Kažkas nuoširdžiai bjaurėsis mano pasirinkimu, o kažkas sakys, kad tai prasmingiausia, ką galima buvo nuveikti. Būtent todėl apie tai dar truputį papasakosiu. Turiu klastingą 😅 kėslą, kad gal kažkas irgi užsimanys vieną kitą gyvenimo valandą praleisti šitaip… Taigi:

Kaip ir kodėl kilo mintis “įsidarbinti” pakrančių ir jūros valytoja?

Visų pirma: “valytoja” man skambėjo kažkaip labai ne atostogų dvasia. Todėl sau pačiai ilgainiui persakiau kiečiau. Aš tapau turistų palikto š ir jūroj plaukiojančio plastiko MEDŽIOTOJA. Terminatoriaus veidu. 😆

O mintis pradėti valyti pakrantes kilo… drauge su kylančia saule, tikrąja to žodžio prasme. Pirmąjį rytą Kipre išėjau sutikti saulėtekio. Vaikščiojau uolėta lavos suformuota pakrante, į kurią su nenusakoma jėga talžėsi milžiniškos bangos. Rytmečio šviesoje tiško purslai ir žėrėjo kaip skaidrūs kristalai. Buvo labai gražu.

Tačiau tada pastebėjau, kad uolos nusėtos šiukšlėmis: plastikiniais buteliukais, putoplasto gabalais, vienkartiniais kavos puodeliais, gėrimų skardinėmis, tamponais ir “kūdikių servetėlėmis”.

Nekalbant jau apie estetinį aspektą, kai pakrantė atrodo lyg nuvemta, šiukšlės natūralioje Gamtoje prastina gyvūnų gyvenimo sąlygas, o gali tapti ir jų mirties priežastimi. Prisiriję nevirškinamų dalykų, žūva gyvūnai, paukščiai. Gamtininkai tiek daug apie tai kalba…

Iš pradžių man kilo (manau, sutiksite – sveikas) pyktis, kad turistai taip baisiai elgiasi.

Mano vaikystėje buvo toks negražus, bet geras posakis: kur šiko – paliko. Kas dedasi galvoje žmogaus, kuris, eidamas pasivaikščioti nuostabiu pakrantės taku, sau po kojų meta ką tik išplemptą alaus skardinę? Vienkartinę šalto gėrimo tarą? Plastikinius maišus? Apie cigaretes jau net nekalbu.

Man norėjosi suprasti, kaip galima taip nejausti savo aplinkos, kaip galima nesuvokti tokių veiksmų pasekmių. Tačiau bandant suprasti tokius žmones, kilo tik pasišlykštėjimas ir siutas.

Vis tik kone išsyk supratau, kad piktinimasis teršėjais nieko nepakeis. O aš norėjau pakeisti tai, ką mačiau. Tik nežinojau, kaip tai padaryti.

Kitą dieną išėjau saulės pasitikti ten pat, ir akimirką, kai stebėjau iš už horizonto išnyrantį Saulės rutulį, mane užpildė mintis: juk galiu skirti dalį savo atostogų Kipro pakrančių valymui!

Orai iš pradžių atrodė itin nepalankūs maudymuisi – pirmąją mano atostogų dieną buvo labai vėjuota, milžiniškos bangos. Pagalvojau, plaukioti ir užsiimti paviršiniu nardymu vis tiek negalėsiu, – na, tai bent padarysiu naudingą darbą.

O tada jau įsijungė visai kitas – nebe pykčio, pasibjaurėjimo ir nevilties, bet kūrybos ir sprendimų kupinas mąstymas. Tarsi patys vienas po kito ėmė gimti sprendimai. Kūrybinių technikų asai pasakytų: patekau į ‘flow’ būseną.

Pirmiausia kilo labai paprastas klausimas: į ką aš rinksiu tas šiukšles? Taigi, man reikia šiukšlių maišų ir pirštinių. Kaip greičiausiai gauti šiukšlių maišų ir pirštines? Gyvenau labai tykiam miestuko pakrašty, bet kokie prekybcentriai – labai toli.

Ką daryti?

Ogi pabandysiu šiukšlių maišų gauti savo viešbutyje!

Grįžusi į viešbutį pasakiau, kad norėčiau aprinkti šiukšles pakrantėje, ir paklausiau, gal jie galėtų išskirti man kelis šiukšlių maišus ir kelias poras pirštinių. Supratau, kad mano prašymas skamba tikrai labai keistai, tad išsyk pasakiau: jei ne, nieko baisaus – tada važiuosiu iki prekybos centro ir nusipirksiu.

Tačiau recepcionistės, nors į mano norą taip leisti atostogas pažiūrėjo kreivokai, per kelias valandas suveikė man šiukšlių maišų ir pirštines – iš kambarinių. Tądien jų panaudoti jau nebespėjau, nes jau buvau išvažiavusi tyrinėti kitos salos dalies, bet dar kitą dieną nuo pat labo ryto pradėjau rinkti šiukšles Gamtoje.

Ir iki savo atostogų galo – o mano atostogos truko 9 dienas – kasdien skirdavau tam mažiausiai valandą, neretai dvi valandas, o kai kuriomis dienomis ir po tris keturias valandas per dieną. Nes visai netrukus pradėjau rinkti ir plaukiojantį plastiką, visokias sintetines virveles, juosteles ir kitą š iš jūros.

Procesas tiek pakrantėje, tiek vandenyje buvo fiziškai sunkus, neįprastas, nekasdienis. Tačiau būtent dėl to – ir dėl mano užsidegimo surinkti kuo daugiau šiukšlių – Gamtos valymo darbai nepaprastai lavino kūrybiškumą (o drauge ir kūną).

Netikėta ir įdomu man pasirodė tai, kad dirbant Gamtos valymo darbus, viduje vyko labai stiprus, galingas vidinis darbas. Valėsi galva, rikiavosi mintys, vyko griežtas, tačiau sveikas vidinis monologas.

Viena mano bičiulė latvė sakydavo, “miškas yra mano bažnyčia”. Gamta ir man iš tiesų yra šventa vieta, tačiau ligi šiol nebuvau patyrusi tokių intensyvių “rekolekcijų” Gamtoje. Nors buvau ne vienuolyne, o smėlio dulkėse tarp įkaitusių uolų ir sūriame vandenyje, dvasia tikrai dirbo ne mažesnį darbą nei atliekant išpažintį ar visą dieną mąstant apie tikėjimo tiesas.

Galiausiai, nepaprastai daug nudirbau ir daug kam gyvenimus kartinančioje srityje:

“Ką žmonės pagalvos?”

Turbūt sutiksite, kad “ką žmonės pagalvos” yra vienas niūriausių “filtrų” mūsų gyvenimuose, kuris stabdo daugybės mūsų norų, svajonių siekimą, o drauge ir savirealizacijos procesus. Tai galiu pasakyti, kad vienui vienai pradėti rinkti šiukšles kitų akivaizdoje smagiai gydo “ką žmonės pagalvos” ligą.

Vaikšto turistai, siurbčioja gėrimus iš tų pačių vienkartinių tarų, rūko cigaretes, kurias tuoj pat mes žemėn – na, ir tikrai svarbu, ką jie pagalvos apie mane? Jie mane mato pirmą ir paskutinį sykį, tai koks skirtumas, ką jie pagalvos? O ką jie galvoja patys apie save, mėtydami tiek plastikinio šūdo nepaprasto grožio Gamtoje?

Tačiau užvis stipriausi įspūdžiai man renkant šiukšles buvo susitikimai su gyvūnais – pakrantėse ir vandenyse.

Vieną dieną valgiau pavakarius stovėdama ant pakrantės akmens, o ant kito akmens nusileido ir atsitūpė tulžys. Taip ir tupėjom: aš kramčiau sumuštinį, jis žiūrėjo į jūrą. Tai buvo nepaprasto grožio ir grynumo akimirka. Pastebėjau ir kelias man niekada nematytas paukščių rūšis, kurių dar neidentifikavau.

Vandenyje pirmąsyk gyvenime iš labai arti stebėjau kalmarą. Aš stebėjau jį, jis stebėjo mane. Aš bandžiau jį apiplaukti ir apžiūrėti visą, bet jis, man plaukiant aplink jį, sukosi ir visąlaik žiūrėjo tiesiai į mane spindinčia akimi. Tai buvo tiesiog neįtikėtina.

Iš toliau kone kasdien stebėjau labai neįprastas akiai švilpukines adatžuves.

O viską vainikavo paskutinė atostogų diena, kai po vandeniu pamačiau ligi tol man tik jūrų muziejuje matytą žuvį mureną, ir pirmąkart gyvenime regėjau jūrų arkliuką – gyvūną, kurį pamatyti man atrodė net per drąsi svajonė. Tą akimirką aš vos neverkiau į savo nardymo kaukę – iš netikėtumo, iš begalinio dėkingumo Gamtai ir visai kūrinijai.

Todėl visiems, kurie būdami Gamtoje Lietuvoje ar užsienyje pajuntą impulsą nors truputį, nors kelias minutes, pavalyti miškus, pievas, pakrantes ar vandenis, nuoširdžiai rekomenduoju:

Atsiduokite šiam impulsui!

Tai fantastiška kūno mankšta, duodanti krūvių tikrai nekasdien naudojamiems raumenims. Tai galingas detoksas, kai su prakaitu iš kūno valosi toksinai. Tai buvimas gryname ore. Tai tikrai naudingas darbas laukinių gyvūnų labui. Ir patikėkite: jūs už tokį darbą būsite tūkstanteriopai apdovanoti pačios Gamtos…