šviesiau bus, toks tikras pavasaris ateis.
Kalbėdama ir pati taip ryškiai įsivaizdavau tą švarų automobilį, tą tvarką ir gaivą, kad jau eidama namo, kopdama laiptais, staiga stabtelėjau laiptinėje. Kažkurie mūsų kaimynai yra tiek pažengę dvasiškai, kad meta po savim ne tik cigaretes, bet ir prišnypštas popierines nosinaites. Iš tiesų jau kurį laiką tiesiog piktindavausi – net tingiausi gyvuliai neš*ka ten, kur gyvena. Buvo tiesiog koktu galvoti apie žmogų, kuris gali snarglėtą nosinę numesti sau po kojom, ir greta įmygti cizos nuorūką.
(Taip, pasidavę Vilniaus romantikai, įsigijome namus sename name – niekad nesigailėsiu vaizdo pro langus ar to, kad už kelių kvartalų plyti Senamiestis, tačiau senas raugas laiptinėje sklaidysis, matyt, dar ne vienerius metus.)
Tačiau šįsyk, mintyse tebesinešdama švaros vaizdinį, staiga pagalvojau: mano piktinimasis gi laiptinės TIKRAI neiššluos. Captain Obvious strikes again!
Net nepersirengusi (o tikrai derėjo), atsinešiau šluotą, šiupelį, šiukšlių maišą, ir iš pusantro aukšto sušlaviau visą kaugę š*do. (Žemiau šluoja kaimynė Galina – ta pati, kuri sakė, kad užmuš mane, jei balsuosime už renovaciją.)
Sekundę pamačiau save iš šalies – ponia raudonu paltu, žvilgančiais ilgaauliais ir burgundiško vyno spalvos suknia, dzingsi žybsi kabalduojančiais karoliais, ir kad šluoja, kad šluoja įsijautusi, dulkės tik kyla, laiptinė tik gražėja.
Baigusi išnešiau šiukšles ir grįždama pagalvojau: dangau, kodėl anksčiau to nepadariau?! Kas man anksčiau trukdė, užuot šlykštėjusis, imti šluotą į rankas ir VEIKTI? Kas, kas. Sena sugedusi plokštelė. Tačiau ją štai taip – tik šast – ir galima pakeisti.
Man atrodė, kad tą įsivaizduojamą pavasario švarą ir tvarką iš savo pokalbio su mama, iš vaizdinių lygmens, staiga taip fiziškai, praktiškai ir lengvai įkūnijau savo rankomis, kad mūsų sena laiptinė tapo šešis sykius gražesnė, nei prieš tai. O viskas prasidėjo juk nuo žodžio.
Taip jau būna ir tą daug kas pastebi: bandydami įkvėpti kitus, neretai įsikvepiame ir patys. Ką duodi kitiems – tas grįžta su dešimteriopa jėga. Tai sena, nerašyta, tačiau milijardus sykių patvirtinta taisyklė.
O kas gi nutinka tiems minties galiūnams, kurie nuolat bando tik atimti iš kitų įkvėpimą, lyg netyčia demotyvuoti juos, ar atvirai palaužti ir stačiai sumygti į rudį? Che che che. Na, bet ir jiems linkiu nusivalyti rudąsias noseles ir apsikuopti pavasariui atėjus.
PS. Mama kitą rytą pas mane atvažiavo išsiurbtu ir išvalytu automobiliu.
PPS. Per savaitę nuo tada, kai ponia raudonu paltu kėlė dulkes, kaimynai nebenumetė nė vienos nuorūkos, nė vienos snarglėtos nosinės. Broken windows theory, pritaikyta mažame mastelyje, veikia tobulai.
PPPS. O dabar įsikvėpusi nuo šito savo pačios teksto nuėjau į laiptinę ir nagų lako valikliu nušveičiau naują tagą, markeriu kažkokio genijaus užraitytą ant laiptinės turėklo. Kad tau, genijau, protelis prašviesėtų.
