Kategorija: Nuostatų galia

Kodėl svarbu išsigryninti norą

  By , ,

Kai norime, bet nežinome ko, arba lyg ir žinome ko, bet norime tik drungnai, žinutė Visatai tėra labai miglota, drumsta. Įsivaizduokite tokį – neaiškų, blankų – norą lyg vangų virpesį, sklindantį erdve. Jis neaiškus, ūžiantis, trūkčiojantis. Jei kas jį ir pagauna – nesupranta, lyg atsisukęs radijo dažnį su trikdžiais. O taiklus, apgalvotas, pasvertas noro įžodinimas ir įkvepiantis vaizdinys (ne primestas, ne įteigtas, ne banalus „motyvuojantis” paveiksliukas iš interneto, bet savas, išjaustas, sąmoningai susikurtas vaizdinys) geba išjudinti užsistovėjusį vaizduotės vandenį ir keičia mūsų siunčiamą signalą. „Noriu keisti darbą, bet neturiu jėgų”, „noriu didesnio atlyginimo, bet (įrašykite savo versiją)”, „noriu augimo darbe, tačiau nemanau, kad man pasiseks” (ar „reikės daug aukoti”, o gal „tai ne mano jėgoms”)… Tačiau tai TIK įsitikinimai, gyvenantys mūsų galvose. Ir, jų neįsisąmoninus, diriguojantys mūsų (ne)pasirinkimams. Kai įsisąmoniname – galime keisti. Kai turime mums patrauklių instrumentų – galime tai daryti daug greičiau ir lengviau. Nelabai gerai darau pripažindama,… Skaitykite toliau

Kaip pakeičiau seną sugedusią plokštelę

  By ,

Neseniai susitikau su mama ir atsisveikindama jai sakau: – Žinai, reiktų jau automobilį nuplauti, išsiurbti. Pagalvok pati, kaip gera bus įsėst į švarų, blizgantį – net sieloj šviesiau bus, toks tikras pavasaris ateis. Kalbėdama ir pati taip ryškiai įsivaizdavau tą švarų automobilį, tą tvarką ir gaivą, kad jau eidama namo, kopdama laiptais, staiga stabtelėjau laiptinėje. Kažkurie mūsų kaimynai yra tiek pažengę dvasiškai, kad meta po savim ne tik cigaretes, bet ir prišnypštas popierines nosinaites. Iš tiesų jau kurį laiką tiesiog piktindavausi – net tingiausi gyvuliai neš*ka ten, kur gyvena. Buvo tiesiog koktu galvoti apie žmogų, kuris gali snarglėtą nosinę numesti sau po kojom, ir greta įmygti cizos nuorūką. (Taip, pasidavę Vilniaus romantikai, įsigijome namus sename name – niekad nesigailėsiu vaizdo pro langus ar to, kad už kelių kvartalų plyti Senamiestis, tačiau senas raugas laiptinėje sklaidysis, matyt, dar ne vienerius metus.) Tačiau šįsyk, mintyse tebesinešdama švaros vaizdinį, staiga pagalvojau: mano piktinimasis… Skaitykite toliau

Juodoji prognozių ir pranašysčių magija

  By ,

Dėl kokių priežasčių žmonės skaito astrologines prognozes ir pranašystes, klausosi jų? Tik iš smalsumo ir neturėjimo ką veikti? Ar tikėdamiesi sužinoti sėkmingesnius periodus, planuoti darbus, sužinoti savo stiprybes, galimybes? Deja, man tenka sutikti žmonių, kurie prisiskaitę prognozių ir pranašysčių ne traukia sėkmę į savo gyvenimą, o daro viską, kad atbaidytų ją: apauga baimėmis ir įtarimais, mintyse ima sukti juodžiausius scenarijus, o tariamos negeros nuojautos ir vidinės abejonės tampa kasdienėmis palydovėmis. Šįsyk nutariau pažvelgti į blogų prognozių ir blogų pranašysčių poveikį jų „vartotojui” – skaitytojui, klausytojui ar žiūrovui. Beje, nors nuolat pabrėžiu, kad mano seminaruose neužsiimame egzotiškomis “dvasinėmis praktikomis”, neatvėrinėjame čakrų ir netriname krištolinių rutulių, periodiškai sulaukiu žmonių (kartais jau tapusių seminarų turistais), norinčių “nusiimti užkeikimą”, “sužinoti savo karminę misiją” ar “gauti užkalbėjimo tekstą išėjusiam vyrui susigrąžinti”. Darsyk: tikrai neužsiimu tokiais dalykais. Mano seminarai ir nuotolinės praktikos grįstos kūrybišku požiūriu, gebėjimu prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, ir mokslu. Jų tikslas yra augintis savistabą,… Skaitykite toliau

Jei su gauta siunta darytume tai, ką darome su išsipildymais

  By , ,

Kaip atrodytų, jei užsisakytume kažkokią prekę su pristatymu į namus, o kurjeriui atvažiavus tarpduryje staiga sakytume: – Aaaai, čia matyt ne man, aš neverta, aš neužsitarnavau, yra vertesnių už mane… Arba Lietuvos pašte prie langelio imtume mekenti tokias nesąmones? Deja, kartais būtent tą darom su savo norų išsipildymais. Kažko labai norėjom – užsakėm. Ir štai Visata supakavusi pristato mums siuntinį. Tačiau būna, kad pradėjus pildytis norui, užtraukiam būtent tokią giesmelę-rypelę. Manau, ir Visatą gali užknisti tas vadinamasis „lietuviškas kuklumas”, kas iš tiesų tėra liguistas nusimenkinimas: – Ai ne, čia ne man, čia kažkokia klaida, negali būti, aš neverta, kiek vertesnių už mane… Beje, ir pati taip giedojau, kai būtent mane pasirinko leisti Niujorke; ir šiandien dar būna dvejonių, ar jie tikrai neapsiriko. Bet gal kartais ne mums spręsti apie vertumą ir nevertumą. Užsakėm – priimkim. Panorėti, o paskui čvierytis tikrai nėr adekvatu. (Jei manot, kad adekvatu, pabandykit taip pat elgtis Lietuvos… Skaitykite toliau

Pasakyk, ką mėgsti veikti

  By , ,

Man labai gera stebėti žmones, sekančius savo aistrą, savo talentą, savo dovaną, dirbančius su užsidegimu ir atida. Ir jau tik tyrėjiškai smalsu (o kartais – tik graudu ar net pikta) stebėti bandančius kažką dirbti per jėgą, atbulom rankom, nudelbtom akim, “pastatytais” balsais, dažnai net negalinčius nuslėpti, kad siekia kuo greičiau nusimuilinti, “atsifutbolinti”. Gyvenimišką aistrą laikau viena mįslingiausių temų, o negebėjimą jos jausti arba jos ignoravimą ilgus metus – viena liūdniausių. Nes darbas per nemeilę ar net neapykantą kartais kainuoja kur kas daugiau nei “tik” fizinę ir emocinę sveikatą, “tik” santykius ir namų gerovę. Kur kas daugiau. Tai liūdna, slogi ir sudėtinga tema. Aš ją dar tik pradedu tyrinėti.   Vis tik turbūt galiu vadinti save gerų, šviesių išsipildymų kolekcioniere – daug metų skaitau žmonių laiškus ir gyvai klausau jų istorijas apie tai, kaip (dažniausiai – labai netikėtai, neplanuotai) gyvenimas juos atvedė iki jų noro išsipildymo. Kaip išsvajojo sau tobulą vyrą… Skaitykite toliau

Artėja 40? 50? 60? Bijote pokyčių? Istorija įkvėpimui

  By , ,

Truputis malkų kažkieno lėtai rusenančiai vilties ugniai nepakenks. Tai puikus gyvas pavyzdys, ką galima nuveikti neturint negatyvių išankstinių nuostatų (ar nepasidavus joms). Ir ši istorija gali būti sveika vakcina kažkieno vaizduotei, jei: – žmogus dūsta tegul ir gerai apmokamam darbe, bet jaučia, kad jo siela ten merdi, – artėja 40 (50, 60 ir t.t., o gal tik 30?), ir sau pradedama pasakoti istorija, kad kažką radikaliai keisti „jau vėlu” (oh yeah), – kamuoja pompastiškai mistiški užmojai „suvokti gyvenimo misiją”, „sužinoti šios reinkarnacijos užduotį”, tačiau realybėje nepajudinama nė piršto, kad būtų atrasta nors mažiausia širdžiai miela ir prasminga veikla, – dirbama per sukąstus dantis ir nė neįsivaizduojama, kad darbas gali tapti ne tik malonumu, bet ir… antraisiais namais.   Mėgstu tokias istorijas.   Galbūt todėl, kad tuoj prasidės šešti metai, kai esu sukūrusi darbo vietą sau pačiai, ir nepaisant tokio jau netrumpo stažo, man vis dar gera gauti naują patvirtinimą –… Skaitykite toliau

Apie seminarų turizmą

  By ,

Sulaukiau įvairių reakcijų porąsyk paminėjusi „seminarų turizmą”. Iš tiesų liūdnoka man ši frazė, tačiau ji iš gyvenimo. Aš tikrai ne prieš, kad žmonės tiesiog leidžia laiką seminaruose – geriau juk, nei prie butelio. Tačiau tokiu atveju būtų gerai įsivardinti, kad ateinama tiesiog praleisti laiko.   Ir kad tiesiog bėgama iš vieno seminaro į kitą, „nerandant laiko” taikyti naujai gautos ar jau kadais turėtos informacijos, aš ne prieš. Tačiau kartais tokie bėgikai iš seminaro į seminarą bėga, iš tiesų bėgdami nuo labai didelių, užvilkintų problemų, jau sprogstančių gyvenimiškų pūlinių. O bėgti yra kur, ir bėgti galima visą gyvenimą, kuriantis iliuziją, kad „kažką gi vis tiek veikiu, bandau”.   Klausimas tik, kas taip bėgant lauks ten, prie finišo.   Mano pačios patirtis tokia: geras seminaras, geras kursas atsiperka dešimteriopai ir šimteriopai, ir materialine, ir nematerialine prasme. Ir bėgti po jo kažkaip niekur nebesinori – norisi spręsti tai, nuo ko bėgai.   Sąlyga… Skaitykite toliau

Apie blaivų gyvenimą – asmeniškai

  By , ,

2016 m. pradžioje skelbiau netradicinės apklausos apžvalgą. Tyrinėjau, dėl kokių priežasčių žmonės atsisako alkoholio, kaip jaučiasi be jo, kas jų gyvenime keičiasi ir į kurią pusę. Apžvelgiau daugiau nei 1100 žmonių atsakymus. Tąsyk baigdama tekstą žadėjau pasidalinti asmeniškais įspūdžiais keliaujant blaiviu keliu. Asmenine blaivaus gyvenimo patirtimi kaip tik neseniai domėjosi žurnalas „Raktas” – visas numeris buvo dedikuotas blaivybei. Dalinuosi pokalbiu su žurnaliste Viktorija Petkevičiūte. **** Ilze, kiek žinau, esi visiškai atsisakiusi alkoholio. Kokia buvo Tavo patirtis? Kas paskatino priimti tokį sprendimą?  Taip, prasidės jau treti blaivūs mano gyvenimo metai. Iš tiesų, alkoholio atsisakiau natūraliai. Pirmasis impulsas buvo mano apsilankymas kaimo mokykloje – tai buvo sveikas, nors ir liūdnas supurtymas. Įsivaizduokit: išlepusi vilnietė, ramiai kurianti reklaminius tekstus ir TV klipų scenarijus alkoholio gamintojams, atsiduria provincijos mokykloje. Ir ji turi pažiūrėti į akis vaikams, kurių tėvai nepaleidžia iš rankos bambalio… Tačiau tuo metu mano pačios aplinkoje buvo tiek alkoholio, kad tiesiog negalėjau įsivaizduoti savo… Skaitykite toliau

Sugniužusiems, įklimpusiems, užsisukusiems

  By ,

Gyvai seminaruose sutinku žmonių, po ankstesnių mano seminarų ar nuotolinių praktikų nuveikusių milžiniškų dalykų – žmonių, kurie yra pavyzdžiai man pačiai. Pasidalinsiu keliomis istorijomis, kurios galbūt padės šiandien skęstantiems neviltyje ar užsisukusiems voverės rate. Viena moteris šią vasarą Efektyvių žinučių dirbtuvėse mums kalbant apie tai, kaip mus veikia destruktyvi informacija, pasidalino savo laimėjimu. Pirmiausia pasakė, kad į EŽD eksperimentą žiemą atėjo labai sunkiu, jautriu gyvenimo metu: skirdamasi su vyru ir jam smurtaujant žodžiais. „Po tų devynių savaičių, žingsnis po žingsnio, aš vėl galiu vaikščioti pakelta galva, ko prieš tai jau nebegalėjau,” – pasakė ji. Visą seminaro laiką slapčia grožėjausi ta jauna moterimi – atrodė, kad ji tiesiog žydi, jos veidas ir kūnas buvo pilni gyvybės ir švytėjimo. Ir nors ji pasibaigus seminarui išėjo, tačiau tarp tų, kas liko diskusijose dar porai valandų, jos intencija liko gyva: vėliau ne vienas žmogus vienaip ar kitaip užsiminė apie patirtą ar tebepatiriamą žodinį smurtą. Esu tikra:… Skaitykite toliau

Apie kitokio požiūrio derlių

  By , ,

2012-ųjų vasarą buvau bedarbė, pavasarį netekusi darbo žeminančiomis aplinkybėmis – reklamos agentūroje, kurioje tarpo mobingas, vokeliai ir atviros patyčios iš žmonių. Kadangi mobingui pasipriešinau ir tapau vieninteliu žmogumi tos įmonės istorijoje, per devyniolika metų išsikovojusiu išeitinę kompensaciją, man buvo subtiliai užsiminta, kad „Vilnius mažas, kito darbo gali ir nerasti”. Išties kitą darbą susirasti pasirodė ne taip ir lengva. Po truputį lindau į neviltį, drauge – į skolas. Tai buvo neeilinė proga pamąstyti apie kitokio požiūrio derlių gyvenime. Akimirka, kurią suvokiau kaip visišką dugną Tais metais buvo labai graži – šilta, saulėta – vasara. Atrodo, tik džiaukis, važiuok į sodybą ir tysok prie ežero su knyga. Tačiau viduje nuolat ruseno nerimas ir smilko augantis siaubas. Atrodė, kad neturiu teisės ilsėtis, reikia kažką daryti. Kartais nuvažiuodavau iki tėvų sodybos, tačiau tikrai buvau praradusi gebėjimą džiaugtis. Vieną sekmadienį, ruošdamasi namo į Vilnių, krausčiau sodybos virtuvės spinteles ir kroviausi į kuprinę grikius ir perlines kruopas (kurių ten visad yra… Skaitykite toliau