Kategorija: Nuostatų galia

Kai atsisakyti reiškia atrasti

  By ,

Kažkuriame mano tekste šmėkštelėjo frazė “mažiau daiktų, daugiau erdvės”, kitąsyk užsiminiau, kad “renkuosi patirti, ne turėti” – man pačiai netikėtai, šios dvi, atrodytų, tokios paprastos užuominos sulaukė audringų reakcijų laiškuose. Skaitytojos rašė, kad net daug metų “praktikuojančios sąmoningumą spintoje”, rado ką padovanoti turinčioms mažiau, taip pat sulaukiau žinučių, kad esu “neįtikėtinai laisva” ir “ši laisvė užkrečia”. Norėčiau sugriauti mitą, kad esu kažkuo ypatinga: man kartais taip pat nutinka įsigyti mažai reikalingą daiktą, kartais būna sunku išsiskirti su drabužiu, kurio ilgai nebedėviu. Taip, aš esu laisva nuo kai kurių dalykų – esu laisva nuo paskolų, kreditų, lizingo įmokų, esu laisva nuo tabako, alkoholio ir vaistų, esu laisva nuo nepažįstamų žmonių nuomonės ar lūkesčių, esu laisva nuo politinių partijų. Tačiau tokią laisvę gali pasiekti kiekviena ir kiekvienas. Skolas galima išsimokėti ir atsisakyti jas imti ateityje, galima atsisakyti alkoholio ir kitų kvaišalų, daugeliu atvejų (išskyrus sunkias ligas) galima ir turbūt sveika gyventi taip,… Skaitykite toliau

Interviu L’OFFICIEL

  By ,

Rugsėjo mėnesio L’OFFICIEL pasirodė mano interviu, kurį tikrai labai gyrė skaitytojos. Sulaukiau šiltų atsiliepimų, tad su nespėjusiais įsigyti žurnalo dalinuosi pačiu tekstu – galbūt kažkam bus aktualu. Už puikius klausimus nuoširdžiai dėkoju L’OFFICIEL žurnalistei Monikai Repčytei, o už idėją ir dėmesį žodžio temai – Giedrei. Interviu L’OFFICIEL laikau vienu labiausiai pasisekusių šių metų pašnekesių. Graži moteris Jūsų akimis. Frazėje “graži moteris” man svarbus antrasis žodis. Kelerius metus pavasario atostogas leisdavom Danijoje. Ten pastebėjau, kad kai kurios vakarietės stulbinančiu greičiu panašėja į vyrus. Šiemet dalyvavau Leicigo knygų mugėje ir pamaniau, kad vokietės nurungė danes. Buvo ne viena situacija, kai galvodavau, “o, kokiu moterišku paltu tas žilas ūsuotas vyrukas apsirėdęs… oi, čia moteris!” Prisipažinsiu, man ta tendencija liūdna. Atrodo, tokia laimė gimti moterimi ir būti moterimi, o ne belyte būtybe beformiame treningų maiše. Man moteris graži savo moteriškumu – ir fiziniu taip pat. Man gražus moters kūnas, jo linkiai, man gražu suknelės ir… Skaitykite toliau

Interviu Lietuvos kultūros institutui

  By ,

Prisipažinsiu: labai mėgstu duoti interviu, kai klausimai geri. Tiesa, nuo „Atleisk savo šefą” pasirodymo esu davusi dešimtis interviu, ir patirčių turėjau labai visokių, o kelissyk spaudoje išvydusi iškraipytus savo žodžius sakiau sau, kad daugiau tai jau niekada. Tačiau kartais rezultatu labai džiaugdavausi. Vieną interviu, kuriuo tikrai likau patenkinta, galima buvo rasti 2015 m. rugsėjo mėnesio „L’OFFICIEL”, o šįsyk pasidalinsiu mėgstamiausiu 2015 m. pavasario pasikalbėjimu. Viktorija Ivanova, Lietuvos kultūros instituto komunikacijos koordinatorė, po Leipcigo knygų mugės uždavė klausimus, kuriems tiesiog negalėjau atsispirti. Interviu buvo pasirodęs kultūrinėje spaudoje ir viename didžiųjų naujienų portalų. **** – Skrendant iš Leipcigo minėjai, kad dar neseniai pagalvojai norinti apsilankyti Vokietijoje – štai, ir kelionė į knygų mugę, į festivalį „Leipzig liest“, kur pristatei savo poeziją – lietuvių, o Markus Roduneris – vokiečių kalba. Netrukus keliausi į Jungtines Amerikos Valstijas – to, rodos, irgi norėjai? Ko dar ketini artimoje ateityje norėti išsipildant – turint omenyje geografines platumas? Daugybė mano gyvenimo svajonių… Skaitykite toliau

Apie tvirtėjančius nuostatų raumenis

  By

„Ilzės dirbtuvės” sulaukia užtektinai nuostabos kupinų laiškų. Juose stebimasi tuo, kad veikia tai, kuo dalinuosi. Dėl ko taip natūraliai priimame faktą, kad pradėjus aktyviau gyventi ir sveikiau maitintis, neišvengiamai gražėja kūnas? Nes tai savaime suprantama: mes veikiame to kūno labui, nuo judesio kūnas tvirtėja ir gražėja, tegul tik mikroskopiškai iš pat pradžių, tačiau netrukus tai tampa matoma plika akimi. Mes galime fiziškai pajusti, kad esame stipresni. Dažnai ir aplinkiniai pastebi: – tu išgražėjai, – labai sulieknėjai, – kažkaip net į ūgį, atrodo, paaugai – tokia nugara tiesi… Regis, niekam nuostabos nekelia, kad darbas su savo kūnu anksčiau ar vėliau duoda vaisius. Būtų daug keisčiau, jei pradėjus mankštintis ir renkantis vertingesnį maistą, kūnas liktų toks kaip seniau. O štai nuostatų keitimo dirbtuvių dalyviai vis dar stebisi, kad pradėjus „mankštinti” savo mintis, grįžta jėgos, stiprėja pasitikėjimas savimi ir gyvenimo vyksmu, dingsta geibumas ir įprotis lenktis prieš nepagarbų užsakovą ar patį pinigą. Jei pažvelgtume į darbą… Skaitykite toliau

Apie buvimą mažu ir vietą širdyje

  By ,

“Ramybė yra pasitikėjimo vaisius.” “Laimingiausia siela ta, kuri pasitiki. Jai duodama visa, ko jai reikia.” “Darykime tai, kas nuo mūsų priklauso. Visu kitu bus pasirūpinta.” “Kai esame maži, mūsų širdyse yra vietos. Mes galime mokytis ir augti. Kai esame dideli, mūsų širdyje nėra vietos. Liaujamės augti.” (Mažumas šiuo atveju, kaip turbūt galima įtarti, ne ūgio ir ne amžiaus prasme.) Šie ir kiti vieno sekmadienio žodžiai, pasiekę mane labai keistomis aplinkybėmis, įkrito man į kažkurį širdies stalčių. Nuo tada susimąstau, kad daugelis mūsų labai noriai gręžiamės į egzotiškas patirtis, ieškome kažko tolimo, nepatirto, sklaidome kituose pasaulio pakraščiuose užrašytas tiesas, kai kurie žmonės keliauja tūkstančius kilometrų, kad išgirstų ar patirtų kažką ypatingo, o kartais tai, kas svarbu, tai, kas tikra, tai, kas nepamainoma, yra visai šalia – ir gal net jau labai seniai – greta mūsų. Gal tiesiog ateina diena, kai tai išgirstame ne tik ausimis, kai perskaitome ne tik akimis ir… Skaitykite toliau

Apie suaugusius alkoholikų vaikus

  By ,

Jei galėčiau jums rekomenduoti tik vieną vienintelę knygą, kurią siūlyčiau perskaityti šiemet, tai būtų „Suaugę alkoholikų vaikai”. Net drįsčiau spėti, kad ši knyga, jei ji būtų skaitoma masiškai, galėtų pakeisti mūsų šalies mentalitetą iš esmės.   Nuomonės žiniasklaidoje, kurios pasiekė pastaruoju metu, buvo tokios: 70-80 % Lietuvos šeimų yra vienaip ar kitaip paliestos alkoholizmo. Su tuo itin stipriai susiduriu savo darbe, nes į mano seminarus ateina moterų, gyvenančių su alkoholikais vyrais arba merginų, kurių tėčiai gėrė – apie tai sulaukiu laiškų ar moterys užsimena per seminaro pertraukas. Apie alkoholikes mamas prisipažįstama rečiau. Pastaruoju metu toms, kurios įvardina tokią problemą, taip pat drąsiai rekomenduoju šią knygą. „Testavau” šią knygą su žmonėmis, kurių vaikystės namuose buvo geriama, ir galiu pasakyti, kad „Eureka!” akimirkos skaitytojų veiduose buvo dažnos, o kartais palydimos netgi šūksniais. Tačiau šią knygą atsiversti siūlyčiau ne tik tiems, kurių mama ar tėtis gėrė (ar tebegeria ligi šiol). Šią knygą pati autorė… Skaitykite toliau

Apie žmones ir idėjas – per LRT KLASIKĄ

  By , ,

Vieną saulėtą rytą žurnalistė Audra Čepkauskaitė lūkuriavo manęs autobusų stotyje. Ne, ji nėra paparacė ir ji nefotografavo manęs be makiažo, su treningais ir didele kuprine, išsiruošusios trumpų atostogų. Ji mane kalbino savo radijo laidai „Žmonės ir idėjos” – laidos tema buvo išties įdomi: ar kultūra gali išjudinti politiką? Laidoje buvau pristatyta kaip knygos „Atleisk savo šefą” autorė – tą savaitę Darbo ginčų komisijoje buvo svarstomas darbo ginčas tarp Karolio, kurį kviečiau palaikyti FB, ir liūdnai pagarsėjusios reklamos agentūros. Reklamos agentūra kišo! Didžioji mūsų su Audra pokalbio dalis prasideda apytiksliai nuo 18 minutės. 23-iąją laidos minutę perduodu linkėjimų buvusiems kolegoms ir pasakau, kad Karolis yra paskutinis žmogus, kurį iš tos agentūros palaikau ir konsultuoju. Žodžių į vatą laidoje nevynioju: „Kai užsienio investitoriai pamatys, kokie, atsiprašau už žodį, KOLCHOZNIKAI dirba kai kuriose tarptautinėse įmonėse… Ta agentūra, kurioje aš dirbau – tai yra tarptautinė tinklinė reklamos agentūra, kuri iš tikrųjų elgiasi kaip paskutiniai… Skaitykite toliau

Apie jaunimą Darbo biržoje

  By

Vasarą keliaudama po Lietuvą, kelis sykius įsijungiau televizorių. Daugel stebuklų išvydau, daugel netikėtų emocijų patyriau (gal todėl, kad be televizoriaus gyvenu jau daug metų ir pažiūriu jį kas pusmetį tiriamaisiais tikslais). Tačiau dabar – ne apie stebuklus, o apie paprastą realybę. Vieną vasaros penktadienį žiūrėjau žinias. Pasirodo, daugiau nei 500 jaunuolių, baigusių studijas, vien Šiauliuose peržengė Darbo biržos slenkstį. Kiek jų – kiek jūsų – yra visoje Lietuvoje? Liūdniausias buvo užkadrinis komentaras, kad iš šių jaunų žmonių “formuojasi ilgalaikiai bedarbiai”. Visus jaunus žmones, šiuo metu ieškančius darbo, kviečiu praleisti tokią destruktyvią programą pro ausis. Gal ankstesniais metais iš tokių žmonių ir “formuodavosi ilgalaikiai bedarbiai”, tačiau nesileiskit suvaromi į tą patį gardelį ir šeriami tuo pačiu šienu, nes jūs – ne asilai. Galva yra ne tik tam, kad į kaklą neprilytų, ir net jei dėdė žurnalistas generalizuodamas kažką atsainiai pasakė pusei milijono žinių žiūrovų – tai toli gražu nereiškia, kad jo… Skaitykite toliau

Apie atkritimus, arba drėgnas malkas

  By ,

Žinodami, kad kalbos magija domiuosi jau beveik dvidešimt metų, manęs seminarų dalyviai kartais be vilties klausia, ar nepatiriu bambėjimo atkritimų, kaip kiti žmonės. Nekrėskit juokų. Esu žmogus iš kūno, kraujo ir klaidų. Tad žinoma, kad patiriu atkritimų. Patyriau vieną ir šią savaitę. Antradienį. Pradėjau rypuoti tėčiui į ragelį, kai jis paklausė, kodėl nevažiuoju į sodybą: – Ai, žinok visai susidrožiau, nuo gegužės pradžios iki dabar teturėjau tik du laisvadienius, viskas, pervargau iki negalėjimo, skauda nugarą, byru į šipulius, nepakelsiu kuprinės… – Na, bet bėdavojant tai tau tikrai nepagerės, – staiga rėžia man tėtis. – Ilgai dar suksi šitą pačią plokštelę? OMG, – pagalvojau, ir šimtąją sekundės dalį GAILĖJAUSI, kad tėtis buvo “Efektyvių žinučių dirbtuvėse”, nes NUOŠIRDŽIAI NORĖJAU PAVERKŠLENTI IR SAVĘS PAGAILĖTI. Tačiau jis juk teisus, kaip kažin ką. Bėdavojimas tikrai netaiso reikalų. Baigusi pokalbį, pradėjau krautis kuprinę, ir trečiadienį jau buvau čia, sodyboj. Taip, orai čia galėtų būti šiltesni (“patys… Skaitykite toliau

Apie penkis kantrybės mokytojus

  By , ,

Vakar užsuku į Katedrą – noriu uždegti kelias žvakes. Prieš mane, lyg vaikai besigrūdą prie žvakių ir suvenyrų kiosko langelio – penki vos patį langelį siekiantys, ant pirštų galų besistiebiantys, linksmai klegantys japonai. Aukštas akiniuotas lietuvis languotais marškiniais laisvai šnekučiuoja su jais japoniškai, versdamas įvairių suvenyrų kainą į japonų. Vienas japonas šluoja šventus paveikslus su mergele Marija – turbūt visus, kuriuos tik mato. – Dvidešimt šeši eurai, – pagaliau sako kioskelio darbuotoja, tiesdama jam maišą abrozdėlių. O džiaugsmas, o visuotinis klegesys – toks pirkinys, KAI gerumo! Suprantu, kad čia bus ilga daina. Tačiau tikrai noriu uždegti kelias žvakes, tad laukiu toliau. Ir kai jau iš mano plaučių bekyląs veržtis gilus atodūsis, dar prieš užgimstant dejonei mintyse, įsijungia vidinis aliarmo signalas – dūsauk nedūsavus, ką tai keičia? Anot kai kurių autorių, tradiciškai susierzinimas reiškia, kad turime idealizaciją. Kitaip tariant, mes “žinome”, kokio dydžio eilė turi prieš mus būti (ar kad jos… Skaitykite toliau