Kategorija: Kūrybinė saviugda

Laikas tik sau, vertas šimtų arba tūkstančių eurų

  By , ,

Variantas A. Moteris-devyndarbė-didvyrė-tarnaitė-auka, nuo persidirbimo skaudama nugara ir iš savigailos trūkinėjančiais nervais besivaikanti kiekvieną dulkę namuose, užuot nuveikusi kažką savo pačios labui? Ar vis tik variantas B.? Moteris-būtybė, skleidžianti džiaugsmą, taiką, gerą nuotaiką ir įkvėpimą tegul ir ne idealiai sutvarkytuose namuose? Užtat gerai palepinusi save ir išpildžiusi vieną kitą savo pačios norą, prieš pildant kitų? Jei esate moteris ir negalite pasirinkti tarp variantų A. ir B., paklauskite savo vyro, vaiko ar kito jus mylinčio žmogaus, KURIĄ jus rinktųsi jis. Galite maloniai nustebti. (Kartais tik tai mane, perfekcionistę ir darboholikę, ir gelbėja nuo susinaikinimo persidirbant ir persistengiant – vyro atsakymas.) Karantinas yra laikas, kai, skaičiau, daliai moterų ant nebūtinai stiprių pečių gula keturgubas krūvis.  Namų ruoša + darbas iš namų + vaikai visądien namuose + vyras visądien namuose + šunys, katės, šinšilai, iguanos, vėžliukai, papūgos ir kt. + psichologinė pagalba telefonu vyresnio amžiaus šeimos nariams ir giminaičiams + psichologinė pagalba iš… Skaitykite toliau

Ketinantiems parduoti, nuomoti ar pirkti NT: kelios rekomendacijos

  By , ,

Tarp mano skaitytojų yra žmonių, kuriems su pandemija “pastrigo” NT reikalai. Kažkas norėjo pirkti, kažkas parduoti, nuomoti… Aš neturiu galios daryti stebuklų, tačiau turiu dovaną įkvėpti žmones. Todėl kviečiu net strigusiuose reikaluose nors truputį pasvajoti, išjausti vieną ar kitą sprendimą, išsipildymą. Nors pusvalandžiui, valandai, o jei išeina – visai dienai nusimesti įtampą, stresą, perdėtą kontrolę ten, kur kontroliuoti nieko jau nebegalime, ir pasirūpinti tuo, kuo pasirūpinti vis dar galime: savo svajonėmis, norais, ateities vizija. (Skeptikai čia jau uždejuos, kad “dabar ne metas svajoti”, tačiau ar žmogus be svajonių ir norų, vien tik bukai vykdantis savo “funkcijas”, nepanašėja į biorobotą? O gera svajonė įkvepia veikti, ne dejuoti ir verkšlenti. Na, gal dėl to skeptikai ir nesvajoja – kad nereiktų nieko daryti.) Tiems, kam aktualūs NT reikalai – mano tekstas apie ruošimąsi parduoti ar pirkti NT, pernai pelnęs itin daug padėkų ir gerų atsiliepimų. Sulaukiau komentarų, kad tekstas lygiai taip pat aktualus… Skaitykite toliau

Kodėl sveika svajoti ir kada tai daryti

  By , ,

Šis tekstas rengtas specialiai „Beatos virtuvei”, skatinant skaitytojus svajoti prieš Naujuosius – tačiau svajoti verta visada. Dalinuosi su neskaičiusiais. Geriausias metas svajoti yra dabar: užrašykite 12 norų Ilzė Butkutėrašytoja, seminarų ir kursų autorė Nepaisant begalės mano klaidų, kompleksų, baimių, ydų, trūkumų ir silpnybių, nuo mažens turėjau vieną labai vertingą pomėgį ir įprotį. Pomėgį, leidusį pamatyti sprendimus net ten, kur, atrodė, sprendimo nebėra. Įprotį, padėjusį išlipti iš tamsiausių būsenų ir klampiausių problemų.  Aš tiesiog visada mėgau svajoti. Šiandien, kai mano kūrybinius pratimus jau yra išbandę virš 10 000 žmonių, galiu drąsiai pasakyti: sugalvokite norą, užrašykite jį, ir laukite stebuklo. Svajonės kartais pildosi net tuomet, kai jomis įstengiame tikėti vos sekundę. Todėl ir jus kviečiu užrašyti 12 norų ateinantiems metams, ateinančiam mėnesiui ar kitai laiko atkarpai.  Kodėl verta tai padaryti ir kaip tai daryti efektyviau? Atsakau į kelis gerus klausimus apie svajojimą. – Kam apskritai svajoti? Kiek turiu – tiek užtenka, kažkaip… Skaitykite toliau

Kodėl verta užsirašyti finansinius tikslus

  By , ,

Prieš Jaunatį: LENGVAS BŪDAS GAUTI 10 000 € NIEKO NEDARANT! 😀 O už tokios klikbaitinės įžangos slypi asmeninė patirtis. Ji padės konstruktyviau pažvelgti į finansus, net jei niekad to nedarėt, manot, kad “nemokat” elgtis su pinigais, kad taupyti sunku, kad pinigai niekada nesusikaupia, ar turit kitų išankstinių nusistatymų.  Nevirškinu tuščių motyvacijų, saldžių “įkvepiančių” frazių, neparemtų patirtimi, ir svaičiojimų, “kas būtų, jei būtų”. Tačiau labai mėgstu iliustracijas iš gyvenimo. Čia bus iliustracija iš gyvenimo, su konkrečiais skaičiais. (Davatkiškų pamokymų, kad apskritai “nedvasinga” rašyti ar net galvoti apie pinigus, nepriimu. Jei negyvename self-sustaining off-the-grid ūkelyje (kurį gerai įsirengti kainuotų APVALAINĄ kaip stora katė sumą), naudojame pinigus: maistui, paslaugoms, prekėms, transportui, būstui, edukacijai, sportui, sveikatai, pramogoms ir malonumams. Jei kažkuri gudruolė įgudusi savo sąskaitas apmokėti teisuoliškais pamokslais – jai pasisekė, o mes, likusieji, savo sąskaitas dengiame pinigais. Beje, jei pinigai tokie “nedvasingi”, kodėl bažnyčiose aukos renkamos būtent jais? 😀 Daug metų siekiu įkvėpti… Skaitykite toliau

Klausimynas geresnei vasarai

  By , ,

Pratimas, naujai atskleisiantis užrašyto žodžio magiją. : ) Mylintiems vasarą, gedintiems jos besibaigiančios, jaučiantiems, kad ji (net jei buvo labai gera) galėjo būti geresnė, ir ypač su ašaromis akyse žvelgiantiems į tolstančias atostogas (o labiausiai pykstantiems ant savęs, kad įgyvendino tiek mažai SAVO norų ir taip nedaug tepasidžiaugė šiltojo metų laiko teikiamais malonumais) – efektyvus, praktinis, išbandytas ir jau begalei žmonių pasiteisinęs “Klausimynas geresnei vasarai”. Šis autorinis mano sukurtas pratimas padeda pasimokyti iš klaidų ir būsimą vasarą (ar dar bent vieną likusią dieną šios vasaros dieną) paversti labiau tikrų išsipildymų vasara, nei tuščių svajų. Panašų pratimą vasarai baigiantis atlieku jau nemažai metų, nuo pat 2018-ųjų. Veikia puikiai. Nes atsakinėjimas į kryptingus klausimus – ne šiaip beletristika, laiko užmušinėjimas ar savitikslė “saviugda”, vedanti į niekur. Priešingai. Daugybės išbandžiusių šį pratimą liudijimais, tai itin efektyvi savityra ir sąmoningas ateities konstravimas: nes vėliau iš užrašytų atsakymų, tarsi be jokių didesnių mūsų pačių pastangų… Skaitykite toliau

Apie darbinę aplinką, kuri suvalgo žmogų

  By , ,

Parašiau tokį tekstą tiems, kurie save prievartauja ar yra kasdien prievartaujami save išduoti darbe: paminti savo vertybes, nusižengti savo įsitikinimams, eiti prieš savo prigimtį. Tačiau rašiau jį penktadienio vakarą ir pagalvojau – per intensyvus jis penktadienio vakarui. Tad dedu dabar. Vis išgirstu istorijų apie „šiuolaikines” įmones, kuriose „skatinama konkurencinga aplinka” – kuriose žmonės kartais už akių ar į akis vadinami debilais, mokomi stebėti ir skųsti vieni kitus, „duoti grįžtamąjį ryšį” (kas dažniau reiškia kolegų klaidų ieškojimą). Kai kas atvirai kalba apie „veržlų ir ambicingą” lipimą per kitų galvas, „nes kitaip nieko nepasieksi”. Pasakysiu atvirai: tokioje įmonėje galėčiau dirbti nebent valytoja – čia jokiu būdu ne nuvertinant valytojo darbą, bet apsibrėžiant atsakomybių ribas. Ir tai galėčiau dirbti valytoja tik su sąlyga, jei galėčiau ateiti vėlai vakare, kai visa „konkurencinga aplinka” su savo mėgėjiškais debilumo testais jau būtų išėjusi namo. Nors mano potencialas toks, kad (nepaisant to, kad tas potencialas vis dar… Skaitykite toliau

Kai 81-erių moteris sako: „Galiu sau leisti”

  By , ,

Paskambinu močiutei. Klausiu, ar ne šalta jai namuose. – Neturiu kada šalt, visur vaikštau! – sako ji. Kalbamės beveik pusvalandį, ji turi daug gerų žinių. Pirmoji: buvo pas kardiologę, spaudimas labai normalus. – Žinai, kai dūšioj gerai, tai ir kūnas sveikesnis, – sako man ji. Antroji gera žinia: pakėlė pensiją. Dvylika eurų. Visi suprantam, ką reiškia dvylika eurų, bet mano močiutė ir tuo džiaugiasi: – Per ilgesnį laiką susidaro padori suma! Kalbai toliau vystantis apie pinigus ir buitį, ji staiga sako: – Anksčiau būdavo, kad vis stengiuos pataupyt, kažką iš kažko sudurstyt. Dabar galvoju – ką, negi negaliu nusipirkt gražaus naujo drabužio? Galvoju, JUK GALIU SAU LEISTI! Tą sekundę man viskas lyg prašvinta. Mano močiutė sako tai, ką pati stengiuosi perduoti tūkstančiams žmonių kasmet: kad svarbiausia yra požiūris ir jausmas viduje, kad viskas nuo to ir prasideda. Bet viena yra tokią informaciją priimti jaunam žmogui, kuris savo didžiausius pinigus dar… Skaitykite toliau

Apie tokį populiarų kitų ir kitokių žeminimą

  By ,

Pastaraisiais metais matėm daug viešų destruktyvių nusišnekėjimų žeminant kitokius, nei kalbantysis: uždirbančius mažiau ar uždirbančius daugiau, kvailesnius ar pernelyg intelektualius kalbančiajam, gyvenančius „ne tame” mieste, „ne toje šalyje”, „ne tokių” politinių pažiūrų, „ne tokios” seksualinės orientacijos, „ne tokios” odos spalvos, tikinčius „ne taip”, kaip kažkam „reikia”. Aš tik priminsiu: jei žmogus siekia žeminti kitus ar ypač jei tai atvirai daro nuolat, tai tereiškia, kad jis pats jaučiasi nepaprastai menkavertis. Amžinas niekinimas, agresijos kreipimas į kitus terodo, kiek daug agresijos tūno pačiame žmoguje. Čia psichologija. O budistai sako: bandymas kankinti kitus terodo, kad žmogus pats kankinasi, skendi kančioje, tiesiog tęsia jos ratą. Šalia jo taip ir neatsirado žmogaus, kuris padėtų jam tą kančios ratą sutraukyti. Ir jo skausmas, pagiežos ar kitais pavidalais, vis bulbsėdamas kaip vėmalai, kliuksi ir kliuksi lauk. Aš pati esu drėbusi vieną atvirai žeminantį komentarą. Esu drėbusi daug, bet tas buvo išskirtinis. Seniai, bet viešai. Nukreiptą į konkrečią… Skaitykite toliau

Žiūrėjimas į dangų Žemės dieną

  By ,

Sako, šiandien Žemės diena, nors ji buvo ir kovo 20 d., bet Žemės dienų juk nebus per daug. Ir tokią dieną aš galvoju, kokia ji mums gera – nepaisant to, ką žmonija tai Žemei daro. Drauge šis tekstas yra lyg žiūrėjimas į dangų Žemės dieną. Nuo mažens turėjau ypatingą ryšį su keliomis Žemės vietomis, o pastaraisiais metais pradėjau į visą Žemę žiūrėti kaip į būtybę. Didingą, gražią, kartais labai liūdną, labai kantrią, nepaprastai kūrybišką ir neįtikėtinai gają. Drauge žiūrėdama į Žemę ir ypač į tai, kas pavasarį vyksta gamtoje, matau kerinčią metaforą, kaip lėtai, bet užtikrintai vyksta pokyčiai, JEIGU renkamės didelius dalykus net mažuose. Tad žmones, siekiančius teigiamų permainų gyvenime, ir visus, kurie tyliai dirba kartais labai nelengvą vidinį darbą vykdant patirčių alchemiją, – gal kaunantis su praeities demonais, gal valant ilgus metus terštą savo vidų, – kviečiu naujomis akimis pažvelgti į Žemę, dangų, gamtą ir paties pavasario žinutę. Kviečiu… Skaitykite toliau

Kai trūksta kantrybės: medžiai moko išlaukti

  By , ,

Neseniai pagalvojau, kad kai trūksta kantrybės, medžiai moko išlaukti. Jie niekur neskuba, nelaksto, nesinervina, tiesiog lėtai ir užtikrintai brinkina pumpurus, skleidžia lapus, žydi, veda vaisius, tuomet lapus meta… Ciklas po ciklo, metai po metų – teka lėtas, ramus, užtriktintas jų gyvenimas. Čia priminimas tiems, kurie pernai, pamatę šią mano vos savaitės trukmės kiemo liepų fotosesiją, sakė „kaip gaila, kad aš šiemet nefotkinau sužaliavimo savo kieme – norėjau, bet patingėjau.” Nepatingėkit – tos nuotraukos paskui tikrai labai įkvepia. Ne tik laukti kito pavasario, bet apskritai mokėti laukti. O tai labai svarbus įgūdis. Juk gamtoj mes nebėgiojam ir nepešiojam medžiui pumpurų, verkšlendami, kad „ai, gal neišsprogs… arba jei išsprogs, gal bus ne tokie, kokių aš noriu… na ir kada išsprogs, kada?” Mes tiesiog žinom, kad ateis laikas – ir medis išsprogs. O va ko nors paprašę paties gyvenimo, kartais būnam tokie nekantrūs: bėgiojam, zurzam, įsitempiam ir kitus verčiam įsitempti, norim visko čia… Skaitykite toliau