Žmogaus jautrumas ir lengvesniais laikais reikalavo papildomo dėmesio. Pandeminis nuovargis, nestabilumas, išaugęs streso lygis pareikalauja dar daugiau pastangų nei paprastai dorotis su įprastais ir nekasdieniais iššūkiais.
Pandemijos metais augant bendram agresijos lygiui virtualioje erdvėje, matant gausėjančius neadekvačius “prašalaičių” komentarus, pradėjau ieškoti erdvės, kur būtų galima išvengti tų “prašalaičių” ir jų emocinių iškrovų: švaresnės, uždaros, intymesnės erdvės tekstams publikuoti ir diskusijoms vykti.
Nauja erdvė
Labai netikėtai tą erdvę radau. Jau gerus metus vis sulaukdavau siūlymų kurtis Patreon paskyrą, tačiau nežinojau, kam naudočiau ten “įkritusią” skaitytojų paliekamą “arbatą”. Ir staiga pagalvojau: juk galėčiau visą “arbatą” skirti naujų teritorijų gyvūnams išpirkimui.
Taip šį pavasarį gimė mano Patreon paskyra, o aš jaukinuosi visiškai naują, kur kas švaresnę, erdvę. Skaitytojų komentarai liudija, kad ir jie uždaroje erdvėje jaučiasi visiškai kitaip, nei FB, kur bet kada gali atskrieti pilnatinės tetos “šliauka”.
Švaresnė erdvė įkvepia kur kas betarpiškiau atsiliepti į skaitytojų užklausas. Todėl gimsta nauja rubrika: Klausimai-atsakymai.
Savo Patreon paskyroje į asmeniškas skaitytojų užklausas galiu atsakyti tiesiogiai, asmeniškai jiems, o numanydama, kad kai kurie klausimai ir atsakymai gali būti aktualesni didesnei auditorijai, turiu galimybę skelbti juos ir viešai.
Čia pirmasis įrašas iš šios serijos.
Klausimas
“Laba diena, Ilze. Norėčiau visų pirma padėkoti už visą informaciją, kuria dalinatės, ir už pagalbą gamtai, gyvūnams.
Esu labai jautri, ypač gyvūnų skausmui – išgyvenu kaip savo ar artimojo skausmą, todėl gyvenimas šiuolaikiniame pasaulyje ir tarp „normalių” žmonių dažnai beprotiškai sunkus, dažnai tiesiog, stiprus/baisus žodis, bet nekenčiu žmonių už jų elgesį su gamta, gyvūnais, kurie negali apsiginti.
Jaučiu, kaip tai nuodija sielą ir atima mano pačios gyvenimo džiaugsmą, pozityvumą.
Informacinės dietos laikausi, dalyvavau jūsų EŽD eksperimente, šiuo metu dalyvauju Gerovės Architektuose, paskutinis laiškas apie gyvybines jėgas paskatino dabar Jums parašyti.
Kartais tenka savo akimis, net nenorint, išvysti kažką ir tai lyg ir dar labiau man patvirtina tuos jausmus. Kad ir mazas reginys, atrodo kas cia tokio – judrioje gatveje, prie pastato prisisliejes nepaskrendantis, susiguzes, merdintis balandis. Zmoniu praejo pro ji tukstanciai – kazkas vos nepaspyre, neuzlipo, praejo juokdamasis – salia kenciantis nesutrukde toliau megautis savo gyvenimeliu. Tai juk ne mielas kaciukas ar suniukas – tuoj simtai gelbetoju atsirastu. Kol sugalvojau kaip jam geriausia padeti, su siaubu ir asarom ziurejau i ta iskrypusi cirka.
Klausimas, o gal ir idėja postui – kaip Jūs tvarkotės su jausmais, kurie kyla bandant apsaugoti gyvūnus, gamtą, medžius nuo žmogaus baisumo? Kokį mąstymo kampą renkatės, kad tai nenuodytu, neužsiliktų sieloje ir nesukeltų nusivylimo žmonija? Kaip judate toliau? Aciu!
Ir dar karta ačiū už tai, ką darote – o, kad mūsų, tikrų gamtos mylėtojų, vis daugėtų!”
Atsakymas
Labas, X, labai gera gauti Jūsų laišką, ir stipriai rezonuoja – taip, kad nueina šiurpai.
Jūsų jautrumas ir unikalus pasaulio matymas labai reikalingas Žemei, ir to vertė su metais tik augs.
Tačiau būsiu su Jumis visiškai atvira: mes, padidinto jautrumo žmonės, privalome DOZUOTI (VISADA, ne tik eksperimento metu) tą informaciją, su kuria dirbti yra itin „imlu energijai”: tai gali būti ir gyvūnų bei pačios Gamtos skausmas, ir kitų žmonių sudėtingos emocijos, ir „vampyraujantys” artimieji, bičiuliai, ir lygiai taip pat žinios apie korupciją, neveikiančią sistemą, parsiduodančius politikus (man ir šitai itin skaudu, nors žinoma, kad tai nekelia tiek suirutės kaip gyvūnų / Gamtos naikinimas). Net „tolimos naujienos” apie miškų gaisrus, potvynius, kitas gamtines katastrofas, kuriose stipriai nukenčia Gamta ir gyvūnai, man visad „palenda po oda” ir ilgai mane veikia. Padėti niekuo negaliu – o kankinuosi…
Liūdnasis paradoksas tas, kad mes tarsi pagal visą savo surėdymą ir empatijos laipsnį dažnai esame laikomi labai gerais klausytojais, ir dėl šito dažnai tampame emocinėmis šiukšliadėžėmis kitiems. Tai dar viena priežastis, kodėl turėtume kontroliuoti savo pokalbius ir informacinį „foną”.
Tačiau jautrumas, kitoks pasaulio pajautimas yra ne tik „prakeiksmas” (kuo jis tikrai greit virsta „normaliame”, vartotojiškame, pragmatiškame, „veržliame” ir grobuoniškame pasaulyje).
Jautrumas yra ir milžiniška dovana.
Tam tikra prasme – palaiminimas. (Apie tai anksčiau esu rašiusi čia.)
Jautrumas yra tiesiog unikali mūsų savybė, kurią perkėlę į mums TINKAMĄ aplinką, galime paversti dideliu pliusu, privalumu.
Gal nuskambės juokingai, bet tai puiki paralelė: itin jautrią uoslę turintis žmogus labai nejaukiai jausis priprakaitavusioj minioj ar eidamas nusiusiota tarpuvarte. Tačiau išsaugojęs uoslės jautrumą, jis gali tapti puikiu somelje ar kvepalų kūrėju.
Ir vis tik, net tapęs aukščiausio lygio specialistu, šis žmogus visą gyvenimą turės saugoti savo uoslę – jei nenorės jos prarasti ir atbukti.
Panašiai yra ir su jautrumu.
Gebėdami parodyti kitiems tai, kaip matome pasaulį, ir kaip su juo elgiamės, tą pasaulį praturtiname, o drauge – spėriai didiname savo gretas. Nes žmonių kaip mes yra kur kas daugiau: jie daugelis tiesiog maskuojasi, „apsimeta normaliais”, slepia tai, ką jaučia, ir ką daro dėl mažesnių už save. Kai kurie jų, per savo gyvenimo kelionę neradę bendraminčių, jau yra aprambėjusiomis ar visai sudiržusiomis širdimis, paslėpę savo jautrumą po stora, šiurkščia oda – tačiau ir jie suklūsta, pažinę „saviškį”. Kiekvienąsyk, parodę pasauliui, kas esame ir kaip jaučiame, kažkur „legalizuojame” dar vieną tokį kaip mes.
Tačiau kad dalintumesi savo matymu ir kad galėtume veikti iš tokios – jautrios, tačiau gyvos – vidinės pozicijos, iš tiesų turime turėti vidinės jėgos, tam tikro parako, neužgesusią vidinę ugnį. O tą ugnį labai lengvai prigesina būtent aplinkos cinizmas, grubumas, patyčios, arogancija.
Todėl turime save saugoti.
Laikyti save tokiame saugumo, švelnaus rūpesčio, ramybės, taikos „kokone”, kokiame tik galime. Apsupti save sveikais, etiškais, maloniais, vertybine prasme artimais žmonėmis, ieškoti malonių veiklų ir poilsio formų, žiūrėti, kuo konstruktyviai „pamaitinti” savo protą (nes protui nuolat reikia stimulų, ir jei nesusikuriame jų konstruktyvių, galime netyčiom kurtis destruktyvius stimulus – konfliktus, kitokią emocinę įtampą ir kančią).
Vien jau nuolatinis išsimiegojimas padeda labai stipriai „amortizuoti” reakcijas ir daug kūrybiškiau spręsti problemas.
Tačiau net ir gerai prižiūrint save, visada būtina labai atidžiai pasisverti, kiek ir kam turime jėgų, vidinio resurso.
Kiekvienąsyk viešai parašiusi bet kokia skaudesne tema – ar apie gyventi dar galinčių gyvūnų „migdymą”, ar apie medžių pjovimą per perėjimą – būnu apspjaudoma, apmėtoma svetimu šūdu, būna, net ir pažįstami žmonės ima rašinėti bjaurius komentarus. Kodėl? Nes tai fundamentalios temos, liečiančios kažkokį mistinį mūsų vertybinį pamatą – už ką iš tiesų esame atsakingi, kiek iš tiesų leidžiame sau Žemėje, kaip sąveikaujame su kitomis gyvomis būtybėmis, kiek joms jau pakenkėme; ir būtent tokios temos dažnai iššaukia didelį pasipriešinimą ir „svetimų vėmalų fontanus”, atsiprašysiu už prozą.
Būtent todėl nesiūlyčiau jautriems žmonėms, kurie šiuo metu jaučiasi pažeidžiami ir trapūs, imtis tų temų viešai: be pasirengimo ir be tam tikro užnugario.
Užnugaris mums labai svarbus.
Kadangi jau aštuntus metus dirbu su žmonėmis, aš tą užnugarį neišvengiamai turiu – galiu tartis su kolegomis, gauti sveiką „atspindėjimą”, drauge ieškoti sprendimų sudėtingose situacijose.
Daug stiprybės ir susitvardymo mokausi ir iš savo vyro. Mes esame radikalios priešybės, jis dažnai pašiepia mano „kovas už teisybę”, ir anksčiau man tai būdavo labai skaudu, tačiau pastaraisiais metais pradedu suprasti, kad galbūt pati Gamta „išskaičiavo” man į porą žmogų, kuris gali sveikai pritildyti mano audras, o kartais tiesiog apsikabinti mane verkiančią dėl kažkur išžudytų gyvūnų ir laikyti, kol nurimstu. Jis mane taip pat nuolat moko dirbti su informacija, nepasiduoti viešai panikai, ieškoti pirminių informacijos šaltinių, skaityti įstatymus ir nutarimus.
Tad galbūt vienas būdų mums, saugant savo jautrumą, yra saugi artima aplinka.
Mums svarbu turėti saugią aplinką būti tokiais, kokiais esame.
Tačiau drauge mokytis „gerosios praktikos” iš mažesnį jautrumą turinčių žmonių – kad ir tokių praktinių dalykų, kaip dirbti su informacija. Ir darbas su informacija, jos srautų kontroliavimas (ir ypač atsirinkimas) mums bus svarbus visą gyvenimą.
EŽD eksperimentas gimė iš noro sustiprinti žmones, panašius į mane: tuos, kurie į kitų skausmą ir problemas reaguoja itin aštriai, kurie yra linkę padėti, dalinti savo laiką ir energiją, ir taip nepastebimai nusialina, iššvaisto save ar net perdega.
„Informacinė dieta” mums turėtų būti – na nenoriu rašyti „privaloma”, tačiau daugeliui mūsų riboti negatyvios informacijos srautus yra GYVYBIŠKAI svarbu: kad išliktume motyvuoti, darbingi, išsaugotume savo gyvenimo kryptį. Kad mūsų pačių gyvenimuose tiesiog būtų mažiau svetimo triukšmo, svetimo chaoso, svetimų emocijų, ir daugiau mūsų pačių.
Kas bus, jei nesaugosime savęs?
Jūs pateikiate labai gerą palyginimą – jaučiate, kad neviltingų įvykių gausa „nuodija”.
Taip, nuodija.
Ir taip, tai užsilieka sieloje.
Ir taip, tai kelia nusivylimą žmonija.
Pati jaučiu tai kaip dar niekad ryškiai.
Tačiau jei leisime šiai taurei persipildyti, mūsų širdys taip pat surambės, sudirš, mes tapsime kupini kartėlio ir cinizmo. Ir taip pasaulis neteks mūsų: nors vaikščiosime, kalbėsime ir „oficialiai” būsime gyvi, mūsų kartėlyje paskendusios sielos nebegalės dirbti savo darbų šioje Žemėje.
Todėl turime save saugoti.
Vienas geriausiai vekiančių dalykų atsistatymui, „reabilitacijai” po blogų naujienų iš „ano”, grobuoniško, plėšraus ir naikinančio pasaulio – man asmeniškai tai Gamta.
Mums itin naudinga ir kūryba.
Suvokti savo jautrumą, „pasukioti” jį priešais save įvairiomis briaunomis, apžiūrėti jį, ir net jį sėkmingai „įdarbinti” galime padedami rašymo. Rašymas yra viena efektyviausių terapijų darbui su savimi. Rašymas padeda iki galo suvokti situacijas ir savo jausmus, o jausmų įvardinimas leidžia nurimti emocinėms audroms.
Buvau skaičiusi apie tyrimus, rodančius, kad vos pusvalandis knygos SKAITYMO stipriai muša streso rodiklius žemyn. Tačiau nežinojau apie tokį rašymo poveikį.
Nuo sausio mėnesio stebiu savo fizinę būseną padedama išmanaus laikrodžio, ir atsekiau tiesiog fenomenalų dalyką. Pandemijos metai man tikrai atnešė ir didelių praradimų, ir šoką susidūrus su kitų žmonių piktybiniu elgesiu, ir daug nesaugumo jausmo. Streso lygis tikrai daug, daug aukštesnis nei paprastai. Laikrodžio parodymai „raudonuoja”.
Tačiau tomis dienomis, kai atsidėjusi rašau – kai turiu vieną po kitos sekančias intensyvias kūrybinio rašymo sesijas su nedidelėmis pertraukėlėmis – mano streso lygis stulbinančiai krenta žemyn, rodikliai „žaliuoja” ir „mėlynuoja”.
Rašant nurimsta ne tik mintys, bet ir fizinės organizmo sistemos.
Jau keleris metus intuityviai tai nujaučiau – kad kūryba ir ypač rašymas man padeda dorotis su jau iš prigimties kur kas aukštesniu streso lygiu (tokia yra viena jautrumo kainų). Tačiau kad būtent kūrybinis rašymas veikia TAIP EFEKTYVIAI ir TAIP GREITAI, nuoširdžiai neįtariau.
Nežinau, kiek Jums pasirodė efektyvus savistabos dienoraštis EŽD eksperimento metu, tačiau jei nors truputį mėgstate rašyti – galite tiesiog kiekvieną sykį pabandyti Jus emociškai nualinusią situaciją užrašyti meniškai, kūrybiškai, ir taip ją „paleisti”. Būtent ne „paskęsti” situacijoje, ne nerti gilyn į skaudžiausias emocijas, bet struktūravus patį įvykį, išsirinkus įsiminusias detales, aprašius savo jausmus, padėjus paskutinį tašką, su ta situacija simboliškai atsisveikinti, ją tiesiog „iškvėpti” ir „paleisti”.
Patikėkite: labai daug sėkmingų autorių kadaise rašymą pasirinko būtent kaip būdą būti su savo jautrumu ir kylančiais jausmais.
Jei mėgstate skaityti, galiu parekomenduoti Jums knygą „Itin jautrus asmuo” – aš jos nebaigiau, tačiau ten tikrai yra vertingų minčių, pamąstymų, pratimų.
Labai ačiū, kad parašėte, ir drąsiai parašykite dar. Man bus svarbu sužinoti, kaip Jums seksis jaukintis savo pačios jautrumą.
Su geriausiais linkėjimais,
Ilzė
PS
Prieš miegą supratau, kad neparašiau Jums galbūt paties svarbiausio dalyko: svarbu ne tik dozuoti informaciją, man atrodo, mums labai svarbu SKIRTI SITUACIJAS, kur dar galime pagelbėti, o kur jau visiškai nieko negalima padaryti (gauname informaciją post factum), ir tik eikvojame savo vidines jėgas tos baisios informacijos apdorojimui, o paskui – ir buvimui su ja, galbūt daugkartinei „vidinių filmų” peržiūrai. O kai pramokstame skirti tas situacijas (kur dar galime pagelbėti, kažką pakeisti, ir kur jau nebe), visa informacinių srautų kontrolė pasidaro lengvesnė.
Jūsų pavyzdys su balandžiu sukrečia, tačiau ten Jūs galėjote kažką padaryti. O veiksmas, kažkur skaičiau, yra vadinamas nevilties priešnuodžiu!
Bet štai skaityti apie kraupias gyvūnams sukeltas kančias, juoba žiūrėti į jas ten, kur tai jau įvykę, kur jau nieko nebegalime pakeisti – mano vertinimu, jau tik sadomazochizmas. Taip nualiname, išsekiname, išdeginame save, nukankiname ir paliekame vegetuoti.
Žmonės mane FB nuolat tagina prie žiaurių video, nuotraukų – tačiau 99% tai jau įvykę dalykai, kur niekas niekuo nebegali padėti. Va nuo šito stengiuosi atsiriboti kiek galiu.
Kaip viena mano bičiulė (kiek kitame kontekste) yra taikliai pasakiusi: Ilze, būdama sveika galėsi KUR KAS DAUGIAU padėti gyvūnams. Ji buvo visiškai teisi. Išsekę ir perdegę padėti nebegalime niekuo, o sukaupę vidinės jėgos – dažnai sugalvojame kokį kūrybišką ėjimą.
Saugokite save! Stiprinkite, tausokite, ir branginkite savo jautrumą. Tai labai galingas kompasas šiuolaikinėje vertybių audroje.
Cituojamo atsakymo pabaiga.
Pabaigai
Iš tiesų visiems, jaučiantiems, kad jautrumas tampa problema, labai rekomenduočiau išgyventi stiprų informacinį pasninką – nebūtinai tokio stiprumo, koks būtų pasirinkus radikaliausią EŽD eksperimento formą, ir vis tik, bent kartą gyvenime labai rekomenduočiau išgyventi ryškų PRIEŠ ir PO, kai išsiblaivome nuo nesiliaujančių blogų naujienų.
O tiems, kurie per savo jautrumą, padidintą empatiją ir iš šito gimstantį dosnumą nuolat atsiduria antraplaniame vaidmeny savo gyvenime, pirmąją pandemijos žiemą sukūriau emocinio ir finansinio raštingumo didinimui skirtą kursą GEROVĖS ARCHITEKTAI. Kaip rašo patys dalyviai, ankstesni kursai greta jo dabar atrodo tik „kuklus apšilimas”. Iš tiesų rekomenduoju tiems, kurie patys sau kaišioja pagalius į ratus ir kitų komfortą nuolat laiko svarbiausiu prioritetu.
Tai kursas, padedantis prisiminti, kad esame svarbiausi savo gyvenimo veikėjai. Ir kūrėjai taip pat.