Kategorija: Nuostatų galia

Kai išsiunti tinkamą žinutę Visatai: dvi išsipildymų istorijos

  By , ,

Dvi šviežios asmeninės istorijos, kaip lengvai kartais gyvenimas išpildo mūsų norus – kai sudėtingose situacijose išsiunčiam (kaip juokais tai vadinu) „tinkamą žinutę Visatai”. Na ir turbūt aktuali patirtis tiems, kurie kuria ar nori kurti. Vakar aplankė toks deja-vu. Gavau iš dailininko mano knygos viršelio eskizą. Tikriau, du. Ir pirmą iš karto patvirtinau. Viršelis atrodė beveik visiškai taip, kaip patyliukais įsivaizdavau, kai gruodį su redaktore peržiūrinėjome knygą. Tada, tiesa, buvome nepaprastai strigusios su pavadinimu – knyga aprėpia labai daug (vietų, laikų, kraštų, būtybių), o pavadinimas, kokį besiūliau, buvo per silpnas, per mažas, per seklus. Žinot, gerą pavadinimą sugalvoti yra ne juokas. (O aš pati, tiesą sakant, mažai tikiu sugalvotais dalykais kūryboje – aš tikiu atėjusiais dalykais: idėjomis, sumanymais, mintimis, sprendimais. Bet ne sugalvotais.) Viena krypčių kuriant pavadinimą buvo žaisti su žodžiu „žemynas”, na o viršelis tam tikra prasme – pavadinimo tąsa (nors nebūtinai). Tad aš staiga pradėjau įsivaizduoti knygos viršelį kaip… Skaitykite toliau

Kai save išdaliname kitiems: kaip susigrąžinti laiką, jėgas ir džiaugsmą

  By , ,

Dalinantiems save į kairę ir į dešinę, ir nuolat pritrūkstantiems jėgų savo tikslams. Tiems, kurie jaučia, kad savo pačių gyvenime ima vaidinti tik antraplanį vaidmenį. Greit pamirštantiems laimėjimus, ir ilgai atmenantiems savo klaidas. Ilgus metus gyvenusiems nepritekliuje – tikrame ar jausminiame, kai kad ir kiek turėtume, jaučiame stoką ar bijome netekti. O labiausiai tiems, kurie mano, kad egzistuoja amžiaus cenzas teigiamiems pokyčiams asmeniniame gyvenime. 🙂 Tai – mano susirašinėjimas su viena moterimi. Vos du jos laiškai, vos penkios savaitės skiria vieną nuo kito – tačiau skirtumas tarp nuotaikos, požiūrio į save ir spinduliuojamų emocijų – milžiniškas. Kažkam gal sunku patikėti, kad vos per mėnesį su trupučiu asmens nusiteikimas gali pasikeisti taip stipriai. Gali. Kai aš kadaise nutariau išgyventi mėnesį be skundų, kritikos, plektų ir tuščių kalbų, vos po trijų dienų jaučiausi kitaip net fiziškai. Man iš lovos keltis rytais darėsi vis lengviau, vakarais vis lengviau užmigdavau, o savo gyvenimą pamačiau visai… Skaitykite toliau

3 patikrinti dalykai geresnei savijautai

  By , ,

Bus, kaip panevėžiečiai pasakytų, ilgĘsnis tėkstas, bet biškį naudingĘsnis nei kiti mana. Vakar sėdžiu mažytėj klinikoj, laukiu kraujo tyrimų. Greta manęs (mus skiria tik pūpsanti paltų kabykla) sėdi moteris, taip pat laukia savo eilės. Labai greit paaiškėja – psichologė arba psichoterapeutė. Ir jos ragelis, taip švelniai tariant, netyla.   Vos per kelias minutes pas ją registruojasi du ar trys nauji klientai (ar pacientai, nelygu, kur kaip vadina). Ji telefonu nupasakoja, kad pirmas pokalbis yra susipažinimui ir abipusiam pasižiūrėjimui, ar norėsis dirbti drauge.   Kadangi sėdžiu labai arti ir esu labai smalsi, net ausį tarp paltų įkišusi klausausi. Psichologė man pasirodo labai simpatiška ir gerai išmananti savo darbą – nežada oro pilių, nepasakoja vėjų, nebando „įkvėpti” nesveiku pozityvu (kuris depresuojantį žmogų gal tik atbaidytų). Tačiau iš jos užduodamų klausimų ir ypač iš to intensyvumo, kaip jai skambina vienas po kito ir kaip beria lyg žirnius savo bėdas, suprantu: ruduo tikrai nėra… Skaitykite toliau

Apie gyvenimo džiaugsmą ten, kur mažiausiai tikiesi

  By ,

Kartais gali žmogus gauti dvigubą dozę netradicinės gyvenimo išminties ir pamiršto džiaugsmo netikėtai neplanuotai, be rasotų rožių ir saldžių citatų – tiesiog laiptinėj. Lėkdama laiptais aukštyn, sutinku garbaus amžiaus kaimynę – ji kadais sakė, užmuš, jei pasirašysim už renovaciją (prank’ino mane, žinoma, šelmė). Šįsyk ji labai linksma. – O! – sako. – Norėjau padėkot! – ir spaudžia man ranką. Vėl prank’as, galvoju. – Už ką? – pakeliu antakius iki viršugalvio. – Kad taip gražiai sutvarkėt laiptinę! – Oooo, šįsyk ne aš, – prisipažįstu. – Ne?! – paleidžia mano ranką. – Maniau, tai Jūs lėkštes po mano gėlėm padėjot! – Deja, – atsiprašančiai gūžteliu.   (Turiu pasakyt, kad nejaučiu jokios meilės pelargonijoms, ir išties man laiptinė be pelargonijų gražesnė nei su jomis, bet telieka tai tarp mūsų, mieli skaitytojai, nesakykime šito mano kaimynei. Man gera matyti, kad žmogus save realizuoja puošdamas laiptinę.)   Kaimynė šiandien tikrai labai geros nuotaikos, imam kalbėt.… Skaitykite toliau

Laikas keičia viską (o žmogus renkasi, kaip)

  By ,

Laikas keičia viską. Medį, žolę, paukštį, stirną, jūros krantą, kalno viršūnę. Akmenį, ir tą pakeičia per daug metų. Laikas keičia ir žmogų. Tačiau žmogui duota neeilinė galimybė pačiam lemti, kaip jį pakeis tas laikas. Medis mažai ką gali rinktis, nedaug ką rinktis gali gyvūnas, apie akmens pasirinkimus gal kukliai patylėkim. O va žmogus rinktis gali – kasdien, mažesniuose ir didesniuose dalykuose. Kaip jis gyvena, kada keliasi ir kada eina miegoti, kiek juda, ką valgo, ką geria, ką žiūri, ką skaito, kiek skaito, ko klauso, kaip klauso, kuo remiasi, kuo vadovaujasi, kuo tiki, kaip tiki, kiek mokosi, kaip mokosi, ką kalba ir ką galvoja, kokius santykius puoselėja, ką kuria ir kodėl, ką dirba, kaip dirba, kam skiria savo energiją, su kuo jis leidžia savo gyvenimą ir su kuo jam nepakeliui. Jo pasirinkimai lemia, kaip – į kurią pusę, į kokią kokybę – tas laikas jį keis. Jis silps ar stiprės, buks… Skaitykite toliau

Pasakyk man, kuo džiaugiesi, ir pasakysiu, kas esi

  By , ,

Tai yra tiesiog – tiesiog – neįtikėtina. Tokie „sutapimai”. Jau tikrai turėčiau būti pripratusi, tačiau kaskart lyg kokią deguonies kaukę užsidėjusi įkvepiu giliau. Nes tie „sutapimai” jau vyksta kelių valandų atkarpose, kartais – pusvalandžių. Šiandien pietavau su mama tokioj labai jaukioj vietoj – mes nesam kokios lūputes širdelėmis sudėjusios, mažylius atkišusios restoranų damutės, tačiau (ar – būtent todėl) labai mokam džiaugtis, jei užsukam į kokią puikią vietą. Na ir mes pasidžiaugėm ta vieta garsiai, išsakėm darbuotojai, kad mums šią vietą labai rekomendavo ir kad čia mums labai gražus interjeras (o po to – ir kad labai skanus maistas). Ir taip pasidžiaugus naujos vietos gimimu, kaip tik pasakojau mamai, kad kartais pati jaučiuosi lyg kokia nuotolinė pribuvėja ir slapta krikšto motulė – kitų žmonių idėjoms ir jų naujai gimstantiems sumanymams.   Pasakojau mamai apie žmones, kurie kviečia mane į savo parduotuvių atidarymus ar knygų pristatymus ir prideda, kad jiems tos idėjos… Skaitykite toliau

Plakatas, skirtas prisidengti nuo kaulytojų

  By ,

Šiandien gal buvo Nemokamų paslaugėlių diena pagal Mėnulio kalendorių, ar užtemimas vis dar veikia? Seniai mačiau tiek „pasiūlymų” (jie vis dar vadina tai „pasiūlymais”) padirbėti už ačiū ir diskusijų apie tai. Sukilo žavus siutas, aš tą siutą įdarbinau ir parengiau plakatuką su didesne instrukcija, kur ir kam eiti bei ką ras ten nuėję. – Ilze, ką jiems atsakysi? – eilinį sykį sulaukus tokio „pasiūlymo” paklausė manęs senas geras draugas. – Pateisinsi savo – visiškos bitch – vardą? – Su malonumu, – džiugiai atsakiau.   Na o tiems, kuriems dar nors truputį veikia protas siūlant žmonėms vergauti komerciniuose renginiuose, ir tiems, kuriems dar sukasi šarai sutinkant dalyvauti tokiame išnaudojime, galbūt pravers vaizdas iš šios varpinės pusės, arba jei plakate būtų tilpę daugiau teksto:   Mieli „organizatoriai”, nuolat siūlantys man ir kitiems „geranoriškai” (t.y. dykai) padirbėti komerciniuose renginiuose ir ten padaryti „gerų darbų” (t.y. nemokamų darbų). Galbūt nežinojote, kad tokie neįkainojami (tikrąja… Skaitykite toliau

„Taupolis”, „ANTIpaslauginas”, „GnidoSTOP” ir kitos stebuklingos piliulės

  By ,

Jei būčiau stebukladarė, ir jei galėčiau sukurti stebuklingą piliulę… „Antidaiktinas”   Perki, kai bloga nuotaika. Tempi namo, nors nereikia. Kaupi, nors nedžiugina. Namai dūsta nuo daiktų ir dulkių, bet vis trūksta energijos susitvarkyti. Spinta jau sprogsta, bet tu ir vėl neturi kuo apsirengti. Gera naujiena prislėgtiems išvešėjusios buities. Reguliariai vartojamas preparatas “Antidaiktinas” mažina potraukį pirkti, turėti, sandėliuoti, taip pat palengvina atsisveikinimą su atitarnavusiais, nusibodusiais, nunešiotais ar tiesiog visiškai nereikalingais daiktais. Preparatas natūralus. Vartojamas visas kursas, po vieną kapsulę ryte po valgio. Galimas šalutinis poveikis: askezė ir keistas tykios laimės pojūtis ne perkant, o dovanojant daiktus ar metant juos lauk. Neveikia knygų pirkimo įpročių. „Taupolis”   Nuo algos iki algos, nuo skolos iki skolos, iš kreditkės – į kreditkę, ir vis kažkaip negana tų pinigėlių (būtent pinigėlių)… Nors atlyginimas nebūtinai mažas. Tačiau taupymas per sukąstus dantis lig šiol kažkodėl nepasiteisino. O net atsidėjus, neretai mėnesio gale knietėdavo pasiimti iš taupymo stalčiuko… Skaitykite toliau

Kai norisi greitų rezultatų, arba kaip auga išsipildymai

  By , ,

Vasarą vieną savaitgalį dažiau terasą sodyboje. Stebėjau, kaip godžiai saulėje įkaitęs medis geria dažus, kaip pamažu, tačiau užtikrintai užsidengia išminti, nutrinti pernykščių ar užpernykščių dažų likučiai. Kitą savaitgalį dažiau antrą sykį, ir su dar didesniu malonumu gėrėjausi, kaip sluoksniui klojantis ant sluoksnio ryškėja spalva. Braukiau teptuku ir tiesiog negalėjau atsižiūrėti. Procesas toks paprastas – lėtas, tačiau garantuotas. Dažiau ir galvojau – bet juk lygiai taip pat yra su mūsų gyvenimais. Gi nėra taip, kad nutarę atnaujinti, atšviežinti kažkurią gyvenimo sritį ar visą savo būtį, per vieną dieną tik pykšt pokšt, tra ta ta, – asmenybė it nauja. Per sekundę išgaruoja blogi įpročiai, per kitą sekundę išnyksta (savaime, žinoma) visos destruktyvios veiklos, staiga iš dangaus nukrenta mėgstamas darbas, du tris sykius didesnis atlyginimas, naujas vyras (ar senas persimaino neatpažįstamai). Dar, be viso kito, namuose turėtų pačios persikloti grindys ir pačios save naujai išsitapetuoti sienos, ar ne? : ) Kaip grindis perkloti,… Skaitykite toliau

Apie parklupimus ir kėlimąsi

  By ,

Vakar. Vėlyva popietė. Ilsiuosi ant Pūčkorių atodangos, po gero pasivaikščiojimo po Vilnios slėnį Pavilnių regioniniame parke. Baigiu kavą ir klausaus radijo ant atokiausio suoliuko. Matau, kad manęs link eina mergina. Pritylinu radiją, bet labai noriu baigti klausyti, ką klausau. Kaip tik spėju. Mergina – atrodo kiek apsvaigusi – kone tą pat akimirką paklausia, gal turiu cigaretę. – Deja, ne, – sakau. Tačiau išsyk matau, kad kažkas ne taip. Mergina pasimetusi, lyg prabudusi iš blogo sapno. Jau žiojuosi klausti, ar nereikia kokios pagalbos, kai ji pasiteirauja: – Gal galiu iš Jūsų paskambinti? Žinoma. Surenku jos padiktuotą numerį, ji skambina, niekas neatsiliepia. Surenku kitą jos padiktuotą numerį – tas telefonas išjungtas. Per tą laiką gaunu užtektinai vizualinės informacijos, kad suprasčiau, jog merginai reikia pagalbos. Ji basa, jos džinsai sutepti žemėmis. – Klausykit, gal aš galiu jums kažkaip kitaip padėti? – klausiu. – Juk matau, kad Jūs basa. Gal aš galiu Jus kažkur… Skaitykite toliau