Kategorija: Už gyvenimą

Apie aukas, kurios kenkia: kai „gailestis” tik gilina problemą

  By ,

Pirmiausia turiu pasakyti, kad pati daug metų buvau saldaus, ašaringo „gailesčio” kaline. Dar labai seniai vienas tuometinių mano mokytojų pasakė, kad „gailestis” neretai reiškia puikybę, nes „gailėdami” kito tarsi prisiimame Kūrėjo vaidmenį: geriau už jį žinome, kaip turi gyventi, kaip turi atrodyti kitas žmogus, kad jo nebūtų „gaila”. Vėliau begalę sykių vis naujais pavidalais ši tema pas mane grįždavo, ir aš vis sąmoningiau ir sąmoningiau gydžiausi nuo įpročio jausti „gailestį” ir mašinaliai kratytis pasąmoninio kaltės jausmo, aukojant dideles sumas, tačiau fiziškai – nusigręžiant nuo aukos gavėjų. Ilgainiui ėmė rastis noras pasidalinti šia patirtimi: kaip įsisąmonintant aukojimo priežastis, keičiasi ir tos priežastys, ir aukojimo formos, ir jausmas paaukojus. Tą detaliai darau ir Nuostatų keitimo praktikos medžiagoje – aukojimui yra skirta visa potemė.) Lyg tyčia, sulaukiau be galo įdomaus vienos Nuostatų keitimo praktikos dalyvės laiško apie aukojimą – ji, kaip rašė, pasijuto užgauta vienos NKP užduoties. Ir už jos klausimo – tiksliau,… Skaitykite toliau

Apie sekundžių brangumą

  By ,

Antrus metus slaugau mūsų katę, sergančią inkstų nepakankamumu. Gydytojai sako, kad 99,99 % tokių atvejų žmonės gyvūnus „migdo”, tačiau aš labai džiaugiuosi, kad mes pasirinkom kitaip. Tiesa, būna, kad dienos metu Juozapas ant manęs pykteli. Tačiau atėjusi naktis parodo, kas yra kas. Neseniai žiūrėjau į katę, tamsoje neišpasakytai uoliai savo storomis letenomis maigančią apklotą greta manęs, lyg minkytų tešlą pyragui, ir garsiai garsiai murkiančią. Žiūrėjau ir supratau: kaip ir kiekvieną dieną, ji man galiausiai atleidžia. Ko ji pykteli per dieną? Na, kokia gi katė mėgsta gauti tabletę į nasrus? O jei vaistų, kuriuos turiu suduoti, – net keturi penki per dieną? Ir taip kasdien? Kiekvieną mėnesį? Ištisus metus? Gerai, kad neseniai gydytojas leido beveik visus dienos vaistus suduoti vienu ypu. – Kad nebūtų psichozės katei, – pasakė juokdamasis. – Kad nebūtų psichozės ir žmonėms, – taip pat juokdamasi pasakiau. Žinoma, ir pati poodinės lašelinės procedūra nėra laukiamiausia dienos akimirka. Nors… Skaitykite toliau

Kaip saugoti save tragedijų akivaizdoje

  By ,

Kartais saugoti savo informacinį lauką būna itin sunku. Per Lietuvą vilnijant dar vienai vaiko mirtimi pasibaigusiai istorijai ir kylant naujai emocijų bangai, prisiminiau vienos jaunos mamos, EŽD eksperimento dalyvės, laišką. Vos pradėjus darbą jos grupei, šalį taip pat supurtė vaiko žūtis. Galbūt šiandien šios mamos ir mano susirašinėjimas bus vertingas kitoms mamoms, kurios degina savo gyvybinę energiją sukdamos ir sukdamos smurto ir skausmo vaizdus savo mintyse.   Labas rytas, Ilze, tikrai neplanavau rašyti ir trukdyti savo klausimais, tuo labiau, tik prasidėjus eksperimentui… Bet jaučiuosi išmušta iš vėžių. Vakar pirma diena buvo nuostabi, tiek daug naujo pastebėjau ir padariau, jaučiausi tokia lengva galva.   O tada, vakarop – ta kraupi istorija, dabar krečianti VISĄ viešąją erdę… Atrodo, kad to išvengtum, turi išvažiuoti į mišką. Vakar neskaičiau jokių portalų, net bookmarksus pratryniau, bet dabar tai lenda per VISUR…   Pati auginu mažylį, ir labai sunku atsiriboti nuo mišrainės piktų piktų jausmų. Suprantu, kad reikia bandyti išlaikyti žaidimo formą… Skaitykite toliau

Apie kas penktą iš mūsų, arba jautrumo dovaną

  By , ,

Ar jums taip sako? – Nereaguok taip jautriai. – Na ko tu pariniesi dėl tokių smulkmenų… – Nusispjauk ir daryk savaip! – Ko tu imi į galvą? Nekreipk dėmesio… – Nesuprantu, ko čia graudiniesi, gi čia svetimi vaikai (seneliai / šunys / katės)… O ar kada pagalvojot, kad sakyti “nereaguok taip jautriai” yra tas pats, kas sakyti “nebūk strazdanota” ar “nebūk tokia aukšta”? Jautrumas yra prigimtinė savybė. Sakyti “nebūk toks jautrus” reiškia beveik tą patį, ką “nebūk savimi”. Žinau, ką sakau. Sakau tai iš savo patirties. Ir turbūt – iš 20 procentų žmonių, skaitysiančių šį tekstą, patirties. Nes kalbėti apie jautrumą – tai, pasirodo, kalbėti apie kas penktą iš mūsų. Sykį beviltiškoje paauglystėje man gimė idėja, pakeitusi tuometinį mano požiūrį ir, galima sakyti, likusį mano gyvenimą. Buvau klaikiai jautri, klaikiai vieniša, klaikiai kompleksuota paauglė, tačiau vieną juodą dieną nežinia iš kur man šovė mintis: tai, ką šiandien laikau didžiausiu savo prakeiksmu,… Skaitykite toliau