Neseniai kiek netikėtai teko konsultuoti merginą – na, išties moterį – kuri kenčia neadekvataus vyro pykčio ir psichologinio smurto priepuolius, nes… negali išeiti. Kodėl negali išeiti? Nes savo noru VISKĄ yra atidavusi jam. Ne tik pinigus, ne tik būstą, kitokį žemišką savo gyvenimo pamatą. Savo gyvenimo vairą lygiai taip pat.
Aš, tiesą sakant, norėjau pasiūlyti jai paskolinti pinigų, kad išsinuomotų butą, kokiems trims mėnesiams, pradžiai. Iš bėdos būčiau galėjusi tiesiog padovanoti jai tuos pinigus – kalba eina ne apie nuomą didmiestyje, tai nebūtų buvę tūkstančiai eurų, ir tai nebūtų buvęs pirmas kartas, kai šefuoju moterį didelėje bėdoje.
Tačiau paskui taip liūdnai pajutau: ne piniguose čia reikalas. Ne nuomoje. Ne miestelyje.
Reikalas yra jos galvoje.
Ir to reikalo niekas kitas už ją neišspręs. Nei gražiuoju, nei per prievartą, nei dovanodamas pinigus ir nuomodamas jai butus, nei rasdamas jai darbą.
Kol nebus paskatos jos viduje – išorėje gali stovėti ant galvos ir ploti kojomis. (Bandžiau, metaforiškai, ne kartą, “gelbėdama” tuos, kurie visai nenorėjo būti gelbstimi.)
Niekas, kas daroma išorėje, be vidinės žmogaus paskatos neveiks, nes…
Visi svarbiausi dalykai prasideda mūsų viduje
Tą akimirką labai aiškiai pajutau, kad šaudau tuščiais šoviniais, o to labai nemėgstu.
Ir tada mane pagavo didelis pyktis.
Pyktis, kad kažkas užaugina moterį, užprogramuotą būti visiška verge, skuduru po vyro kojomis, bejėge ameba, ekonominiu nuliu – sorry, net ne nuliu, o minusu.
Pyktis ant jos pačios, kad ji ne tik kad nekuria savo savarankiškumo, bet dar ir žlugdo jį.
Pyktis ant sociumo, kad daugelis ne tik kad toleruoja tokius scenarijus, bet dar gal ne tokia ir reta moteris dukras vis dar augina mintimi, kad “susitvarkai gyvenimą” per vyrą.
Aha.
“Susitvarkai.”
O jei vyras štai – sociopatas?
Man mama niekada nesiūlė “susitvarkyti gyvenimo” per vyrą.
Bet buvo, kas siūlė tokį genialų planą.
Paauklėdavo mane viena kolegė, pati “susitvarkiusi”… Paauklėdavo ir kitos “kolegės”, kurių didžiausias gyvenimo laimėjimas – vyro nupirkta mašina… Gūdžiausi balanos gadynės laikai XXI amžiuje.
(Beje, man atrodo, toks požiūris klaikiai žemina ne tik moteris. Jis, drįsčiau sakyti, žemina ir vyrus, į kuriuos kažkas žiūri tik kaip į piniginę ir kitokį “garantą”. Kas iš jūsų norėtų, kad santykius su jumis kažkas pradėtų tik “gyvenimui susitvarkyti”? Va apie ką aš…)
Kodėl apie tai iš viso reikia kalbėti?
Tai rašau visų pirma pamąstymui tiems žmonėms, kurie augina dukras.
Aš manau, kad amoralu ruošti gyvenimui augančią moterį treniruojant ją būti tik varganu priedu prie kažko: staltiesėlių lankstytoja, pietučių virėja, gelinių nagučių lakuotoja ir knygelių nedaug tepaskaičiusiu biorobotu, lydinčiu vyrą į oficialius renginius ir klapsinčiu dirbtinėmis blakstienomis.
Moteris yra savarankiška Žemės gyventoja, ne mažiau talentinga, ne mažiau gabi, ne mažiau apdovanota už vyrą, gal kitur gabi ir gal kitkuo apdovanota, ypač jei kalbam apie fizines duotybes, bet ne mažiau vertinga – ir ji gali sukurti ne mažiau teigiamų pokyčių šioje Žemėje, nekalbant apie savo pačios gyvenimą.
Žinoma, JEIGU niekas nenukapoja jai sparnų dar mažai, ir JEIGU niekas neįspraudžia jos smegenų į nelaimingų vakuotų daržovių stiklainį, įkalę jai, kad be vyro ji niekas, kad didžiausias jos gyvenimo tikslas yra ištekėti, “nedaryti vyrui problemų”, “kūrenti šeimos židinį”, ir, žinoma, “prigimdyti vaikų.
(Vaikai – puiku, bet gal leiskime spręsti jai pačiai, užuot brukę ir grūdę vienintelį savo scenarijų sielai, kuri į šią Žemę galbūt atėjo su visiškai kitomis užduotimis ir visai kitomis misijomis).
Atrodo, savaime suprantama?
Man irgi atrodo savaime suprantama.
Kol nesusiduriu su savo metų moterimi, kuri sako, kad neturi kur eiti ir kad be vyro nieko negali…O liūdniausia, kad:
Tai tęsias iš kartos į kartą
Nes ištisos kartos gyveno ir kūrė savo gyvenimus didelėje priespaudoje, nepritekliuose, apribotose galimybėse. O auginant vaikus dažnai, tyčia ar ne, iš kartos į kartą perduodamos baimės, nepilnavertiškumas, ribotumas, priešiškumas vieniems scenarijams ir nekvestionuojamas “teisingumas” kalbant apie kitus.
Bet juk jei mąstome nors truputį kritiškiau, suprantame: tai tik kažkieno palikimas. Senas, sunkus, sudulkėjęs lagaminas, kurį žmonės neklausdami savęs velka iš vienų namų į kitus, nepasižiūrėdami, kas viduje.
O gal ne viskas, kas viduje, reikalinga? Gal dalis tos naštos – jau tik senos šiukšlės?
Mama visą gyvenimą išdavinėjo save – ir dabar to moko dukrą.
Moteris išdavė savo siekius, savo talentus, tapo vyro šešėliu – ir dabar “auklėja” tai daryti kolegę.
Mergina, pati nesuvokdama, kad labiausiai gyvenime norėjo atsidėti kūrybai, ištekėjo už pirmo pasitaikiusio, prisigimdė vaikų, vyras duoda į dūdą ir neleidžia dirbti – bet ji nuoširdžiai “moko” klasiokes, kad tai didžiausia įmanoma moters misija Žemėje. Ir žiūrėk dar vieną kitą “primoko”.
Pamirštame, kad:
Mes esame laisvi
Šiandien žmonės yra (kaip dar niekad lig šiol) laisvi kurti savo gyvenimus.
Esame laisvi kurti savo gyvenimus nepriklausomai nuo to, kur gimėme, kuo tikime, kokia mūsų pavardė, kokia mūsų odos spalva ir kokia mūsų lytis.
Moterys yra ne mažiau laisvos kurti savo gyvenimus nei vyrai – kol jos NEPATIKI, kad yra kitaip. Kol jų kažkas NEĮTIKINA. Kol jos pačios leidžia nukapoti joms sparnus ir subrukti galbūt net labai talentingas jų smegenis į taukuotą vakuotų daržovių sloiniką. Bent jau nedarykite taip pačios su savimi…
Taip, esu kiek pikta.
Už tai, kad žmonės skriaudžia save pačius: leidžiasi mindomi, patys sudeda į seifą didžiausias savo svajones, didžiausias galimybes, užrakina, o seifo raktą kažkodėl atiduoda tam, kuris tikrai nelinki gero: smurtaujančiam vyrui, vampyriškai tetulei, geriančiai mamai ar sociopatiškam tėvui.
Tačiau kartais gal sveika supykti.
Nepykčiau – nerašyčiau šio teksto. Net jei jis bus naudingas tik VIENAI savo gyvenimo vairą atidavusiai moteriai ar tik VIENAI mamai, jau auginančiai dukrą būti vyro priedu – vertėjo rašyti. Reiškia, ir supykti vertėjo.
Deja, žinau, kad negali įkvėpti ir sustiprinti to, kuris pats to nenori. Todėl jei kažkas iš skaitančių šias eilutes jaučia, kad taip, kažkas tikrai negerai, gyvenimas teka pro šalį, toje tėkmėje daug kančios ir labai mažai džiaugsmo, o paradui diriguoja kažkas kitas – PANORĖKITE tai pakeisti.
Be jūsų noro, nebus NIEKO.
O jei jau taip susiklostė, kad atidavėt savo gyvenimą valdyti kitiems (o kam nepasitaiko? man irgi yra buvę) – ATSIIMKITE jį.
Nuo ko rekomenduočiau pradėti, atsiimant savo gyvenimą iš kitų?
Visų pirma, atsiimkite savo laiką, savo energiją ir savo temas, pramokite valdyti savo kasdienę kalbą – ji labai stipriai veikia mūsų nuotaikas ir santykius. Jei norite tai daryti mano būdu, tam dedikuotas nuotolinis kursas, EŽD eksperimentas.
Tai kursas-bestseleris, vykstantis nuo 2015-ųjų, dabar specialiai adaptuotas pandemijai ir praturtintas naujais papildomais skaitiniais. Garsėjant, isteriškėjant ir negatyvėjant kasdienės informacijos srautui, šio kurso aktualumas tik auga. Nuorodas į šimtus atsiliepimų rasite pačiame kurso aprašyme.
Tuomet atsiimkite savo minčių erdvę, išvalykite ją nuo primestų, įteigtų, įdiegtų dalykų, atsisakykite racionalizuoti baimes ir išmokite dirbti su jomis: tam skirta Nuostatų keitimo praktika.
Tai antras populiariausias mano kursas, kurio turinys labiausiai padėjo man pačiai: radikaliai keičiant veiklos sritį, išeinant iš įgrisusios darbinės srities į niekur, vaduojantis iš didžiausių profesinių baimių ir sėkmingai mokantis visiškai naujų dalykų.
Tada prisiminkite savo didesnius siekius ir tikslus, nusipurtykite nuo svetimų kaprizų ir įgeidžių, liaukitės šokti pagal svetimas dūdeles, kad pamatytumėte tikruosius, giliausius SAVO norus: Jaunaties praktika yra būtent darbui su asmeniniais tikslais skirtas ramus, lėtas, tačiau efektyvus kursas.
Tuomet verta pažvelgti į ilgesnę laiko perspektyvą: mano kursų paletėje tam skirti GEROVĖS ARCHITEKTAI, nuoseklus, labai turtingas, visus metus trunkantis kursas sąmoningai žemiškos gerovės kūrybai.
Na ir galiausiai, jei trokštate kurti, rašyti ir vystyti savo idėjas: atsiimkite savo kūrybos erdvę ir laiką, atsisakykite pataikauti, vytis madas, dairytis į kitus, ieškoti pritarimo kiekviename žingsnyje. Tam dedikuotas mano kūrybinio rašymo kursas LAISVASIS TEKSTAS.
PS.
Jei norite palikti man “arbatos” už viešus tekstus ir atsirakinti papildomus skaitinius įvairiomis temomis, galite jungtis prie mano Patreon paskyros.
Palinkėjimas teksto pabaigai: neišduokite patys savęs.
Taip, kartais turbūt visiškai visiems nutinka, kartais pamirštam save, nustumiam į antrą planą, nepastebim, pasiduodam… Būtent todėl vėl ir vėl verta “nuskenuoti” savo gyvenimą vidiniu skeneriu ir truputį patikslinti savo kryptį, vienoje ar kitoje srityje. Būtent tam ir skirtos mano dirbtuvės.
PPS. Jei mano kursai padėjo vaduotis iš primestų scenarijų ir seno giminės “bagažo”, visad esu labai dėkinga už atsiliepimą. Jei jis pernelyg asmeniškas, galite parašyti dirbtuvių paštu.
Tikros pokyčių istorijos yra ne tik tobulėjimo galimybė man pačiai, bet ir stiprybės šaltinis tiems, kurie dar nedrįsta pradėti rimtesnio darbo savo viduje. Vieno žmogaus stiprybė gali tapti įkvėpimu kažkam, kam jos šiandien labai trūksta.