Dažnai žmonės, pajutę bundančią visiškai naują „klausą” visai mus pasiekiančiai informacijai (o tai dažnai padovanoja informacinis pasninkas), klausia:
– O kaip yra su muzika, jos žodžiais? Kam mus „programuoja” dainos, jų tekstai?
– O kaip su filmais? Tai gal man nebeleisti savo vyrui žiūrėti „bajavikų”?
– Aš dabar pykstuosi su tėvais, kad jie žiūri rusiškas žinias.
– O aš dabar kolegei nebeleidžiu klausyti jos mėgstamos muzikos darbe ir nuolat ją auklėju.
Na, pirma: kai puolame „taisyti” kitus, tai yra RYŠKIAUSIAS ženklas, kad…
Patys kažkur strigome
Taip, taip. Bet koks kibimas prie kito, moralizavimas, aiškinimas kitiems, kaip gyventi, ir ypač bėdavojimas artimiesiems ir draugams už akių, kokie jie netobuli, reiškia, kad kažko savo viduje nenuveikėme patys.
Aš nesikabinėju prie vyro, jei jis nori žiūrėti „bajaviką”. Jei tai labai geras veiksmo filmas – žiūriu drauge. Jei negeras, tada pati sau viena žiūriu dokumentiką apie Piet Oudolf, arba gyvūnus, arba klausausi kokios paskaitos. Kiekvienas esame laisvas rinktis.
Lygiai taip pat jei mano draugai nori eiti į metalo koncertą – jie eina į metalo koncertą. O aš pūpsau namie ir rašau. Man tai maloniau, įdomiau. Niekas niekam neknisame proto (patikėkite, p@ndem!jos metais tai itin aktualu), ir visi tik išlošiame.
Tai galima būtų pavadinti „Proto neknisimo kitiems” filosofija.
Tai reiškia, kad gerbiame vieni kitų pasirinkimus, skonį, poreikius, poziciją, visą nueitą gyvenimo kelią. (Įsivaizduojate? Net dėl „vienintelės likusios ligos” nesipykstame. Ji praeis, o mūsų santykiai liks.)
Taigi, VISUS KITUS verta palikti ramybėje, ir užsiimti verta vienintelio žmogaus taisymu. VIENINTELIO. To, katrą matom zerkolėlyje atsibudę ryte. 😀
Kaip kasryt nusiprausiam užmiegotas akis ir išsivalom apmiegotus dantis, taip kasdien turėtume „nusiprausti” ir savo priekabų, įkyrų protą, tik ir žiūrintį, ką čia iš artimųjų ir draugų „perauklėti”. Netapkime vaikštančia „perauklėjimo įstaiga”. Nebent siekis yra atstumti visiškai visus…
Tačiau jei atsakant į tikrai dažną klausimą, kaip elgtis PAČIAM, kai viduje bunda jau visai kitokios kokybės poreikis ir įsijungia kur kas atidesnis filtras informacijai:
Mąstykite kritiškai ir žiūrėkite į VISĄ informaciją, visas žinias, visą literatūrą ir visą meną, kurį „vartojate”, per asmeninę vertybinę prizmę ir per tikėjimo, vidinio gyvybės, paties Gyvenimo kodo principą.
Tada greitai atrasite, kodėl kažkuri informacija ar kūryba jums tokia atstumianti ar taip stipriai demotyvuojanti, o kita kaip tik įkvepia, sustiprina, nuramina ar suteikia jėgų.
Ne, tai nereiškia, kad turim užsimarinuoti į stiklainį ir neįsileisti nieko, kas nėra „pozityvas”. Gyvenimas nėra vien „pozityvas”, ypač tas šleikščiai saldus, sacharininis.
Gyvenimas yra visoks. Jame yra ir sunkių dienų, ir netekčių, ir skausmo, ir gedulo, ir pykčio, ir visų kitų „neparadinių” dalykų, kuriuos dabar įprasta maskuoti pigia instagramine pudra „Tobulas mano gyvenimas su 100 rasotų rožių kas rytą”.
Gyvenime yra visko. Pripažinti tai, priimti tai ir mokėti su tuo būti – brandaus ar bent jau bręstančio žmogaus kelias. O mes juk nenorime būti infantilais?
Tačiau prieš įnyrant į bet kokią muziką, filmą, serialą ar knygą, labai svarbu ne tik pasitestuoti, ar tai atitinka jūsų skonį, bet ir pasisverti, pasimatuoti – kaip šiandien jaučiatės, kaip gyvenote pastarąjį mėnesį, kas jūsų viduje, ko jums stinga, o ko galbūt kaip tik per daug. Ir TADA jau žiūrėkite, ką galite „krauti” į savo „stiklainį”, o ko tikrai nereikėtų.
Pateiksiu labai žemiškų pavyzdžių.
Kelios iliustracijos
Esu gana išranki filmams ir labai išranki knygoms. Nemėgstu banalių, saldžių, lėkštų kūrinių. Labai mėgstu fantastiką. (Beje, LABAI mėgstu distopijas – tačiau jas jau „dozuoju”. Jei kiauras dienas skaityčiau ir žiūrėčiau tik distopijas – – na, būtų tikrai ne kažką, žinau iš praktikos.)
Ir sykį va nepasimatavusi „savijautos temperatūros”, pažiūrėjau filmą „ant” labai nekokios būsenos. Iš treilerio, filmas buvo daug žadantis.
„Annihilation” (Alex Garland juosta). Bet nepaėmiau domėn, kad tada jau ne vieną mėnesį buvau išsekusi fiziškai, emociškai. Filmą rinkausi tik pagal „gali patikti” faktorių, bet ignoravau savo vidų ir galimą blogą „rezonansą” su mano savijauta.
Ir tas filmas tapo lėtai veikiančiais nuodais po mano oda. Tokia demotyvacija, toks nevilties ir beprasmybės, sunaikinimo ir visiško susinaikinimo užtaisas…
Gal kitu atveju būčiau sužiūrėjusi, ir pamiršusi.
Bet ką padariau tada, tai buvo kaip klaikų rūgštinį kremą tepti ant jau pažeistos odos. Autodestrukcija.
Turiu kitą iliustraciją.
Viena mano bičiulė jau labai prastai emociškai jausdamasi nuėjo į labai baisią parodą. Tai buvo gera, vertinga paroda, bet jos emocinis „svoris” buvo toks didelis, kad – – na visad verta paklausti savęs, kur tai mane nuves? Tai man padės „legalizuotis” savo savijautą? Taip, kartais to labai reikia. Bet tarp „legalizavimosi” ir gramzdinimosi gilyn – didžiulis skirtumas.
Nepaisydami šiandieninės savo savijautos, savo vidaus kokybės šiandien, savo vidinio „turinio”, galime intoksikuotis svetimomis emocijomis, svetimomis neišsipildymo istorijomis, ar, dar blogiau, visai savitiksliu ligos, mirties „kodu”. KIEK to reikia? AR to reikia būtent šiandien, kai mirties tema ir taip nuolat tvyro ore?
Panašiai žmonės daro, kai jau būdami neviltyje, klausosi muzikos, kuri dar labiau gramzdina į neviltį.
Yra dainų, tiesiogiai programuojančių žmogų savižudybei – tai ne aš sugalvojau, apie tai kalba psichologai, dabar jau paruoštos ir bendros gairės, galbūt rasiu nuorodą.
Yra dainų, atvirai programuojančių žmogų vienatvei ar skyryboms. Daug dainų. Sykį mane kone fiziškai supykino taksi, kai išgirdau vieną lietuvišką dainą. Tokia bėdavonė. Toks vargas. Tokia aukos karūna. Tokia gyvenimo beprasmybės „transliacija”. Nes menas juk turi būti „iškentėtas”…
„Šakės, o juk yra žmonių, kurie šito klausosi kasdien,” – pamaniau. Galiu lažintis: jiems menkavertiškumas, nereikšmingumas, bejėgystė kone fiziškai įsiskverbia iki pat kaulų čiulpų. Tokia savigailos radiacija iš tolo švietė ta daina.
O kai kurie žmonės dainose dar „išskaito” ir ženklus, ar ištisas nuorodas, kaip gyventi… Ar ne per didelę atsakomybę už savo pačių gyvenimą permetate nepažįstamam kūrėjui? Ką žinote apie jo vertybes, vidinį pasaulį, tikėjimą? Iš kokios intencijos gimė ta kūryba? O gal dainą kūrė visai ne jūsų mėgstamas atlikėjas, o ji tėra prodiuserių „išskaičiuotas” hitas? Kaip tada? Kieno tai „atneštas” ženklas? Su kokiu užtaisu? Iš kokio prado, iš kokio pasaulio, iš kokio „egregoro” bus ta žinutė, kurią kažkas ima laikyti nekvestionuojama?
Verta LABAI kritiškai vertinti tai, kam leidžiame „kapsėti” į savo sąmonę ir pasąmonę. Lašas po lašo ir akmenį pratašo.
Ne, tai nereiškia, kad turime klausytis tik „krikščioniško roko” ir gitarų, brazdinamų užverstomis akimis, ar primityvių bumčikėlių apie saldžias emocijas.
Kiekvienas turime savo skonį, savo stilių, mums priimtinus ir nepriimtinus dalykus, ir visad yra tas vidinis mūsų būvis, į kurį sveika atsižvelgti.
Tarkime, kai man per daug žodžių ir tekstų, klausausi savo mėgstamiausių kūrinių BE žodžių. Keith Jarrett „The Köln Concert” ir, žiemą mano itin mėgstamas ir kažkodėl krintančiam sniegui itin derantis, Ravelio „Bolero”. Ką, bloga muzika? Na, gal kažkam ir bloga. Laisvė rinktis! O man ši muzika atneša švarą, viltį ir stebuklo nuotaiką. Be jokio nepageidaujamo tekstinio krūvio.
Beje: pastebiu, kad būtent gruodį, Gamtai tykstant, man mažiausiai norisi dainų ir maloniausia klausytis instrumentinės muzikos ar – – tiesiog mėgautis tyla.
Taigi: ĮSIKLAUSYTI į savo vidų, VERTINTI KRITIŠKAI tiek kito kūrybą, tiek savo savijautą, ir ATSIŽVELGTI į visa tai – labai svarbu.
Nes, darsyk, lašas po lašo ir akmenį pratašo.
Lai tie lašai būna kupini gyvybės, vilties ir paties Gyvenimo kodo.
To ir linkiu,
Ilzė