Klimato kaita yra tema, kurios ilgai vengiau.
Tikrai ne visi jaučia (būtent jaučia), kas vyksta pastarosiomis savaitėmis, ir aš jų visiškai nekaltinu – esam labai skirtingose sąlygose, matome ir fiziškai jaučiame labai skirtingus dalykus. Tačiau net nejaučiantys, gali (ir, manau, savo pačių labui, turėtų) kažkaip sudalyvauti užfiksuojant vykstančius dalykus ir ieškant sprendimų.
Pirma liepos dekada buvo 5 laipsniais karštesnė, nei įprasta (šaltinis – šios dienos “Panorama”, mano labai mėgstama ir gerbiama klimatologė Audronė Gelvonaitė).
Gyvenantys puikiai kondicionuojamuose namuose, važinėjantys naujais puikiai kondicionuojamais automobiliais ir mažai būnantys lauke, tikiu, galėjo to nė nepajusti. Tačiau tie, kas daugiau būna lauke, tikrai pajuto. Pajuto ir tie, kurių namai bei automobiliai prasčiau kondicionuojami ar nekondicionuojami iš viso.
Tokių vasarų veikiausiai daugės, ir jos greičiausiai taps naująja tikrove čia, Lietuvoje. Daugės karščio bangų, jos bus ilgesnės, karštesnės, liūtys piktės ir lokalės (šiomis savaitėmis Vilnius, Kaunas ir keli kiti miestai skendo, o dalyje Lietuvos jau ilgai neiškrito nė lašo).
Kad ir kaip daugelis bandėme užsimerkti prieš šią temą (arba kad ir kaip mus nuo jos atstūmė isteriškos intonacijos ir manipuliacijos šia tema), klimatas keičiasi, pokyčiai spartėja, ir, deja, jei nuo viruso dar galima apsisaugoti laikantis preciziškos higienos ir vengiant masinių susibūrimų, tai nuo klimato nepabėgsi NIEKUR.
Taip, kol kas galima slėptis prabangesniuose namuose – tačiau pasižiūrėkite, kas įvyko Vokietijoje ir keliose kitose Europos šalyse: stichinės liūtys, potvyniai, žuvo virš 40* žmonių. [Vos per kelias dienas, žuvusiųjų skaičius pasiekė kelis šimtus.]
(Aš visad pagalvoju: o kiek gyvūnų? Per žinias rodė šeimą: žmonės nuo kylančio vandens gelbėjasi ant stogo, laukia pagalbos. Vyras glaudžia kūdikį. Moteris katės narvelį. Visad perdiegia paširdžius galvojant, o kiek kačių prieš potvynį neparėjo namo, kiek šunų per chaosą liko apsemtuose kambariuose, kiek jūrų kiaulyčių ir vėžliukų…)
Potvynis nesirinko, namai prabangūs ar kuklūs. Šlavė viską.
Kaip ir viesulai, vėtros, tornadai.
Arba miškų gaisrai. Supleškinantys namus iki pamatų, kartais drauge su žmonėmis, ir taip pat nusinešantys tūkstančius, milijonus ar net milijardą gyvūnų gyvybių – kaip prieš pat pandemiją nutiko Australijoje.
Bet Australija taip toli…
Visad atrodo, kad tai nutiks kažkur kitur, kažkam kitam, ar ne?
Tačiau intensyvėjant klimato kaitai, jei žmonija nepasuks vairo 180 laipsnių kampu, stichinės nelaimės vyks vis dažniau, ir vis arčiau, kol galop labai skaudžiai užkabins bizūnu kiekvieną.
Žemė myli savo vaikus. Tačiau yra labai griežta mama. Ji kepins mūsų šiknas ant labai labai karštos keptuvės ir murkdys mus vandenyje, talžys uraganiniais vėjais ir skaudžiai pers rekordinėmis krušomis, kol mes galop atsipeikėsime.
Kol mums liausis atrodyti, kad tai vyksta “visada kažkur kitur”. Ir mes pagaliau pradėsime kažką keisti.
Pati šiomis savaitėmis kaip dar niekad ryškiai gyvenime jaučiu besikeičiančią Žemės nuotaiką.
Jaučiu, nes esu labai arti jos. Aš Gamtos vaikas. Pusė mano šiltojo metų laiko teka Gamtoj. Todėl n metų iš arti matau, kaip kasmet vis anksčiau ir anksčiau šuliny baigias vanduo.
Šiemet jis baigėsi rekordiškai anksti.
Aną trečiadienį.
Taip, rašydama šias eilutes, jau devintą dieną gyvenu be vandens. Man pasisekė – tą antradienį dar turėjau viešnią, dar gėrėm arbatą ir vėsų vandenį, ir galima buvo nusiplauti rankas. O trečiadienį jau nieko. Laimei, turėjau truputį gėlo vandens atsargų, sau ir katėms. O kitkam nešuos vandenį iš tvenkinio, kibirais.
Tačiau vandens dingimas nebuvo toks ryškus ir toks diskomfortiškas, kokie yra šie karščiai.
Šie karščiai man kažkokie visiškai kitokie, į nieką nepanašūs, apimantys viską kiaurai, ir neleidžiantys atsikvėpti net naktį. Tikrai būdavo ir karštesnių už vidutines vasarų, ir labai labai karštų pavienių dienų, bet – naktys, žmonės, naktys! Naktys visad būdavo išsigelbėjimas.
O dabar beveik kiekviena naktis – tropinė naktis.
(Tai naktis, kai temperatūra nebenukrinta žemiau dvidešimties laipsnių.)
Ir net po visos dienos šutros vakare atlapojus duris, į namo vidų sruvena šiluma.
Aną savaitę, likusi dar ir be vandens, čia tiesiog troškinaus kaip guliašas. Antrame aukšte, matyt, perdien prikaitusi nuo stogo, palėpė darės panašesnė į pirtį. Nežinau, kiek laipsnių ten buvo – bet nulipus į apačią pasidarydavo “gaiviai vėsu”. Tas “gaiviai vėsu” – tai stabilūs 29 laipsniai, kurie laikėsi apačioje jau ilgiau nei savaitę. Kiek buvo viršuje? Nenoriu galvoti.
Aš tai aš, bet katės… Pamatęs mano nuotraukas, kaip vėsindama šlapiais rankšluostukais dangstau kates, D. taip susigraudino, kad kitądien atvežė ir sumontavo mums kondicionierių. Jį, beje, ir pati jau labai rimtai planavau, tik visiškai neįsivaizdavau, kaip išsirinkti.
Gyvenimas pagerėjo tą pačią naktį. Ir dar tą patį vakarą mačiau per žinias, kad kondicionieriai tiesiog šluojami.
Per visą mano gyvenimą – o vasaras Gamtoj leidžiu nuo pradinių klasių – nebuvo net minties, kad Lietuvoje gali reikėti kondicionieriaus. O dabar be jo, tiesą sakant, būtų – – na, tokia kaip ir skaistykla. Labai nuodėmingiems.
Viduj su kondicionieriumi mikroklimatas ėmė normalizuotis, tačiau lauke – – renku žodžius – – na, šiaip jau aš mėgstu karštį. Juk kadais keliaudavom: į Pietų Ameriką, Viduržemio jūros regioną, porąsyk buvau Azijoj. Ir būdavo gera. Ir norėdavosi tos šilumos.
O dabar man atrodo, kad Žemė ima mus bausti. Ta kaitra – – man ji neatrodo geras ženklas. Taip, popiet gera būti šilumoje, tačiau per patį karštymetį baisu išeiti į lauką. Ir baisu ne tik šiandienos. Mane nuolat smelkia mintis: o kas toliau? O kaip Gamta? Kas vyksta su augmenija, gyvūnija tokiame karštyje? Kas, jei kita vasara bus dar karštesnė?
O kaip žmonės?
Kaip kiti sodybautojai?
O kaip jaučiasi žmonės MIESTUOSE, kurie važinėja ne puikiai kondicionuojamais automobiliais, o vaikšto pėsčiomis? Kaip jie jaučiasi, kai milžiniška automobilių stovėjimo aikštele artėja prie prekybos centro? Kaip jie jaučiasi, kai runkelio “progresyvaus mero” iškirstoje ir šluotražių prikištoje gatvėje be jokio šešėlio ne tik neatvėsta vakarais, bet asfaltas ir betonas dar prideda savo? Kaip jaučiasi žmonės būstuose be kondicionierių? (Vilniuje mes jo irgi neturime.) Kaip ten laikosi gyvūnai?
Koks jūsų pačių santykis su šiais karščiais – jums tai atrodo tik atsitiktinė anomalija, ar ilgokai užtrukęs būsimų vasarų “anonsas”?
Gal galėtumėte įžodinti, ką patys pastebite, keičiantis klimatui, keičiantis savo miestuose ir jums pažįstamoje Gamtoje? Kaip atlaikote šiuos karščius, kaip gelbėjatės, ką galvojate daryti su savo būstais ateityje, kai tokių vasarų daugės? (Jei rašysite viešai, soc. tinkluose, kviečiu naudoti grotažymę #AntrosŽemėsNėra.)
Taip pat gal galėtumėte pasidalinti patirtimis, jei gyvenate užsienyje ir patyrėte su klimato kaita susijusių stichinių nelaimių, arba viešėjote ten jų metu? Pavyzdžiui, potvynių, tornadų ar miškų gaisrų?
Tikslas – “sužmoginti” ir suasmeninti daugeliui tik iš žinių pažįstams situacijas, parodyti jas ir ten nebuvusiems, leisti jiems pamatyti akies krašteliu, kad tai vyksta ne “kažkur”, o gyvų žmonių tikruose gyvenimuose.
Kai PAJUSIME, kas vyksta, pradėsime VEIKTI.
#AntrosŽemėsNėra