Kategorija: Mažiau ekranų – daugiau gyvenimo

NAUJA: konsultacijos telefonu

  By , ,

Pastaraisiais metais į mane vienas po kito kreipiasi žmonės, susidūrę su mobingu arba instituciniu smurtu. Pajutau, kad yra ir daugiau sudėtingų temų, kuriose jau galiu dirbti: perdegimas, savo kelio paieškos, grįžimas į save po gyvenimiškų sukrėtimų, reabilitacija po ligų, taip pat ir psichologinė reabilitacija. Visiškai spontaniškai pasiūliusi sesijas telefonu vienam savo klientui, likau maloniai nustebinta gyvos pokalbio tėkmės ir to, kad net nematant pašnekovo, galima jį tikrai gerai jausti. Nutariau bent dalį savo darbo laiko skirti būtent pokalbiams: kad geriau jausčiau, kuo gyvena ir kvėpuoja mano skaitytojai, su kokiais sunkumais grumiasi, kokių žinių ir kokių know-how iš manęs laukia. Šiuo metu yra galimybė įsigyti valandos trukmės konsultaciją telefonu dieniniu arba vakariniu laiku. Konsultacijos kaina: 99 eurai. Žmonėms, kurie jau yra įsigiję bent vieną mano kursą, galioja 40 eurų nuolaida. Pokalbiui Jums asmeniškai tinkamą dieną sutarsime sms žinutėmis jau po vietos įsigijimo.Būtinai įveskite savo telefono numerį susisiekimui. Ačiū. Skaitykite toliau

Kas trukdo pamilti mankštas? II-oji klaida: nuobodulys ir motyvaciją žudanti monotonija

  By , , ,

Sveiki, toliau tyrinėju dalykus, kurie mums trukdo mankštintis reguliariai ir, priešingai, padeda tai daryti. Pastarąją savaitę rašiau apie prievartą prieš save, ir kodėl ji tikrai nėra efektyviausias būdas prisiversti (štai žodis-išdavikas) sportuoti. Jei praleidote tą tekstą, rasite jį šioje paskyroje, jo pavadinimas buvo toks: Kas trukdo pamilti mankštas? I-oji klaida: prievarta prieš save Šįsyk aptarsiu kitą, mano pajautimu, irgi labai dažną klaidą, kurią daro žmonės, bandydami integruoti fizinį aktyvumą į kasdienį savo gyvenimą. Tai monotonija. Tikrai yra žmonių, kurie gali mankštintis vienodai, nuobodžiai, kaskart taip pat, ir kurie gali dėl monotoniškų treniruočių praleisti dar kelias papildomas valandas eismo kamščiuose kas savaitę. Aš tikrai nesu tas žmogus. Kalbėdamasi su žmonėmis, kurie norėtų sportuoti, bet niekaip neįgunda daryti to reguliariai, atradau, kad treniruočių vienodumo baimė atpurto ne mane vieną. Ruošdama šį tekstą, sąmoningai nueinu į sporto klubą, kad prisiminčiau tą monotoniją ir nuobodulį. Sporto klube pusvalandį bukai žingsniuoju ant bėgimo takelio, žiūrėdama į moraliai ir… Skaitykite toliau

I-oji mankštų degustacijos savaitė: 8 treniruotės tinginiams, prokrastinuotojams, taupuoliams ir intravertams

  By , ,

Kasmet, po vasaros sodyboje grįžus į Vilnių, mano fizinis aktyvumas natūraliai nuvažiuoja žemyn. Sodyboj aš nuolat judu, būnu lauke, vis kažkuo užsiimu, darbuojuosi kieme, einu į žygius, plaukioju, irstausi – – ir visa tai darau ne prisiversdama, o norėdama, nes judėti įkvepia pati Gamta, žydinčios pievos, čiulbantys miškai, šilti vandenys. Tačiau mieste mane kiekvieną rudenį mane “pasveikina” keturios daugiabučio sienos, labai susitraukęs pasaulis ir urbanistinė pilkuma, kuri manęs visiškai neįkvepia judėti. Kaip tai sprendžiu? Kaip padedu sau išsaugoti motyvaciją judėti, kai tam visiškai nėra ūpo? Mankštas pradedu nuo to, kad pabandau pajusti: ko dabar labiausiai noriu? Pernai, grįžusi po vasaros, pradėjau žygius po Vilniaus miškus. Užsiplikydavau arbatos į termosą, susikraudavau kuprinę, griebdavau šiaurietiškas lazdas – ir dvi tris valandas eidavau miškais. Tai buvo tikrai labai efektyvu: žygiai miškais leisdavo išjudėti streso “sugeneruotą” energiją, išprakaituoti streso hormoną kortizolį, stiprino raumenis, padėjo valytis plaučiams ir odai, padėdavo “išvesti pasivaikščioti” ne tik kūną, bet ir… Skaitykite toliau

Kas trukdo pamilti mankštas? I-oji klaida: prievarta prieš save

  By , , ,

Vaikystėje ir paauglystėje tiesiog nekenčiau fizinio lavinimo pamokų. Nuoširdžiai nekenčiau. Man tai buvo pačios diskomfortiškiausios, nemaloniausios, didžiausią atstūmimą ir gėdą kėlusios pamokos. Buvau storas, nerangus, nelankstus vaikas. Bėgti ilgus nuotolius man buvo sunku (juoba kad savo darbo nelabai mylėjęs pirmasis mūsų klasės fizrukas mus išvarydavo iškart bėgti 3 kilometrus be jokių adekvačių pasiruošimų tam). Nesisekė man ir kiti dalykai. Net žaidimas “Kvadratas”, kai vaikai vieni kitus turi išdaužyti kamuoliu, atrodė žeminantis ir žiaurus. O persirengimo kambariai kėlė tikrą siaubą… Studijų metais, kad nereikėtų vėl išgyventi to paties, esu net “pirkusi” med. pažymą. Kitaip tariant, tuometinei savo gydytojai net daviau kyšį (ir anuometinei man tikrai labai didelį kyšį) vien tam, kad tik nereikėtų sportuoti. Tačiau šiandien yra atvirkščiai: aš jau moku pinigus tam, kad galėčiau sportuoti, o drabužiai sportui ir įvairus sportinis inventorius yra vienos didesnių kasmetinių mano išlaidų daiktams. Drauge tai turbūt ir pačios prasmingiausios mano investicijos, nes būtent šios investicijos gamina ne naujus pinigus, o… Skaitykite toliau

„Mano koziris prieš išsigandusių, piktų, pavargusių minią”

  By , ,

Kartais mūsų išmokti dalykai nauja šviesa sušvinta būtent tada, kai jų labiausiai prireikia. Su pandemija užplūdo labai seniai mano kursuose dalyvavusių žmonių laiškai: jie rašo, kad 2020-aisiais kaip dar niekad jaučia negatyvios informacijos toksiškumą, saugo save ir savo šeimas, ieško būdų pabūti su savimi tyloje ir taikoje, bei kitaip taiko EŽD eksperimento principus. Deja, pati čia paslydau: būtent 2020-aisiais po ilgo laiko pradėjau sekti lietuvišką žiniasklaidą kasdien, ir to pasekmes tikrai labai ryškiai jaučiu tiek nuotaikai, tiek nusiteikimui, tiek vidinei pozicijai. Tačiau man, kaip vienam pirmų žmonių Lietuvoje, pradėjusiam kalbėti apie tai, kaip mus veikia kasdien “vartojama” informacija, nepaprastai gera sulaukti tiek patvirtinimų, kad žmonės, sugebėję išsisaugoti blogų naujienų tornado visus 2020-uosius, gyvena… net labai gerai. (Štai po 7 metų intensyvaus kasdienio darbo šioj temoj ir sulaukiau gausiausių vaisių 🙂 ) Tik noriu pabrėžti: tai, ką laiške mini moteris, yra vadinamasis ekstremalus eksperimento variantas. Aš jį rekomenduoju kurso metu visiškam informaciniam… Skaitykite toliau

Laukinių pievų vasara: lietuviškos orchidėjos, gegužraibės

  By , ,

Lietuviška orchidėja, gegužraibė. Ja ir tęsiu Laukinių pievų vasarą, nes vienas didžiausių džiaugsmų, kuriuos dovanoja natūrali augmenija (greta gyvūnų viešnagių) yra galimybė pamatyti labai retą augalą: ne knygoje ar ekrane, o gyvenime, augantį pasodintą pačios gamtos. Žemiau tikra istorija, įvykusi mano vaikystės kaime 2017-aisiais. **** Šiemet per Jonines man man nutiko stebuklas. Aš radau savo gyvenimo paparčio žiedą. Pamenu, KAIP aš to paparčio žiedo ieškodavau vaikystėj (kol dar nežinojau, kad toks neegzistuoja) – dievuli šventas, kaip ieškodavau, kaip tikėjau, kad rasiu, ir tada išsipildys mano svajonė. Ir šiemet aš jį pagaliau radau. Tiesa, tai ne visai paparčio žiedas, bet man asmeniškai jis vertesnis už paparčio. Ūgtelėję žmonės (jei esti atidesni per biologijos pamokas) sužino, kad paparčiai yra sporiniai induočiai, o anie neturi žiedų. Beje, Žemėje – po audringos, vulkanų spjūviais ir meteoritų smūgiais paženklintos jos vaikystės, kai galiausiai susikūrė terpė augalams augti ir tarpti, milijonus metų klestėjo tik nežydintys augalai. … Skaitykite toliau

Laukinių pievų savaitė, arba gamta mūsų kieme

  By , ,

Karantino pradžioj vienos FB komentatorės buvau praktiškai išvadinta nevala, kad pernai pjaudama kiemo žolę nutariau palikti kelis smilgų guotelius, ir juose paskui apsigyveno zuikis (nuotr. žemiau). „Kažkoks košmaras,” – rašė komentatorė, – „tai gal jūs ir namų nesitvarkykit!” Tada supratau, kad karantinas ne visiems lengvas, o kažkam vos pirmos jo dienos neblogai kalė per stogą, jei net TOKIAME KONTEKSTE iš žmogaus pasipila srutos.  Tačiau drauge supratau ir kitą dalyką: yra žmonių, kurie iš tiesų nuoširdžiai nesuvokia, kad savo kieme galima tvarkytis atsižvelgiant IR į laukinę gamtą.  Ir tie žmonės nebūtinai piktybiniai „viską išasfaltuot ir išklot trinkelėm” entuziastai. Jie galbūt tiesiog neturi argumentų draugiškesniam sugyvenimui su gamta, gal nematė gerų pavyzdžių vaikystėj, gal pasaulio pažinimo pamokos nebuvo įdomios, gal tėvai nemylėjo gamtos ir neskiepijo bent jau pagarbos jai. Gal tokie žmonės apskritai niekad apie tai nesusimąstė. Ir gal neįsivaizduoja, kaip smagu ir įdomu tai gali būti: gyventi ne kovojant su gamta,… Skaitykite toliau

Laikas tik sau, vertas šimtų arba tūkstančių eurų

  By , ,

Variantas A. Moteris-devyndarbė-didvyrė-tarnaitė-auka, nuo persidirbimo skaudama nugara ir iš savigailos trūkinėjančiais nervais besivaikanti kiekvieną dulkę namuose, užuot nuveikusi kažką savo pačios labui? Ar vis tik variantas B.? Moteris-būtybė, skleidžianti džiaugsmą, taiką, gerą nuotaiką ir įkvėpimą tegul ir ne idealiai sutvarkytuose namuose? Užtat gerai palepinusi save ir išpildžiusi vieną kitą savo pačios norą, prieš pildant kitų? Jei esate moteris ir negalite pasirinkti tarp variantų A. ir B., paklauskite savo vyro, vaiko ar kito jus mylinčio žmogaus, KURIĄ jus rinktųsi jis. Galite maloniai nustebti. (Kartais tik tai mane, perfekcionistę ir darboholikę, ir gelbėja nuo susinaikinimo persidirbant ir persistengiant – vyro atsakymas.) Karantinas yra laikas, kai, skaičiau, daliai moterų ant nebūtinai stiprių pečių gula keturgubas krūvis.  Namų ruoša + darbas iš namų + vaikai visądien namuose + vyras visądien namuose + šunys, katės, šinšilai, iguanos, vėžliukai, papūgos ir kt. + psichologinė pagalba telefonu vyresnio amžiaus šeimos nariams ir giminaičiams + psichologinė pagalba iš… Skaitykite toliau

Apie mistišką (ir mokslu pagrįstą) įsižeminimą. II dalis

  By , ,
Įsižeminimas Ilzės dirbtuvės

Išsikrovusį telefoną visada skubame pakrauti, o save? Vasaroje slypi milžiniška magiška galia. Galime ta galia naudotis, o galime ją iššvaistyti tuščiai. Tada sakysim, “oi, net nepastebėjau, kaip prabėgo vasara, visai nepailsėjau”. Tačiau užtenka stabtelėti akimirkai, jei neišeina kitaip – išjungti telefono garsą, atjungti mobiliuosius duomenis, pabūti čia ir dabar – su Žeme, su saule, su vandeniu, su žiogų svirpimu ir šiltu vėju – ir staiga pajusi, kaip į tave iš kaži kur ima plūsti gyvastis, džiaugsmas, fizinė ir nefizinė jėga, o dar kiek – ir pagauni save, lyg iš oro gaudant naujas idėjas, sumanymus, naujus norus, tikslus. Tai Žemė dirba savo amžiną darbą – sūpuoja ir stiprina savo vaikus. Jei tik jie leidžias. Ši vasara ilga ir turtinga: saule, šiluma, debesų pavidalais, giedromis naktimis. Vasara pasirodė gailestinga – nors birželį šėlo sausra, po vėsesnės liepos rugpjūtis regis kaip reta žalias ir vaiskus. Ir vasaros dar liko: tikiu, ji tęsis ilgiau… Skaitykite toliau

Apie mistišką (ir mokslu pagrįstą) įsižeminimą. I dalis

  By , ,

Ar vasarą vaikštote basomis po pievas, žolę, smėlį, braidote jūrose ir ežeruose, ir ar jaučiate to naudą? Kaip būtent apibūdintumėt, ką su jumis padaro vaikščiojimas basomis žeme? (Man paprastai gera vien matyti kitus vaikštant basomis; ir su malonumu apibūdinčiau, kiek naudų gaunu pati nusiavusi batus, tačiau vengiu užduoti savo natą; patyrinėkim pirma jūsų įspūdžius). O gal miegate „įžemintoje” lovoje? Kokie pojūčiai?  Tik knygoje „Įsižeminimas” aptikau, kad vaikščojimas basomis yra ne vienintelis būdas liestis su Žeme. Būna, pasirodo, ir „įžemintų” lovų, čiužinių, net jogos kilimėlių ir mažyčių kone pelės kilimėlio dydžio padėkliukų, kad „įsižemintų” kompiuteriu dirbantis žmogus. Būtų labai įdomu išgirsti, jei kas turite kažką iš tokio „įsižeminimo” arsenalo ir naudojate. Tačiau labiausiai mane domino pati Žemės galia gydyti, raminti, sveikatinti ir net jauninti, kuri ir aptariama šioje knygoje – remiantis autorių atliktais (tiesa, nedidelių imčių) tyrimais.  Čia į basų pėdų ir Žemės sąlytį žvelgiama kitu rakursu, nei kad aš jau… Skaitykite toliau