Vis galvoju, kaip padrąsinti svajoti tuos, kurie nė nepabando: per savo pesimizmą ir „nusivylimą avansu”, kaip tai vadinu. Kai dalinuosi savo asmeniniais išsipildymais, dalis skaitytojų tai „nurašo” kaip kažkokį mano ypatingumą. Na, ypatingumas labiausiai tame, kad, kaip sakoma – kuo labiau su savimi dirbi, tuo labiau ir pildosi norai. 🙂
Šioj srity turiu kiek didesnį įdirbį nei pradedantys svajotojai, ir kiek didesnę išsipildymų „paletę”. Per dvidešimt sąmoningo svajojimo metų tokių istorijų neišvengiamai susikaupia. Bėda ta, kad tiems, kurie dar niekad nė nepabandė rimčiau pasvajoti ir užrašyti vieno kito noro, mano išsipildymų „paletės” spalvos atrodo pernelyg kosminės.
Aš išsvajojau sveikus santykius po ilgos nesėkmių virtinės, išsvajojau savo knygos sėkmę, išsvajojau man asmeniškai prasmingą darbą, išsvajojau nuosavus namus (dabar kiek gailiuosi, kad svajojau taip nedrąsiai ir kukliai), išsvajojau savo poezijos rinktinę, išleistą Niujorke, išsvajojau savo svajonių sodybą, ir dešimtis aplankytų pasaulio šalių – maža to, begalę tų kelionių gavau dovanų, kaip į n-iolika kalbų išversta autorė (čia jau visai absurdas! jei skaityčiau apie kitą žmogų, galvočiau – ar ne per daug čia sekasi? nebūna šitaip! žmogus daro, ką nori, kuria savo malonumui, o už tai gauna visko – galimybių, pinigų, ir dar kelionių nemokamai! nesąmonė!).
Tačiau kadangi visa tai nutiko man, ir kadangi visus tuos dalykus kūriau sąmoningai – rašydama norus per Jaunatis ir naudodama kitus, už rašymą dar efektyvesnius kūrybinius pratimus (visus sąžiningai sudėtus į Jaunaties praktiką), aš puikiai žinau, kad tai nutiko ne „šiaip sau” ir kad tai nėra vadinamieji „atsitiktinumai”.
Bet tai žinau aš.
O kitam tai atrodo kaip „neeee, taip nebūna”.
Vis tik spragą tarp „dar niekad nesvajojau” ir „svajoju jau dvidešimt metų” gražiai užpildo tie, kurie pradeda svajoti drauge su mano tekstais ir tęsia sąmoningą svajojimą – pusmetį, metus, dvejus, ketverius… Jie tampa gyvais pavyzdžiais ir įkvėpimo šaltiniu daugeliui, man – taip pat.
Mano skaitytojai rašo, kad būtent kitų dalyvių istorijos juos įkvepia, palaiko, padeda nemesti visko įpusėjus. Tiesą sakant, ir man jos labai padeda, kai kažkame užstringu.
Itin retai dalinuosi žmonių laiškais po Jaunaties praktikos, nes dažniausiai jie labai ilgi ir intymūs. Be to, tradiciškai prisibijau skelbti pernelyg gerus atsiliepimus, nes tai sukuria erdvę gnidoms dejuoti, kad „taip nebūna”.
(Būna. Saugau absoliučiai VISUS kada nors gautus laiškus ir galiu įrodyti bet kurio jų autentiškumą.)
Tačiau prieš šią Jaunatį noriu pasidalinti vienu tų tik sau pasilaikytų laiškų.
Būtent dėl tų, kurie dar niekad nebandė svajoti.
O gal pradėsite?
Gal net pradėsite svajoti… dviese?
„Laba diena,
Pasibaigė Jaunaties praktika, todėl pagalvojau pasidalinti keliomis mintimis.
Mano pažintis su švaresne informacija, švaresniu kalbėjimu ir svajojimu per jaunatį prasidėjo prieš kokius 4 metus (per Jūsų fb), tuomet universiteto baigimo proga pasidovanojau sau EŽD, o dabar ir Jaunaties praktiką.
Ilgajam laikotarpy mano patirtis man šiek tiek primena akademinį mokymąsi – jaučiasi, kaip su laiku daraisi vis „profesionalesnis” svajotojas 😀 Ši jaunaties praktika labai pagilino ir pagausino mano žinias, kurias su dideliu smalsumu ir malonumu stengiuosi pritaikyt.
Turiu nemažai karčios patirties su savo filosofijų grūdimu kitiems per prievartą. Užtai gerai pamenu, kaip papasakojau savo gyvenimo žmogui apie svajojimą per jaunatį. Šiek tiek bijojau, kad jis į tai žiūrės skeptiškai. Papasakojus, vėliau kelis kartus buvau užsiminus, kad „šįvakar Jaunatis, geras laikas pasvajoti” ir tiek, bet pamenu kaip buvo keista ir gera, kai vieną vakarą JIS man priminė, kad jaunatis.
Pamenu, kartą per jaunatį atsibudom ryte, ir mano žmogus neišsimiegojęs pradėjo šnekėti labai negatyvius dalykus. Mane apėmė siaubas, ir aš staigiai jam sakau: „Ė, papasakok man, kaip tu planuoji keliauti”. Jis žiūri į mane smalsiai ir įtariai ir klausia: „O ką tu čia dabar ką tik padarei?”. „Nieko, tiesiog papasakok, man įdomu”, – sakau. Toliau geriam kavą ir jau klausau, kaip jis žibančiom akim kalba apie tą savo seną svajonę. Praėjus metams panašų rytą išlydėjau jį pusantro mėnesio pakeliauti 🙂 (…)
Prisimenant EŽD, jų metu mano gyvenime atsirado:
1) nuostabus žmogus,
2) fantastiškas darbas su geru atlyginimu,
3) didžiulė meilė katiniukams ir šuniukams. Anksčiau buvau abejinga ir jų net prisibijojau.
Būtų man kas nors pasakęs, kad tai įmanoma, niekad nebūčiau patikėjus. (…)
Ačiū,
X”
DĖKUI!
Beje, geresnis ryšys su gyvūnais – ar su senais keturkojais bičiuliais, ar su naujais įnamiais – yra ne pats dažniausias, ir vis tik, jau ne vienerius metus atsikartojantis atsiliepimas po EŽD eksperimento.
Nežinau, kodėl taip yra, tačiau mano spėjimas toks: „nuraminę” savo kalbą, „nuraminame” ir savo emocijas, o gyvūnai nepaprastai gerai jaučia žmogaus būsenas. Tai viena. Antra – apvalę savo informacinį lauką, esame labiau čia ir dabar. Mažiau dirgiklių, mažiau blaškymosi, daugiau malonumo tiesiog būti. Kai esame čia ir dabar – esame kur kas pastabesni ir kur kas švelnesni. Manau, tai antras svarbus dalykas, kuris po EŽD eksperimento keičiasi į gera bendraujant su gyvūnais.
Aš pati nuolat su savimi dirbu pagal EŽD eksperimento principus, vėl ir vėl, nauju lygmeniu, tyrinėju tai vieną, tai kitą temą. Ir tikrai jaučiau, kaip vis atidžiau renkantis žodžius bei „informacinį maistą”, keičiasi ir mano ryšys su gyvūnais – ir ne tik su katėmis namie.
Mano bendravimo su gyvūnais „viršūnė” pernai, 2019-aisiais, buvo zuikis, vasarą apsigyvenęs mano sodybos kieme, na ir galiausiai bebras, kuris mano akivaizdoj mūsų (kiek suprantu, tuomet jau bendrame su bebrais) tvenkiny ir prausdavosi, ir snausdavo. Ai, dar buvo ir viena žuvis milžinė, kuri plaukiodavo per pusę metro nuo manęs.
Tėtis, vis negalėdamas patikėti, kad gyvūnai gali taip arti mane prisileisti, kiekvienąsyk sakydavo:
– Ilze, ten matyt kažkoks nesveikas gyvūnas, ligotas, na negali gi taip būt, turi bijot žmogaus…
Jis taip sakė ir apie žuvį, ir apie zuikį, ir apie bebrą.
Bet laikas parodė, kad tai buvo visiškai sveiki gyvūnai. 🙂 Tiesa, zuikis užaugęs labai nutuko! 😀 Bet vis tiek buvo sveikas kai ridikas ir drūtas liuoksėdavo sau.
Žodžiu, viskas gerai su tais gyvūnais. (Na ir žinoma, rašiau šias eilutes su nepaprastai garsiai murkiančia kate Bimbo sterblėje ir Juozapu, šiltai tūnančiu man prie kojų.)
Stoja dar viena Jaunatis.
Svajokite: apie šilumą ir švelnumą savo gyvenime, jaukesnius santykius, džiugesnius darbus, sveikus keturkojus ir įkvėptą kūrybą.
Norintiems išbandyti praktiškai man ir jau tūkstančiams žmonių labiausiai pasiteisinusius dalykus, šiuo metu galima rašytis į papildomas grupes: tik dėl rekordinių grupių šiemet tenka trumpinti registracijas EŽD eksperimentui, Jaunaties praktikai ir Nuostatų keitimo praktikai.
Palinkėjimas artėjant Jaunačiai paprastas:
SVAJOKITE.
Drąsiai, tačiau atsakingai.
Nes – na, jūs gi žinot:
Žmonės keičiasi.
Norai pildosi.
Laiko yra.
PS.
– SVAJOTI? Pandemijos metais?! Nesvaičiokit! – jau girdžiu užrypuojant ponias bėdavones ir dėdulius skepsulius.
Taip. Būtent tuomet, kai sunku, svajoti svarbiausia. Kad turėtum viziją, kryptį, siekį. Jie suteiks jėgų ir leis „vairuoti” per audrų bangas. Neturint norų ir tikslų, galima visiškai išsitaškyti, visas jėgas skirti desperacijai, panikai ar nuobodžiui.
Priversti svajoti negaliu. O ponių bėdavonių ir dėdulių skepsulių net nenorėčiau įkvėpti svajoti. Lai rypuoja savam kankinystės ratelyje. Dvasingai susiėmę už rankų.
Tačiau žmonės, kurie turi svajonių, atsistoja ir po didžiausių sunkumų. Užuot rypavę ir savigailiškai verkšlenę, eina ir kuria savo gyvenimus toliau.
To ir linkiu.