Kategorija: Kelionės

Kaip aš tapau valytoja

  By , , , , , ,

Kažkas nuoširdžiai bjaurėsis mano pasirinkimu, o kažkas sakys, kad tai prasmingiausia, ką galima buvo nuveikti. Būtent todėl apie tai dar truputį papasakosiu. Turiu klastingą 😅 kėslą, kad gal kažkas irgi užsimanys vieną kitą gyvenimo valandą praleisti šitaip… Taigi: Kaip ir kodėl kilo mintis “įsidarbinti” pakrančių ir jūros valytoja? Visų pirma: “valytoja” man skambėjo kažkaip labai ne atostogų dvasia. Todėl sau pačiai ilgainiui persakiau kiečiau. Aš tapau turistų palikto š ir jūroj plaukiojančio plastiko MEDŽIOTOJA. Terminatoriaus veidu. 😆 O mintis pradėti valyti pakrantes kilo… drauge su kylančia saule, tikrąja to žodžio prasme. Pirmąjį rytą Kipre išėjau sutikti saulėtekio. Vaikščiojau uolėta lavos suformuota pakrante, į kurią su nenusakoma jėga talžėsi milžiniškos bangos. Rytmečio šviesoje tiško purslai ir žėrėjo kaip skaidrūs kristalai. Buvo labai gražu. Tačiau tada pastebėjau, kad uolos nusėtos šiukšlėmis: plastikiniais buteliukais, putoplasto gabalais, vienkartiniais kavos puodeliais, gėrimų skardinėmis, tamponais ir “kūdikių servetėlėmis”. Nekalbant jau apie estetinį aspektą, kai pakrantė atrodo… Skaitykite toliau

Košmariškos atostogos, ar geriausia kelionė gyvenime?

  By , , , , , ,

Košmariškos atostogos, kažkas sakys. Absurdas. Katorga. Ubagystė. Gal kas ir stipriau pasisakytų apie tokį atostogavimą. Rašau šias eilutes nuo jūros vandens užburkusiomis akimis. Druskų nugraužtu veidu. Taip išmirkusiais, kad net susiraukšlėjusiais pirštų galiukais. Jūržolių prisipynusiais plaukais, kurie nuo sūraus vandens ir vėjo žaibiškai tampa tragikomiška šieno kupeta. Ir pirmąsyk gyvenime ant veido įsispaudusiu trikampiu nuo nardymo kaukės, kaip štai šiame kadre. (Na, kadangi kačiukai mūsų namuose irgi dažnai mėgsta suformuoti „masonų trikampį”, laikau tai geru ženklu. 😆) Rašau šias eilutes mėlynėmis nusėtomis šlaunimis nuo baladojimosi tarpmiestiniais autobusais stovint su sunkia kuprine, maišu maudymosi rūbų ir plaukmenimis. O taip pat nuo didelių bangų mūšos ir griuvimų. Ir į povandenines uolas nubrozdintu keliu. Ištinusia lūpa nuo saulės ir vėjo iškelto herpio. Nenusakomai fiziškai pavargusi per valandų valandas trukusius povandeninius ir pakrančių žygius. Prisinervinusi filmuojant po vandeniu, nes labai nesisekė tai daryt. Skaudamu kaklu nuo nuolatinio dairymosi po vandeniu. Pririjusi jūros vandens ir… Skaitykite toliau

Mano kelionių penketukas – žurnale „KELIAUK!”

  By ,

Neseniai žurnalas „KELIAUK!” (beje, maloniai nustebinęs kokybišku turiniu ir kelionių krypčių gausa) pakvietė mane sudaryti savo kelionių įspūdžių penketuką. Buvo labai gera paruošti visiškai netradicinį, nekasdienį komentarą leidiniui ir paliesti tokias temas, kokių lig šiol paliesti nebuvo progų. Dar labiau pradžiugino tai, kad žurnalas atsižvelgia į pašnekovų pageidavimus. Esu labai jautri savo žodžiui – ne sykį yra buvę labai gėda, kai leidiniuose pamatau iškraipytus, persūdytus savo žodžius, ar – to būna gėda dar labiau – kai po laiko pastebiu pompastiškus, neadekvačius mano pristatymus – liaupses, ditirambus. Suprantu, kad negaliu atsakyti už kitus, tačiau po tokių publikacijų ilgai velkasi šleikštulys ir svetima gėda už… savo pačios vardą. Yra buvę tokių nemalonių nusivylimų „pabendravimais” su žurnalistais ir taip klaikiai išdarkytų mano interviu, kad jiems pasirodžius prisiekinėdavau daugiau niekada neatiduoti savo žodžių viešumai. Tačiau būna štai tokių gerų temų, lyg tyčia… Ir žurnalas „KELIAUK!” – priešingai, nei kelios naujos apmaudžios mano patirtys –… Skaitykite toliau

Kaip aš žalčius ganiau

  By ,

Kur tik vykstu – vis randu bičiulių. Čion esti mano naujausias draugelis – anykštėnas. Išsinuomojau šią savaitę dvirką, ir varau į Lajų taką. Žiū – guli! Stabdau staigiai, vos nenugriūnu, nulipu, ir einu žadint, nes nėr ko miegot ant dviračių tako. Jau toks atvėsęs, apstingęs, šlapias, vėsus, rudeniškai nusiteikęs buvo (pačiupinau, tikrai vėsus ir šlapias). O kad supyko žadinamas, o kad ėmė šnypšti, o kad pradėjo eiti skersas! Galvoju, slunkiau, eik tu nuo tako nešnypštęs! Ne visi turi tokias geras akis, kad pamatytų laibą žaltytį ant kone tokios pat spalvos tako, ir ne visi turi užtektinai gerą širdį, kad eitų tave nuo to tako patraukt. Beje, su žalčiais man labai sekės visą rugsėjį – mačiau jų ir Labanore. Taip pat didžiulių žalčių sutikau Birštone. Jie miegodavo palei Nemuną, o aš vis ateidavau jų pakutyt. Anie buvo dideli, šilti, sausi, priešingai nei šisai užstingėlis. Linkiu, kad visi Lietuvos žalčiai saugiai pasikavotų… Skaitykite toliau

Keli tekstai rudens pradžiai

  By , ,

Vos prabudusi pajutau: išaušo diena, kai pagaliau atkeršysiu. Švito – tingiai, lėtai, šiltomis spalvomis apsiblausęs dangus abejingai vypsojo virš miesto. Įšokau į džinsus, nėriau į džemperį, po gobtuvu paslėpiau nešukuotus plaukus. Jaučiausi taip, kaip jaustis svajojau vaikystėje – specialioji agentė, vykdanti slaptą misiją. Tačiau šįsyk mano misija reiškė dienų galą tiems, prieš kuriuos ją vykdysiu. Išėjau pro duris, rankoje nešina ilgu peiliu. Laiptinėje dirstelėjau į trečius metus skaičiuojančius sportbačius – jau patrinti, tačiau tokiai dienai reikia patogaus apavo. Žengiau į lauką, tvirtai spausdama tą patį peilį, o mano veidas, įtariu, buvo toks pat kvailai fatališkas ir lengvai sutrikusio intelekto, kaip vargšo Seagalo jo amžinai nevykusiuose koviniuose filmuose. Tačiau mano veidas toks buvo tik todėl, kad dar pusiau miegojau. Įkvėpiau pilnus plaučius žvarbaus, gaivaus, drėgno oro, atsidusau, iš mano plaučių išvirto keli garo tumulai. Jaučiau tai, po paraliais, jaučiau TAI. Tai tvyrojo ore. Žinojau: šiandien atkeršysiu ir šiandien pakelsiu ranką prieš… Skaitykite toliau

Susitiksime Niujorke (ir knygyne „Eureka!”)

  By , ,

Truputis gerų žinių, ir truputis liūdnokų. Pirma, šiemet atstovausiu Lietuvai literatūros festivalyje Niujorke. : ) Ai, labai jau pompastiškai skamba. Iš tiesų būsiu Niujorke, tačiau atstovausiu ne Lietuvai, o angliškai savo poezijos rinktinei, Caravan Lullabies. Ji buvo labai šiltai sutikta užsienyje – po jos pasirodymo vis sulaukiu laiškų iš įvairių festivalių organizatorių, taip pat ir prašymų versti tekstus į kitas kalbas. Didžiausią padėką už tai pelno mano, ir ne tik mano tekstų vertėjas (beje, geriausias 2016 metų vertėjas) Rimas Uzgiris, taip pat Lietuvos kultūros institutas ir – žinoma – mano leidėjas turbūt poetiškiausiu pavadinimu tarp viso pasaulio leidyklų – A Midsummer Night’s Press. Antra gera žinia – visiems, rašantiems man su klausimais, kur gauti mano knygų, ar klausiantiems to seminaruose. Visas mano knygas (išskyrus pirmąją, kuri anuomet tapo savotišku poezijos bestseleriu) galite rasti vienintelėje vietoje. Jų turi Knygynas eureka!! (Vilniuje, Daukanto a. 2/10). Jie taip pat gali siųsti knygas į kitus miestus ir turbūt… Skaitykite toliau

Kaip aš pirmąsyk skridau lėktuvu, arba kūrybinio rašymo pamoka

  By ,

Na va, pirmą sykį gyvenime skridau lėktuvu. Ir baisu, ir žavu kažkaip buvo viduj. Maniau, kad sėdėsiu prie lango. Atėjau, ir pasirodo, mano vieta ne prie paprasto lango, o prie atsarginio išėjimo (kuris irgi su langu). Stiuardesė kažką angliškai man sakė, nesupratau, nes labai jaudinausi ir nelabai moku angliškai, bet rodė į šituos paveikslėlius. Iš pradžių pamaniau, kad turiu tik pažiūrėt šiuos nurodymus. Bet kai jos pačios ėmė lėktuve dėtis ir pūsti gelbėjimosi liemenes, atseit imituodamos gelbėjimąsi, ir vėl kažką pasakė apie tą mano atsarginį išėjimą, pagalvojau, reikia ir man padaryt ko paveikslėliuose prašoma, kaip ir jos kad mieruojasi tas liemenes pagal paveiksliukus. Na ir padariau viską, kaip čia buvo parodyta. Nuleidau, numečiau, atidariau, patraukiau, išmečiau į lauką. Nesupratau, ko visi taip pyko, nes tikrai padariau kaip parodyta, pagal eiliškumą. Tada mus visus kažkodėl persodino į kitą lėktuvą. Burnojo labai žmonės, sakė vėluosim. Kitam lėktuve man jau nieko nereikėjo daryt… Skaitykite toliau

Motociklų paroda Veronoje

  By ,

Labai norėčiau pasakyti, kad artėjant mano gimtadieniui D. staiga tarė: – Ilze, žinau, kaip mėgsti Šekspyrą ir keliauti. Pagalvojau, varom ta proga į Veroną – išsinuomosim jaukų mažą butą senamiestyje, pamatysim legendinį Džiuljetos balkoną, apskritai, pagyvensim kokią savaitę Italijoj – pajusim vietos dvasią, gal kiek pakeliausim aplink, gersim velniškai skanią kavą rytais ir vakarieniausim su vietiniais mažose tavernose… Tačiau tokia mano istorija būtų melas. Realybė atrodė taip: – Veronoje sausį vyks motociklų paroda. Varom? Tačiau mes dėl tos parodos iš tiesų pasiėmėm savaitę atostogų, iš tiesų dėl jos išsinuomojom jaukų mažą butą Veronos senamiestyje, gyvenom prie upės, kone kasdien nueidavom po keliolika kilometrų besigrožėdami miestu, taip, matėm ir Džiuljetos balkoną, ir areną, ir tvirtovę, keturis sykius bandėm įsigyti fotojuostelę fotosalone savo gatvėje, tačiau ten visad būdavo pertrauka, aplankėm Veronoje šiuo metu vykstančią fantastišką Art Deco ikonos Tamaros de Lempickos parodą, o vieną dieną praleidom mieste, kurį svajojau pamatyti nuo mažens… Skaitykite toliau