Kategorija: Nuostatų galia

Kaip aš tapau valytoja

  By , , , , , ,

Kažkas nuoširdžiai bjaurėsis mano pasirinkimu, o kažkas sakys, kad tai prasmingiausia, ką galima buvo nuveikti. Būtent todėl apie tai dar truputį papasakosiu. Turiu klastingą 😅 kėslą, kad gal kažkas irgi užsimanys vieną kitą gyvenimo valandą praleisti šitaip… Taigi: Kaip ir kodėl kilo mintis “įsidarbinti” pakrančių ir jūros valytoja? Visų pirma: “valytoja” man skambėjo kažkaip labai ne atostogų dvasia. Todėl sau pačiai ilgainiui persakiau kiečiau. Aš tapau turistų palikto š ir jūroj plaukiojančio plastiko MEDŽIOTOJA. Terminatoriaus veidu. 😆 O mintis pradėti valyti pakrantes kilo… drauge su kylančia saule, tikrąja to žodžio prasme. Pirmąjį rytą Kipre išėjau sutikti saulėtekio. Vaikščiojau uolėta lavos suformuota pakrante, į kurią su nenusakoma jėga talžėsi milžiniškos bangos. Rytmečio šviesoje tiško purslai ir žėrėjo kaip skaidrūs kristalai. Buvo labai gražu. Tačiau tada pastebėjau, kad uolos nusėtos šiukšlėmis: plastikiniais buteliukais, putoplasto gabalais, vienkartiniais kavos puodeliais, gėrimų skardinėmis, tamponais ir “kūdikių servetėlėmis”. Nekalbant jau apie estetinį aspektą, kai pakrantė atrodo… Skaitykite toliau

Apie porų atostogas atskirai

  By , , , ,

“Ilze, kodėl išvažiavai atostogauti BE vyro? Gal kažkas tarp jūsų negerai?” – oi, kiek jau esu tai girdėjusi… Kadangi mūsų šeimos draugai jau ėmė laidyti juokelius, kad gal kitąmet visi drauge važiuokime į Kiprą, bet palikime namuose D., nes Ilzė taip gerai paatostogavo be jo, parašysiu, kodėl šios atostogos man buvo tokios ypatingos, ir kodėl kartais poroms LABAI VERTA paatostogauti atskirai, jei partnerių interesai ir norai skiriasi. 💬 Aš esu visiškas vandenų vaikas. Vanduo yra mano stichija, mano džiaugsmas, mano dūksmas, didžiausias Gamtos grožis. Gyvūnus labiausiai mėgstu stebėti būtent vandenyje. Man vasara – tai visų pirma maudynės ir povandeninio pasaulio stebėjimas. Vanduo man yra ta erdvė, kurioje aš natūraliai – ne prisiversdama, o žaisdama, dūkdama ir tyrinėdama – judu, mankštinuos ir stiprėju daugiausia. Po maudynių, paviršinio nardymo ar šokinėjimo per bangas miegu geriausiai. Ir sapnuoju vandenį… Todėl tiek sodyboje, kai įšyla tvenkiniai ir ežerai, tiek atostogaudama prie jūros – visur,… Skaitykite toliau

Apie „tvarumo bumą” ir tikrus jo rekordininkus

  By , ,

Kviečiu jus naudingai pažaisti. Parašykite komentaruose po originaliu tekstu ILGAAMŽIŠKIAUSIŲ, KOKYBIŠKIAUSIŲ savo atrastų drabužių ir / ar batų gamintojų pavadinimus. (Žmonės ten deda net ir savo ilgaamžiškiausių daiktų nuotraukų.) Tai retas atvejis, kai skatinu reklamą 🙂 ir vartojimą (būtent ATSAKINGĄ). Jei mane pažįstat, žinot, kad labai nemėgstu „proginio” gerumo, o dabar – ir „proginio” tvarumo. Net pats žodis „tvarumas” man labai atstumiantis, nes iš toli trenkia biurokratkalbe. Ir vis tik pati ŽEMĘ TAUSOJANČIO vartojimo idėja man yra artima iki kaulų čiulpų. Taip gyvenu didžiąją dalį laiko. Be jokios prievartos, be jokių vaidybų, be skambių deklaracijų, be siekio pasirodyti „tvaria” (jau tuoj kils žiaugsulys nuo šio žodžio, tiesa?) – tiesiog taip man gyvenasi. Ir ne, tai nesusiję su tikrai žvėriškai sudėtingais metais, kai sisteminės žiurkės kone mirtinai užgraužė mano verslą, tai nesusiję su kažkokiu panišku taupymu, staigiu ir žiauriu visa ko atsisakymu – aš taip gyvenau ir finansiniškai pačiais sėkmingiausiais savo… Skaitykite toliau

2022-ieji – Stebuklų metai

  By , ,

Taip norėjosi pasveikinti skaitytojus su ką tik prasidėjusiais Naujaisiais… Ir sveikinimą už mane parengė pats Gyvenimas. Štai, kamanė miega kaktuso žiede – ar tai ne tobula iliustracija pirmajai metų dienai? Nes šią dieną norėjau jums palinkėti stebuklų, o paskui pagalvojau – kam čia kuklintis, kam čia mažintis, linkiu STEBUKLŲ METŲ. Tegul po kelerių metų visuotinių tamsumų ir visuotinio apspangimo bei apsinuodijimo baime, šie metai leidžia kaip kokiam geizeriui prasimušti gyvybingam džiaugsmui, galingai vilčiai, gyvam įkvėpimui, gerai nuotaikai, valiai, veiksmui. O svarbiausia, tegul visų mūsų viduje kasdien būna erdvės pastebėti stebuklui: mažesniam ar didesniam, išorėje ar viduje. Kuo pastabesni būsime, kuo daugiau tegul ir labai mažų stebuklų pastebėsime, tuo noriau ir ramiau kursime savo gyvenimus. Ne varganus šabloniškus copy-paste’inius lizinginės prabangos instagraminius paveikslėlius, o gyvus, tikrus, autentiškus savo gyvenimus – pagal savo prigimtį, savo talentą ir savo misiją Žemėje. To labai ir linkiu. Ką tik perskaičiau fantastišką istoriją, kaip gamtos fotografų… Skaitykite toliau

Kai išduodame pačios save

  By , ,

Neseniai kiek netikėtai teko konsultuoti merginą – na, išties moterį – kuri kenčia neadekvataus vyro pykčio ir psichologinio smurto priepuolius, nes… negali išeiti. Kodėl negali išeiti? Nes savo noru VISKĄ yra atidavusi jam. Ne tik pinigus, ne tik būstą, kitokį žemišką savo gyvenimo pamatą. Savo gyvenimo vairą lygiai taip pat. Aš, tiesą sakant, norėjau pasiūlyti jai paskolinti pinigų, kad išsinuomotų butą, kokiems trims mėnesiams, pradžiai. Iš bėdos būčiau galėjusi tiesiog padovanoti jai tuos pinigus – kalba eina ne apie nuomą didmiestyje, tai nebūtų buvę tūkstančiai eurų, ir tai nebūtų buvęs pirmas kartas, kai šefuoju moterį didelėje bėdoje. Tačiau paskui taip liūdnai pajutau: ne piniguose čia reikalas. Ne nuomoje. Ne miestelyje. Reikalas yra jos galvoje. Ir to reikalo niekas kitas už ją neišspręs. Nei gražiuoju, nei per prievartą, nei dovanodamas pinigus ir nuomodamas jai butus, nei rasdamas jai darbą. Kol nebus paskatos jos viduje – išorėje gali stovėti ant galvos ir… Skaitykite toliau

Apie (ne)vartojimą: atvirai ir asmeniškai

  By , ,

Atviras tekstas, tačiau nepabijosiu po jo būti “nukarūnuota” (taip viena, kaip vėliau paaiškėjo, visiškai neadekvati pažįstama “įvertino” mano labai paprastą gyvenimą, kai pamatė jį iš arti). Nelabai galiu būti “nukarūnuota”, nes neturiu “karūnos” ir nesu influencerė, kurios svarbiausios gyvenimo problemos yra: – kur skaniai (ir fotogeniškai) pavalgyti,– ką naujo apsirengti ir– kur kiečiau pakeliauti. Tačiau tekstas susijęs būtent su influencerių kuriamom tendencijom. Nuotraukoje: mano vasarinė suknelė, basutės, rankinė, telefonas, kompiuteris, knyga ir skrybėlė. Išėjo gražiau nei maniau, turint omeny, kad kai kurie šių daiktų yra (ultra-vartotojiško pasaulio akimis) LABAI seni ir (OMG, feeee!) nemadingi. Tai tekstas apie vartojimą. Ir dėliosiu jį būtent blizgių žurnalų ir influencerių stiliumi: su kainomis. Vienokiomis ir kitokiomis. 1. Skrybėlė. Iš perdirbto popieriaus, tai geresnė žinia. Pirkau, nes neturėjau visiškai jokios. Įdėjau labiau dėl kompozicijos, nes nenešioju jos (pikčiausios saulės metu neinu į lauką). Tekainavo keliolika eurų. Blogesnė žinia, kad pigūs daiktai visad kainuoja kažką kita.… Skaitykite toliau

Mobingas: konkretūs žingsniai į laisvę (II)

  By , ,

Mobingas ir toksiška darbo aplinka dažnai sulaukia pernelyg didelės mūsų pačių tolerancijos. Įkalbėdami save „dar pakentėti’” ten, kur viena ar kita forma esame kankinami, ignoruojame faktą, kad ilgainiui tai kainuoja sveikatą, o kažkam – ir gyvybę. Per visą šalį nuvilnijančios atskleistos mobingo istorijos supurto, bet – – visad atrodo, kad patys dar turime jėgų. Dar truputį pakentėsim. Kol viskas „kažkaip savaime” išsispręs. Ar tikrai? Ar tikrai tai „kažkaip savaime” išsispręs? Jei taip, ar tikrai iškentėsime iki to laiko? Kokia bus to iškentėjimo kaina? Pirmoje mobingo serijos dalyje kalbėjau apie svarbą to, ką jaučiame ir kaip jaučiamės. Kviečiau ne ignoruoti, o kliautis tais jutimais. Šįsyk kviečiu atidžiau pažvelgti į pačią situaciją: taigi, antra dalis iš mobingo serijos jau įkelta. Šioje dalyje rekomenduoju aiškai įžodinti, kas konkrečiai veikia kaip žlugdantys faktoriai darbovietėje, siūlau nebijoti sau įvardinti, kas laiko konkrečioje pozicijoje, ir kalbu apie melo sau (kad viskas kažkaip praeis mums nieko nedarant)… Skaitykite toliau

Mobingas: konkretūs žingsniai į laisvę (I)

  By , ,

Mobingas, psichologinis smurtas darbe, tyčinis spaudimas, žeminimai, gąsdinimai ir grasinimai – turbūt vienas sudėtingiausių dalykų, su kuo profesiniame gyvenime gali susidurti žmogus. Man gyvenimas gana dosniai atseikėjo šių patirčių: kadaise dirbau reklamos agentūroje, kuri tik taip ir tvarkėsi su atleidžiamais darbuotojais ir naikinamomis komandomis. Tuo metu tapau pirmuoju žmogumi, kuris toje įmonėje kovojo, kad būtų elgiamasi pagal įstatymus. Apie patirtą mobingą parašiau knygą „Atleisk savo šefą”, kuri tapo visiškai naujo mano gyvenimo pradžia. Maniau, kad šios temos duris jau esu visiškai uždariusi. Tačiau reaguodama į per šalį vilnijantį mobingo atvejį, galimai nusinešusį jaunos medikės gyvybę, grįžtu prie šios sudėtingos, slogios, tačiau svarbios temos. Šiame tekste aptariau, kodėl, atsidūrus toksiškoje darbo aplinkoje, labai svarbu kliautis savo jausmais, pojūčiais ir nuotaikomis. Norėdami galime ilgai ignoruoti psichikos, o vėliau ir kūno siunčiamas žinutes, tačiau kaina, kurią už tai sumokėsime, gali būti tiesiog per didelė. Kadangi įžanginis tekstas man pasirodė per asmeniškas skelbti viešai,… Skaitykite toliau

Kaip išmokti mylėti save, arba 12 svarbių dalykų pirčiai

  By , ,

Yra žmonių, kuriems sunku mylėti ir gerbti save tiesiog šiaip, „lygioj vietoj”. Tarsi tą meilę ir pagarbą reikėtų nusipelnyti, užsidirbti (dažnai persidirbant). Atsipeikėjama dažniausiai tik po sukrėtimų. Pastebiu, kad žmonės, išgyvenę sunkias ligas, kitokius gyvenimo supurtymus ir išbandymus, paskui jau lengviau save priima ir labiau gerbia savo poreikius, mažiau save ūdija, mažiau lyginasi su kitais, rečiau vaikos primestų tikslų. Ne visada ir nebūtinai visą likusį gyvenimą: išbandymai irgi pasimiršta (o ir aplinka dažnai spaudžia „siekti daugiau”, demonstruoti titulus, per sukąstus dantis įgytą lizinginį turtą). Tačiau tendenciją matau. Gyvenimo sveikai supurtyti žmonės praregi, naujai pamato, kas verta pastangų ir nebesugrąžinamo laiko, kas ne. Dabar tarsi visa žmonija purtoma vienu metu. Visi išgyvename vienokių ar kitokių praradimų, daugelis susidūrėme su seniai pamirštomis ar niekad neturėtomis baimėmis. Daugelis sveikstame nuo ligoto menkavertiškumo, demagogiškos skubos, netikrų norų, iš tiesų visai nesvarbių paviršutiniškų blizgučių vaikymosi. Daug kas mokomės būti čia ir dabar, priimti nežinią, praradimus,… Skaitykite toliau

Kaip mokame mylėti mirusius, arba apie išdabintus kapus

  By ,

Keliaudama po Lietuvą, pastebiu tokius „kapelius be kapelių” – pakelėse sudėtas gėles, žvakides. Paprastai taip žymimos vietos, kur kažkas žuvo. Kartais net labai niūriais, tamsiais mėnesiais žvakidėse plevena žvakelė – kažkas važiavo, keitė sudegusią žvakę nauja, galbūt nupurtė dulkes nuo plastikinių gėlių… Pasidalinsiu tuo, ką man apie tokius „kapelius be kapelių” yra sakęs vienas, pavadinkim, energetinius procesus geriau už mane išmanantis žmogus: – Tas nuolatinis dėmesio skyrimas žūties vietai pririša pačią sielą prie tos žūties vietos. Daug geriau pasimelsti už žuvusį žmogų, kad jo anapusinė kelionė būtų kuo lengvesnė, jei reikia – pakartotinai užpirkti mišias, bet nedaryti kulto vietos iš žemės lopinėlio, kur jis žuvo, negarbinti pačios mirties, nerišti sielos prie tos vietos. Tikrai nuoširdžiai užjaučiu žmones, staigiai, dramatiškomis aplinkybėmis netekusius artimųjų. (Aš taip pat per pastaruosius kelerius metus dalyvavau ne vienose laidotuvėse žmonių, kurie man buvo labai brangūs.) Tačiau aš kviesčiau prisiminti tuos išėjusius žmones gyvus, nešiotis jų atminimą,… Skaitykite toliau