Kasmet, po vasaros sodyboje grįžus į Vilnių, mano fizinis aktyvumas natūraliai nuvažiuoja žemyn.
Sodyboj aš nuolat judu, būnu lauke, vis kažkuo užsiimu, darbuojuosi kieme, einu į žygius, plaukioju, irstausi – – ir visa tai darau ne prisiversdama, o norėdama, nes judėti įkvepia pati Gamta, žydinčios pievos, čiulbantys miškai, šilti vandenys.
Tačiau mieste mane kiekvieną rudenį mane “pasveikina” keturios daugiabučio sienos, labai susitraukęs pasaulis ir urbanistinė pilkuma, kuri manęs visiškai neįkvepia judėti.
Kaip tai sprendžiu?
Kaip padedu sau išsaugoti motyvaciją judėti, kai tam visiškai nėra ūpo?
Mankštas pradedu nuo to, kad pabandau pajusti: ko dabar labiausiai noriu?
Pernai, grįžusi po vasaros, pradėjau žygius po Vilniaus miškus. Užsiplikydavau arbatos į termosą, susikraudavau kuprinę, griebdavau šiaurietiškas lazdas – ir dvi tris valandas eidavau miškais.
Tai buvo tikrai labai efektyvu: žygiai miškais leisdavo išjudėti streso “sugeneruotą” energiją, išprakaituoti streso hormoną kortizolį, stiprino raumenis, padėjo valytis plaučiams ir odai, padėdavo “išvesti pasivaikščioti” ne tik kūną, bet ir protą.
Tačiau šiemet grįžusi į Vilnių kažkodėl nenorėjau eiti į miškus. Ir jaučiau, kaip su kiekviena nejudėjimo diena kiaustu, stingstu, kunku… Kol staiga pajutau:
Noriu gerai pasimankštinti namuose!
Kad nemesčiau mankštintis namuose jau antrą dieną, pasitelkiau… kūrybiškumą.
Mūsų protai yra lyg maži vaikai, kurie visada nori žaisti. Smegenys nuolat ieško stimuliacijos. Ir kai negauname geros, sveikos, konstruktyvios stimuliacijos (tokios kaip žavėjimasis Gamta, naujų dalykų mokymasis, itin įtraukiančios veiklos, kūryba), tuomet protas ima pats sau kurti negatyvią stimuliaciją: pavyzdžiui, konfliktus, saviplaką, baimes ir t.t.
Būtent todėl nutariau savo nuobodžiaujančiam ir sveikos stimuliacijos išsiilgusiam protui kaip mažam vaikui kasdien siūlyti vis kitą “saldainį”: vis naują mankštą. Tam, kad išvengčiau nuobodulio, monotonijos, kad būtų kažkas nauja kiekvieną dieną, kad “mažas vaikas” protas būtų apžavėtas, ir – tai ne mažiau svarbu – kad duočiau darbo skirtingiems raumenims.
Pamačiusi, kaip tai – kasdienis mankštos keitimas vis nauja – efektyvu, ir kaip tai stiprina motyvaciją mankštintis kasdien bei išbandyti vis daugiau skirtingų krūvių ir mankštinimosi stilių, nutariau fiksuoti, kokias treniruotes jau išbandžiau: kad ateityje galėčiau prie jų grįžti. Tada kilo noras mankštas trumpai aprašyti.
Galiausiai, pagalvojau: juk yra žmonių, kurie grįžę po darbo dienos net nebeturi jėgų gūglinti, kokia mankšta galėtų užsiimti namuose. Aš palengvinsiu jiems paieškas ir pasiūlysiu paruoštuką.
Tinkama, pagal tos dienos nuotaiką ir fizines galimybes pasirinkta treniruotė namuose gali būti puikus sprendimas ir tingintiems eiti iš namų, ir taupantiems pinigus ar tiesiog nenorintiems lankyti sporto klubų, ir prokrastinuotojams, kurie mankštas “pradeda” nuo to, kaip tas mankštas kuo labiau atidėti…
Ko reikia šioms treniruotėms namuose?
Didžiajai daliai šių treniruočių Jums reikės:
– tik Jūsų pačių, ir tik ateiti į treniruotę savo pačių namuose (mankštų metu bus naudojamas paties kūno svoris),
– kelioms mankštoms naudosime namuose esančią kėdę,
– vienai mankštai naudosime namuose esančią paprasčiausią kambario sieną,
– vienai treniruotei naudosime svarelius arba “namudinę” jų alternatyvą (paprasčiausius vandens buteliukus, pripiltus vandens, gertuves, pripiltas vandens, ir t.t.),
– vienai treniruotei naudosime didelį kamuolį, jeigu tokį jau turime namuose,
– daliai mankštų praverstų jogos ar kitas mankštinimuisi skirtas kilimėlis, bet jis nebūtinas.
Ką verta būtų padaryti, jei seniai nesimankštinote? Ogi peržvelgti savo spintą ir nutarti, ką vilkėsite mankštų metu. Lengviausias mankštas ar jogą tikrai galima daryti net vilkint pižama ar kitais “naminiais” drabužiais.
Lygiai taip pat intensyvesnėms mankštoms labai praverstų nedidelis rankšluostėlis prakaitui valytis, na ir žinoma, sportuojant visada verta turėti geriamo vandens.
Pradedam pirmosios savaitės mankštų degustaciją!
Šį lapkritį savo skaitytojams parengiau tekstų seriją būtent apie tai, kas mums trukdo, ir kas padeda integruoti fizinį aktyvumą į kasdienį savo gyvenimą, o drauge – ir rekomenduojamų mankštų assorti tiems, kurie nenori lankyti sporto klubų, tačiau siekia būti fiziškai aktyvūs net niūriausiu metų laiku.
Geriausia žinia ta, kad dabar nebūtina tapti mano prenumeratoriumi: dominančius tekstus po vieną galima įsigyti už simbolinį mokestį. Visas mano Patreon paskyros pelnas keliauja gyvūnams: pradedant beglobiais keturkojais, tęsiant miesto bei pievų paukščiais, ir baigiant didžiausiu mano gyvenimo projektu: Svajonių Žemė – tai žemės laukiniams gyvūnams, jų saugojimas ir puoselėjimas.
Pirmąjį, įžanginį tekstą apie sėkmingą fizinio aktyvumo integravimą į savo gyvenimą rasite čia, o I-oji mankštų degustacijos savaitė laukia čia.