Kai kurie dalykai šeimas ištinka netikėtai, ir tai, kas anksčiau atrodė savaime suprantama, visai nelauktai tampa didele prabanga. Stipriai pasikeitusios gyvenimiškos aplinkybės gali tapti ir šiokiu tokiu išbandymu ne tik kiekvienam atskirai, bet ir patiems santykiams. Taip pat tos stipriai pasikeitusios aplinkybės leidžia pervertinti turėtus ir anksčiau nevertintus dalykus. Galbūt šis tekstas bus naudingas tiems, kurie šiandien gali leisti sau daug, tačiau neleidžia. Arba leidžia ir – kaip aš anksčiau – labai menkai tai tevertina.
Kadais man atrodė, kad kažkur išlėkti dviese savaitgaliui yra – na, kas čia tokio? Taip, smagu, įdomu, malonu, tačiau – tikrai nieko ypatingo. Išvykti atostogų savaitei ar dviems, o kadais – ir visam mėnesiui į Pietų Ameriką, taip pat atrodė – na, o ką? Kiti žmonės gi ir ilgiau, ir toliau atostogauja. Ach tie „kiti žmonės” – – prastas tai matas, gyvenant savo gyvenimą, tiesą sakant.
O kad aš pati vienu metu daugiau nei pusę laiko praleisdavau komandiruotėse (keliaudama skaityti poezijos, ir dar daugiau keliaudama rengdama seminarus, atvirus ar organizacijoms), kad praleisdavau tą laiką kelionėse arba tiesiog sodyboje – apie tai galim nė nekalbėt. Atrodė savaime suprantama. Atrodė, kitaip ir būti negali. Net neklausiau savęs, ar man patinka tiek daug keliauti – tai buvo lyg ir natūralus mano būvis, pakeliui iš taško A į tašką B. Pavargdavau, žinoma. Pasislėpdavau sodyboje, atsigaudavau, ir – vėl pirmyn.
Staiga viskas apsivertė aukštyn kojomis.
Antrus metus visos mano kelionės yra labai apribotos, o atostogaujame tik atskirai – dėl mūsų katės Juozapo ypatingos būklės, inkstų nepakankamumo. Jai namuose statome lašelinę, nes tai padeda jos organizmui valytis nuo toksinų, o pačiai katei – gyventi pilnavertį, aktyvų, džiugų gyvenimą, mėgaujantis katei įprastais malonumais:
– vienvaldžiu namų valdymu,
– žaidynėmis ir gaudynėmis,
– maistu (kurio visada galėtų būti daugiau),
– palaimingu tingėjimu,
– glostymais, kapstymais ir užausio kasymu,
– pagyrimais ir kalbinimais,
– jaukiu pūpsojimu ten, kur pagaliau „atsiranda vietos” (t.y. ant kokio naujai padėto daikto, žurnalo, knygos, dėžės, drabužio ir t.t.),
– ir kitais katei įprastais ir pagal prigimtinę teisę priklausančiais dalykais.
Profesionalių veterinarijos gydytojų ir mano skaitytojų, taip pat slaugančių kates inkstininkes, patarimų padedami darome tikrai daug, kad Juozapas jaustųsi gerai. Preciziškai parinkti vaistai, aukštos kokybės maisto papildai ir specialus lašelinės tirpalas, papildantis organizmą reikalingomis medžiagomis, pastatė katę ant kojų. Jos būklei gerėjant, ėmėme retinti poodines lašelines, kurias anksčiau statėme kasdien – visų pirma dėl paties gyvūno, kad jis galėtų pailsėti nuo procedūrų.
Gruodį gavome vieną išeiginę per savaitę. „Juozapai, tau šiandien išeiginė,” – pasakiau, ir man regis, ji suprato.
Kraujo tyrimai po mėnesio buvo geri, gavome antrą išeiginę. Tada, po kiek laiko, trečią… Vienu metu galėjome lašelinę statyti vos kas antrą dieną. Paskui, šylant orams, reikalai ėmė prastėti (inkstininkus veikia šiluma, tiksliau, jos sukeliama dehidratacija). Šiuo metu turime dvi pauzes per savaitę ir tai yra tikrai daug laisvės ir katei, ir mums.
Kai vienas mūsų išvažiuoja ilgiau nei dienai, kitas veža katę lašelinei į kliniką. Tačiau Juozapo toks jau charakteris – jai pats važiavimas į kliniką sukelia tiek streso, kad, kaip pasakė vienas gydytojas, klausimas, ar nėra taip, kad pati kelionė pridaro daugiau žalos nei ji gauna naudos iš tos vienos procedūros.
Todėl stengiamės, kiek tik galim, procedūras namie daryti patys. Be to, jei nuo lašelinės būna išeiginių, tai vaistus vis tiek turime suduoti kasdien.
Todėl keliaujame po vieną, retai, ir, kiek įmanoma, ribojame kelionių trukmę.
– Tai jūs realiai NIEKUR negalit išvažiuoti KARTU? – su siaubu paklausė vienas mano pažįstamas.
– Negalime, – pasakiau.
Bet aš tą negalėjimą priimu kaip tokią situaciją, kurioje visi mokomės kažko naujo ir visi sužinome vienas apie kitą naujų dalykų. Pavyzdžiui, aš nežinojau, kad D. gali būti toks kantrus ir kad jis yra toks geras kačių daktaras. Aš taip ir neišmokau statyti lašelinės – mus išgelbėjo tai, kad jis išmoko. Aš tik laikau Juozapą ant kelių procedūros metu.
Bet aš išmokau begalę kitų dalykų, ir, tiesą sakant, turbūt mažai kas gyvenime mane pakeitė taip, kaip susidūrimas su katės liga. Atrodytų keista, jei nežinotume, kaip aš tą katę myliu.
Aną savaitę D. keliavo po Lietuvą motociklu, aš likau prižiūrėti kačių ūkio. Būdama viena namų tykumoje prisiminiau, kiek daug mes keliaudavom po Lietuvą anksčiau, kai galėjom sau leisti piešti spontaniškų kelionių trajektorijas, apsistoti kur šauna į galvą, vietoje vienos suplanuotos nakties kažkur – jei mums ten patiko – praleisti dvi. Arba kažkur sustoti neplanuotai – todėl, kad užsimanėme. Ar todėl, kad mus užklupo liūtis.
Prisiminiau, kaip stipriai išsiplečia pasaulis ir laikas, kai keliauji. Kai nakvoji vis kitoj vietoj, kai prabudęs pro langą matai vis kitą vaizdą. Kai regi, kokie skirtingi vaizdai šios nedidelės šalies – kaip lygumas keičia kalvos, kaip slėnius keičia miškai. Kokie skirtingi miestai ir miestukai, kokie jie gražūs. Kiek daug grožio gali pamatyti (jei tik nesi dejokšlis ir bambeklis) absoliučiai kiekviename mieste, absoliučiai kiekviename bažnytkaimyje. Kaip tvarkosi ir dailėja mažesnės gyvenvietės. Kokie gražūs, šviesūs žmonės gyvena ir dirba visoje Lietuvoje – Molėtuose ar Šilutėje, Rokiškyje ar Biržuose, Klaipėdoje ar Nidoje, Kintuose ar Jurbarke, Kaune ar Birštone, Kupiškyje ar Pasvalyje.
Šį birželį pirmą kartą per visą Juozapo sveikimo istoriją mes išvažiavome dviese į Druskininkus – vienai nakčiai. (Tiesa, buvome porąsyk kartu per tą laiką sodyboje, bet tai lyg namai, tad ir kitoks jausmas.)
Vos dvi Druskininkuose sąlyginai kukliai praleistos dienos man atrodė kaip prabangiausias medaus mėnuo – neįtikėtinai džiugus, sklidinas patirčių, vaizdų, erdvių, skonių ir fantastiškos minčių atgaivos. Ryški man buvo kiekviena valanda, įsiminė kiekviena vieta, ir už kiekvieną akimirką jaučiausi dėkinga.
Štai ką reiškia naujai įvertinti tai, ką kadais turėjai, o paskui netekai. Net jei tai „tik” galimybė keliauti.
Vertinkim, kol turim.
PS. Sakysite, neįtikėtina, tačiau Visata tikrai kerinčiai atsiliepia į mūsų pačių užkliudytas temas. Vos pradėjusi rašyti šį postą, vos parašiusi pirmuosius žodžius, sulaukiau laiško iš žurnalistės, rengiančios kelionių temas, su prašymu parašyti jų žurnalui apie įsimintiniausius savo kelionių įspūdžius. Ką gi. Reiškia, šio teksto kažkam tikrai reikėjo.
: )
Keliaukite ir mėgaukitės kelionėmis, trumpomis ar ilgomis – vertinkite ir branginkite savo laisvę veikti, savo mobilumą, savo galėjimą priimti sprendimus autonomiškai. Naujomis akimis pažvelkite į net „eilinius savaitgalius”, kai ištrūkstate kažkur, pakeičiate aplinką, mėgaujatės naujais vaizdais, nekasdienėmis erdvėmis, aktyviu ir pasyviu poilsiu, skaniu maistu, net tyla, kuri tikrai kitokia Lietuvos miškuose ir paupiuose, nei bute didmiestyje.
Mėgaukitės. Kažkas to negali sau leisti. Vieni dėl įsipareigojimų, kiti dėl finansinių aplinkybių, treti gal tiesiog dėl savo minčių kalėjimo, kuris vadinasi „aš negaliu sau to leisti”. Taip, „kiti žmonės” yra prastas matas, bet gal kartais geriau pasimatuoti taip, nei atsigręžus atgal ir supratus, kiek turėjai ir nepanaudojai.
Be to, kai mėgausitės jūs, įkvėpsite mėgautis ir greta esančius.
Jei galite ir norite – leiskite sau ir džiaukitės tuo.
Neatidėliokite gyvenimo rytojui.
Nuotraukoje – Trakų rajonas pro CESSNA langą, kai nutariau, kad vietoje dejavimo dėl lietingos vasaros renkuosi mėgautis ja.
