Apie tai, kaip mus keičia laikas ir kaip mes galime lemti, kaip tas laikas mus keis. Mus, mūsų santykius, mūsų darbus, mūsų meistrystę vienoje ar kitoje srityje.

Tai kelios tikros istorijos. Viena ypač aktuali braškančioms šeimoms, galbūt kaip tik dabar stoviniuojančioms ties skyrybų slenksčiu. Taip pat – niekaip neatsispiriantiems emociniams pirkiniams ir nemokantiems taupyti, ar net gebantiems išgarinti pinigus. Ir tiems, kurie mano, kad susikurti darbo vietą (ar pradėti verslą) gali tik genijai, antžmogiškų savybių turintys ar kone pusdieviai, kaip kad rašoma laiške.

Kiek iliuzijų, kiek baimių galime savy auginti – ir kiek daug mūsų vidiniame sode užderi, kai tas baimes ir iliuzijas bent jau apravime. O kai išrauname bent vieną kitą su šaknimis… och, dievinu tą švarios dirvos ir žydėti pradedančio žmogaus vidinio sodo jausmą.

Po laišku dar yra mano PS. su asmeniniais įrodymais, paaiškinimais ir padrąsinimais: tiems, kurie jaučia, kad tame sode dar daug piktžolių. Piktžolės gali būti gera trąša. 🙂

Taigi, laiškas:

“Mano noras buvo išgirstas!”

“Laba diena, Ilze, rašau norėdama atiduoti moralinę skolą už įteiktą dovaną (Nuostatų keitimo praktiką) ir papasakoti, kaip man sekasi po abiejų (EŽD ir Nuostatų keitimo praktikos) kursų.

Pirmiausia noriu padėkoti už suteiktą galimybę ir įteiktą didelę dovaną. Aš esu dėkinga ir laiminga, kad galėjau sudalyvauti, nes daugeliu atžvilgiu pasigailėjau, kad nedariau to anksčiau, taip pat sąžiningai atlikinėjau užduotis ir radau savyje daug vidinių blokų, kuriuos panaikinau arba po truputį bandau įveikti. Taigi, kas įvyko.

Vienas didžiausių pokyčių po EŽD – jau pusę metų trunkanti infomacijos švara. (…) Mano galvoje švaru ir ramu. Nesibaiminu, nekyla pyktis kažkam. Aplinka jau apsiprato, kad neturiu ką pasakyti aktualijų klausimu, o man taip ramu ir gera, kad nebenoriu grįžti prie šio nesveiko įpročio. Turiu daugiau laiko pomėgiams, mintims ir jaučiuosi laisva. Laisva nuo baimių.

Taip pat nuo mano vidinės ramybės ir EŽD įgytų įgūdžių (sustoti, pamąstyti) pagerėjo šeimoje santykiai, nes susilaikau nuo bereikalingos kritikos, santykių aiškinimosi.

Tiesa, įsitikinau ir tuo, kad visata tikrai yra kopijavimo aparatas, priimantis mūsų mintis. Seniai norėjau konsultacijų dėl šeimos mikroklimato, nes daugelį metų su vyru balansavome ant skyrybų ribos, dėl chaotiškų mūsų santykių. Pradėjus laikytis EŽD ir NKP praktikų, padėtis šeimoje ėmė gerėti, o nuo rudens pasitaikė proga nemokamai gauti psichologines konsultacijas mūsų šeimai. Mano ilgalaikis noras buvo išgirstas visatos!

Netrukus baigsime konsultacijų ciklą ir jau dabar abu su vyru pripažįstame, kad mūsų santykiai nurimo, tvarkosi, ir mes esame laimingi. Tikiu, kad praktikoje atlikti savo minčių ir elgesio pakitimai buvo vienas pirmųjų žingsnių prie šių gerų pokyčių.

Nuostatų keitimo praktikoje atradau savyje daug neigiamų nuostatų, susijusių su pinigais. Pasigailėjau, kad šios praktikos neradau prieš kokius 7 metus, nes šiomis dienomis būčiau pilnai apsirūpinusi 🙂

Pirmiausia dėkoju už patarimą, kad nereikia bėgti pirkti norimų daiktų, ar paslaugų, ir paklausti savęs, kaip iš tiesų noriu pasijusti. Mano atveju tai daro stebuklus, nes prieš kažką pirkdama, dabar visada savęs to paklausiu, ir 80 proc. atvejų atsisakau pirkimo, nes suprantu, kad tuo metu esu nusiminusi, noriu geresnių santykių su vaikais, vyru, ar ten slypi kiti jausmai.

Finansinių blokų turėjau daug, vienas jų – slaptas įsitikinimas, kad tik protingesni už mane gali dirbti sau. Verslininkai, pasirodo, mano požiūriu, kone pusdieviai, sugebantys rasti būdų verstis mėgstama veikla. Iki Nuostatų keitimo praktikos svajojau apie savo verslą, net buvo bandymų jį pradėti, bet taip ir nesupratau, kad pati bijau, nes neskaičiau savęs tokia pusdieve. Taip pat bijojau suklysti, ką žmonės pasakys, ir visos kitos baimės.

Po Nuostatų keitimo praktikos šios baimės įvardytos, išanalizuotos ir dalis jų nuraminta, dalis budi, bet aš jau žinau jų poveikį ir kaip jį mažinti.

(…) Kitas mano rastas užsiėmimas, apie kurį rašiau anksčiau, naujas projektas. Pasisiūliau ten dirbti – įgyti praktikos, bet buvo pažadėtas ir finansinis atlygis. Deja, atlygio praktiškai negavau, o ir pats darbas nebuvo man priimtinas, nes dažnai nesilaikoma žodžio prieš klientus, ir t.t.

Lyginant, prieš EŽD ir NKP praktikas, būčiau nusivylusi, sukaupusi daug neigiamų minčių, vaitojusi, kokia nuskriausta buvau. Šiuo atveju Nuostatų keitimo praktika man padeda pažvelgti į šią situaciją kitaip: aš realiai įsitikinau,  kad verslininkas –  ne pusdievis, o žmogus su ydomis. Geriausia iš šios patirties, kad aš ieškodama užsakovų, susipažinau su viena organizacija, kurios veiklose ir mokymuose galiu dalyvauti. (…)

Taip pat po Nuostatų kietimo praktikos susitvarkiau kai kuriuos finansinius skaudulius, kuriuos reikėjo seniai spręsti. Finansų atžvilgiu stengiuosi blaiviai priimti esamą situaciją ir ieškoti kelių, kad ją pagerinti.

Jau turbūt net nereikia sakyti, kad kasdien savo tobulėjimui, svajonių siekimui skiriu ne po 15 min., o jei tik galiu, ir po 1-2 valandas.

Ačiū Tau, Ilze, už prisilietimą prie mano gyvenimo. Ačiū už suteiktą dovaną! Esu ir liksiu dėkinga.

Gražių, šiltų ir jaukių artėjančių švenčių. Tik geriausios mintys ir linkėjimai nuo manęs.”

****

PS.

Pridedu nuo savęs: laiškas man neturi būti laikomas skolos grąžinimu. Praktiką žmogus įsigijo, o jei gavo dovanų iš manęs – už dovanas mes taip pat nesame skolingi. Skolos jausmas – juk blogas jausmas. 🙂

Ir gavusi tokį laišką aš jaučiuosi ne kaip “atgavusi skolą”, o kaip gavusi didžiulę, didžiulę dovaną, kurios tikrai niekas neprivalėjo man įteikti. Daugeliu atvejų tomis dovanomis norisi dalintis ir skleisti jas plačiau (nors visada saugau savo dalyvių anonimiškumą, ir nors ne visomis istorijomis dalintis išdrįstu, nes kai kurios jų labai asmeniškos, intymios).

Bet kuriuo atveju, tokie laiškai man yra neįkainojami. Jūs įsivaizduokite – sulaukti tokio laiško ir žinoti, kad ir aš prisidėjau prie to, kad šeima liko kartu, kad moteris bando save naujose srityse, kad pradėjo taupyti, kad sprendžia finansinius skaudulius – juk tai stebuklas.

Keli žmonės man sakė: “tu nežinai, kaip tau juodai pavydima tokių laiškų” – nežinau, tikrai; žinau ką kita – kad tokie laiškai labai įkvepia kitus. Ir tikiu, kad sveiko įkvėpimo yra daugiau nei sukeliamo juodo pavydo.

Šio mano įrašo žinutė lai būna tokia:

Santykių krizės – įveikiamas dalykas

Jei tik to nori, ir jei tik ką nors dėl to darai. Jei tik ieškai pagalbos, jei atsigręži į save ir jei klausi savęs, ką dar galima nuveikti, ką dar galima padaryti. Liudijimų apie šeimas, išlikusias kartu po EŽD eksperimento, per tiek veiklos metų turiu tikrai begalę.

Kai darėme apklausas, atsiskleidė, kad kiekvienoje EŽD eksperimento grupėje būdavo net po kelias poras, apsisprendusias likti kartu, kai gerai išvalė savo informacinę erdvę ir “persijojo” savo žodžius. “Kalba yra santykių klijai,” – neseniai girdėjau sakant viename filme. Visiškai su tuo sutinku.

Norint išsiskirti, tam visada bus laiko – vėliau, o laikas pabandyti potencialo vis dar turinčius santykius pataisyti yra dabar.

Ir antroji šio teksto žinutė: ne šventieji puodus lipdo. Arba:

Venkime idealizuoti kitus

Nesudievinkime daugiau už save “pasiekusių”, daugiau sukūrusių žmonių. Visi esame viename ar kitame gyvenimo taške, visi judame į vieną ar kitą pusę.

Žmonės, kurie šiandien yra daug daugiau “nuveikę” už mus, greičiausiai viso labo tik anksčiau pradėjo, anksčiau išdrįso, anksčiau išbandė daugiau užsiėmimų ir anksčiau rado savo, anksčiau pradėjo išmintingiau elgtis su pinigais, anksčiau ėmė taupyti, anksčiau sukaupė pradinį kapitalą… Dažnu atveju tai tik laiko klausimas, ne kažkokių antgamtinių savybių.

Daug kas idealizuoja mano pačios kūrybiškumą ir gebėjimą įtraukiančiai, gyvai rašyti, tačiau tai nėra kažkokios atsitiktinės iš kosmoso nukritusios dovanos.

Savo pomėgį kurti ir savo pomėgį rašyti aš tiesiog puoselėju jau labai daug metų, nuo ankstyvos vaikystės. Visiškai natūralu, kad per tiek laiko spėjau gana daug nuveikti: gimė keturios knygos, pakeliui į pasaulį dar kelios, kone kasmet gimsta ir po naują nuotolinį kursą. Taip gerai įdarbinusi savo kūrybiškumą ir tekstų kūrimo talentą, tikrai turiu kuo pasidalinti ir su kitais kūrėjais.

Tačiau visad kviečiu vietoje kito žmogaus idealizavimo ir savo pasiekimų menkinimo tiesiog priminti sau: šis žmogus anksčiau pradėjo, daugiau dirbo. Jokiam kito dievinimui čia ne vieta.

Kodėl vieni išbrenda iš skolų ir išmoksta taupyti, o kiti ne?

Panašiai, kaip su kūryba ir jos rezultatais, yra ir su mūsų finansine elgsena bei jos vaisiais. Čia galioja ta pati taisyklė: anksčiau pasėjęs, raškysi didesnius vaisius. Tačiau jei nieko nepasėjome lig šiol – tai nereiškia, kad esam nevykę, negabūs, nevalingi, kad mums “neduota”. Mes tiesiog dar nepradėjom. Štai ir viskas.

Ir jei nepradėjom sėti reikiamų sėklų anksčiau, galim pradėti šiandien. Prabėgs kažkiek laiko, ir patys sau labai už tai padėkosim.

Sulaukusi dvidešimt septynerių, aš dar visiškai nemokėjau elgtis su pinigais. Taškiau juos, drąsiai naudojausi skolintais pinigais (taip patraukliai vadinamais “kreditais”), ir net gaudama kelissyk didesnę nei vidutinę algą, nuolat pritrūkdavau mėnesio gale.

Toks dalykas kaip santaupos mano gyvenime iš viso neegzistavo, o net kartkartėm uždirbdama nemažas sumas kaip freelancerė, sėkmingai jas išgarindavau (tikrai yra buvę ir 20 000 litų per pusmetį, gauti už freelance’o projektus – man tuo metu tai buvo tikrai labai dideli pinigai, deja, kai turi pinigų, bet ne proto, taip ir būna: “Ilze, o kur tu investavai tuos pinigus?” “Į vakarėlius!” Jooo…).

Emociniai pirkimai, liguistas išlaidavimas, neracionalūs pirkiniai buvo mano kasdieniai palydovai.

Rengiant šį tekstą, 2017-aisiais, man yra trisdešimt treji. Su pinigais esu išmokusi elgtis labai nuosaikiai. Net turėdama didesnių pajamų, visada gyvenu iš panašaus, sąlyginai gana kuklaus, atlyginimo. Turiu nuosavus – nors kuklius, bet jaukius ir, svarbiausia, nuosavus – namus. Turiu santaupų. Turiu labai gerai įdarbintų pinigų, kurie “gamina pinigus”, vadinamąsias pasyvias pajamas.

Neturiu paskolų, lizingų ar kreditų. Gana drąsiai investuoju kiekvienais metais – manęs nedomina milžiniška investicinė grąža ar verslo nuo nulio lygio “verslas” – man įdomu įkūnyti idėjas, jas vystyti ir leisti joms gyventi. Greta viso šito, sistemingai skiriu pinigų gyvūnų gerovės projektams: ir beglobių, ir laukinių.

Jau nepamenu, kada patyriau emocinį pirkimą. (Na, neseniai nusipirkau dėžę LEGO – bet pirkinys man teikė tokį džiaugsmą ir konstravimas leido taip išvalyti galvą, kad nelaikau to emociniu pirkimu. Tai buvo geras pirkinys.)

Aš pakeičiau savo finansinius įpročius iš destruktyvių, žalingų ar tiesiog neatsakingų į kuriančius finansiškai saugesnį, stabilesnį ir ramesnį rytojų.

Kaip?

Kaip iš taško A atsiduriame taške B?

Tarp dvidešimt septintų ir trisdešimt trečių savo gyvenimo metų aš negulėjau ant sofos, žiūrėdama “asocialų pagalbą”, nebėdavojau, nesiknaisiojau “žvaigždžių” gyvenimuose, nerašiau anoniminių delfio komentarų, neverkšlenau, kad kažkas kitas atsakingas už mano gyvenimą ir kažkas kitas man turi suteikti tai, apie ką svajoju.

Aš mokiausi, klydau ir vėl mokiausi, klydau ir vėl mokiausi taisyti klaidas. Aš klausiausi man ateinančių idėjų ir pildžiau jas – kartais kreivai, kartais šleivai, kartais su dideliais strigimais, bet pildžiau.

Taip, padariau didelių, brangiai kainavusių klaidų. Tačiau nepaisant visų klaidų, esu finansiškai saugiausiame savo gyvenimo taške lig šiol.

Kaip, – paklaus kažkas, – iš neatsakingos, iš esmės idiotiškai su pinigais besielgiančios menininkės galėjai tapti stabiliai, aprūpintai gyvenančiu žmogumi?

Kaip? Veikimo būdu.

Nes veikia tai, ką veikiame mes.

(Galiausiai visus dalykus, kurie man pačiai labiausiai padėjo vaduojantis iš chaotiško, destruktyvaus elgesio su pinigais, sudėjau į Nuostatų keitimo praktiką. Ir ji tapo antru populiariausiu kursu mano dirbtuvėse.)

Metas judėti pirmyn

Tarp dvidešimt septintų ir trisdešimt trečių savo gyvenimo metų aš viso labo judėjau iš taško A į tašką B. Klysdama, klupdama, tačiau judėjau – po truputį, kasdien. Labai gerai žinojau, ko noriu: laisvės. Vidinės, profesinės ir finansinės laisvės. Ir šito siekiau.

Jei kažkas praeityje nejudėjo norima kryptimi – tai gana save už tai peikti, nes savęs peikimas tikrai nepadės pajudėti iš mirties taško. Priešingai: savęs peikimas temps žemyn, gramzdins į tą pačią savigailą, savinieką ar net savinaiką. Gailėjimasis, kad kažko nedarėme anksčiau, veiks taip pat.

“Pasigailėjau, kad šios praktikos neradau prieš kokius 7 metus,” – rašo taip kruopščiai su savimi dirbusi dalyvė.

Na, prieš septyneris metus iki gimstant šiam kursui aš pati stiklinėmis akimis merdėjau reklamos agentūroje: po krizės trečdaliu nukarpytu atlyginimu, su nykiomis užduotimis, kurių buvo tiek mažai, kad kitą pusę dienos tekdavo vaidinti, kad dirbu… Tada dar nė nesapnavau, kad gims “Ilzės dirbtuvės”, kaip pasikeis mano kasdienis darbas, ir koks jis bus įdomus ir prasmingas man pačiai.

Taip pat galėčiau gręžiotis atgal ir gailėtis, kad tada, praeityje, taip ilgai užtrukau, kad taip ilgai kentėjau net nebandydama nieko pakeisti, kad vegetavau kaip kūrėja. Bet tai niekaip nepadės. Niekam.

Gana gailėtis.

Tiesiog džiaukimės, kad judame į priekį.

Na ir pabaigai, darsyk grįžtu prie tų “pusdievių”. Kitus dievinti – tai ne tik menkinti save, bet ir užkrauti didžiulę naštą tiems aukštinaniems žmonėms. Tai sakau aš – žmogus, ne sykį per jėgą užtemptas ant pjedestalo. Nors visiškai nenorėjau ten būti.

Visi esame kažkokiame taške. Visi kažkur judame: į vieną ar kitą pusę, savomis trajektorijomis: santykiuose, saviraiškoje, darbe, ryšyje su pačiu savimi, santykyje su Gyvenimu, Gamta, Kūrėju.

Kartais progresuojame, kartais regresuojame.

Gerbkime kitų ir savo jau nueitą kelią, kad ir koks jis buvo. Judėkime pirmyn – lengvai. Ir duokime laiko – sau ir savo medžiams užaugti. Nes kai darome tinkamus žingsnius, laikas stoja į mūsų pusę.

To ir linkiu,

Ilzė

PS. Gal atkreipėte dėmesį? Šio teksto iliustracijai sąmoningai pasirinkau parodyti tą patį medį, ypatingą dvikamienį ąžuolą, suaugusį lajomis. Medis tas pats, o vaizdas skiriasi, ar ne?

Baigiantis žiemai, dar tik laukiant sprogimo:

Tas pats medis vėlyvą vasarą:

Štai taip laikas keičia viską.

Jei kažkuris Jūsų gyvenimo medis nugelto ar apmirė, pasirūpinkite juo. Santykiams, šeimai, darbui, mėgstamai veiklai, kūno stiprybei ir sveikatai – viskam reikia dėmesio, šilumos, rūpesčio, atidos, meilės. Netruks praeiti truputis laiko – truputis laiko, keičiančio viską aplink – ir tas medis vėl išsprogs, ir sužaliuos, ir jo lajoje vėl žais vasaros saulė.