Apie gausą ir saiką, kurių moko pati gamta

Savaitgalį prie ežero netikėtai radom naują, pačios gamtos pasėtą ir išpuoselėtą čiobrelių plantaciją. – Įsivaizduoji, kokie ypatingi čia čiobreliai? Jie visą gyvenimą žiūrėjo į ežerą, – sakau. – Ir į dangų, – sako mama. Atėjom jų pasiskinti. Čia – vos vienos valandos skynimo derlius, dvi didžiulės braškių kraitės. Visa kita – marias byzgiančių čiobrelių, violetine dulksna tvyrančių žolėje – palikom pievai, kamanėms ir bitėms. Toliau skleistis ir žydėti, kvepėti ir sūpuoti bites, vešėti, sėtis ir derėti. O nuskintume viską – gal kitąmet nieko neberastume. Pasiduotume „man, mano, tik man viskas, o po manęs nors ir tvanas” – iš paties dangaus išaugintos vaistažolių plantacijos greičiausiai liktų nustekenta plynė. Gamta taip taikliai moko saiko ir gausos jausmo be godumo – tereikia pastebėti. Man čiobreliai yra asmeninis gyvenimo dosnumo simbolis, leidęs (užuot tuščiai be jausmo kartojus, kad „viskas bus gerai, visko yra užtektinai”) fiziškai išgyventi žinojimą, kad gyvenimas rūpinasi visais mumis – mums… Skaitykite toliau