Kategorija: Kalbos magija

Pinigai ar „pinigėliai”: žodžio ir nepriteklių ryšys

  By ,

Ar žmonės, išbraukę vos vieną žodį iš savo žodyno, rizikuoja gyventi geriau? Mano tyrimas leidžia daryti prielaidą, kad tokia maloni rizika tikėtina. Jei tariant kukliau. O jei vadinant reiškinius tikraisiais vardais – tai man po kiekvieno seminaro ar praktikos kas nors parašo, kad pakeitę kasdienius žodžius per kelis mėnesius pasidvigubino atlyginimą. Per pastaruosius kelerius metus man teko matyti žmonių, kurie, pakeitę vos kelis žodžius savo žodyne, atkūrė ryšį su vaikais po skyrybų ar išsaugojo šeimas krizių akivaizdoje. Aš mačiau pernelyg daug gyvų pavyzdžių, kiek jėgos turi vienui vienas ištartas žodis, kad nepykčiau ant žmonių, savo noru savais žodžiais programuojančių save nesėkmei, neišsipildymui ir skurdui. Tačiau šįsyk aš ieškojau daugiau įrodymų, kad mūsų sakomi žodžiai stipriai susiję su tuo, kaip gyvename. Man šįsyk reikėjo kiekybės ir didesnės imties. Todėl apklausiau kelis tūkstančius žmonių. Apie vienui vieną žodį. „Pinigėliai”. Pinigėliai. Įsižiūrėkite į šį žodį. Ištarkite garsiai ir įsiklausykite. Ką reiškia pinigėliai? Rožiniai ir pūkuoti? Ne? Tai kokie… Skaitykite toliau

Buvau pati sau priešas, grioviau save vidiniu kritiku

  By , ,

Aš visada sakau, kad didžiausi laimėjimai yra neregimi plika akimi, didžiausios kovos laimimos tyliai, didžiausi virsmai nutinka tykumoje. Skaičiau šį laišką, ir man ėjo šiurpai – kažkam skaitant atrodys, „oi, kas čia tokio”, tačiau kas yra patyręs tą vidinį kalėjimą, supras. Laiškas vadinosi taip, kad nusišypsojau vien pamačiusi: „dar vienas beprotiškai dėkingo žmogaus laiškas” (ir šis žmogus sau buvo pažadėjęs NERAŠYTI laiško man): „Labas, Ilze, aš esu vieną tų, iš EŽD eksperimento dalyvių, bandau įsivaizduoti kiek gaunate laiškų su padėkom ir ne tik, o kai skaitydavau apie tuos gautus laiškus vis sakiau sau, kas bebūtų aš tai nerašysiu, nes prirašys be manęs šimtais padėkų, o aš sau tyliai santūriai išgyvensiu tą visą pokytį ir tiek žinių. Nusprendžiau parašyti, nes manau, kad gerų žodžių nebus per daug. Man sunku nupasakoti kokios aš būsenos pradėjau šį eksperimentą. Buvau tokia nelaiminga. Išoriškai gyvenau gražiai, bet viduje aš puvau. Labai sparčiai mačiau kaip prarandu džiaugsmą… Skaitykite toliau

Pagaliau suradau ramybę, kurios neturėjau 2 metus

  By , ,

„Labai ilgai svarsčiau ar tikrai tokie dalykai veikia. Anksčiau skaitydavau įvairias populiariosios psichologijos, saviugdos knygas, tačiau niekaip neprisiruošdavau laikytis patarimų ilgiau nei keletą dienų, gal dėl to tai likdavo tik rezoliucijomis. Šįkart, Ilze, jūsų eksperimente dalyvavau būdama visiškoje asmeninėje psichologinėje duobėje, gal dėl to jūsų patarimus vykdžiau labai nuoširdžiai ir nuosekliai. Nors man tik 26 metai, tačiau buvau susikrovusi didelį nesėkmių, neišsipildymų bagažą, kuriuo noriai dalinausi su kitais. Noriu pasidalinti savo 9 savaičių pasiekimais (prieš EŽD eksperimentą ir po).” Visad smalsu dirbti su žmonėmis, kurie jau yra daug skaitę, daug žino, tačiau tų žinių neintegruoja į savo realybę, nenaudoja, neverčia jų gyva praktika. Mano nuotolinių praktikų tikslas – taikyti tas žinias, kurias vieni tikrai turi, kiti – nujaučia intuityviai, treti net yra kažką epizodiškai pritaikę gyvenime ir vėl užmetę. Būtent todėl esu struktūravusi svarbiausias teorijas ir išdėsčiusi jas tam tikra tvarka, kad komunikacinių įpročių keitimas būtų lengvesnis, natūralesnis ir geriau įsilietų… Skaitykite toliau

Nustojau šaukti ant vaikų ir nesuprantu, kodėl anksčiau tą dariau

  By , ,

Vyras, piktai surinkantis ant savo moters diskusijų metu. Moteris, telefonu pradedanti rėkti ant savo pagyvenusios mamos. Ar mama – ant dukros. Tėvas, sprogstantis įsiūčiu, kai paauglys sūnus paklausia kažko, ko nesupranta. Mama, imanti rėkti ant mažų vaikų ar net įtūžio akimirką kelianti ranką smūgiui. Ar šie žmonės „blogi”? Ar jie tik labai pavargę, išsiderinę, prikaupę nebekontroliuojamo streso, nuolat stingantys kokybiško miego, nesiliaujančiu informaciniu triukšmu pervarginę savo centrinę nervų sistemą ir kitaip nualinę save? Mano ir mano klientų patirtis rodo, kad tai ne žmonės „blogi” – blogos yra būsenos, į kurias save įstumiame. Tačiau jei patys įstūmėm, patys galim iš ten ir išeiti. Svarbu norėti išeiti iš tų blogų būsenų. Jau dešimtus metus, nuo pat 2015-ųjų, kai drauge su 1000 savanorių testuotojų ir keliais psichoterapeutais kūrėme gaires vidinės ramybės atstatymui, sulaukiu štai tokių liudijimų, kaip stipriai vidinę mūsų būseną keičia net trumputės atostogos nuo negatyvo: „Visų pirma noriu padėkoti už tai,… Skaitykite toliau

Apie kalbos magiją – „Beatos virtuvėje”

  By , ,
Ilzės dirbtuvės Beatos virtuvėje

Puikius interviu klausimus paruošė žurnalistė Laisvė Radzevičienė. Mes dažnai kalbame apie būties lengvumą. Kokia būtis tau yra lengva? Pati būtis yra iš žodžio būti, o ne veikti, daryti, bėgti, dirbti, veržtis, konkuruoti. Man labai lengva būti, kai neperkraunu dienotvarkės darbais, kai galiu gyventi lėtai – anksti keltis, nors nereikia skubėti į jokį susitikimą, išgerti kavos auštant, galbūt kažką parašyti, tvarkytis namuose, išeiti į poros valandų žygį palei upę, fotografuoti medžius ir augalus pakeliui, tada grįžti namo, padirbėti iki vakaro, ir laukti namo grįžtančio vyro su karšta vakariene, o paskui dviese skaityti knygas. Tokia būtis man yra karališkiausia, nors ji ir labai paprasta. Labai daug džiaugsmo ir lengvumo mano gyvenimui teikia ir gyvas bendravimas. Virtualų bendravimą laikau savotišku XXI amžiaus prakeiksmu, jis yra siejamas ir su perdegimu darbe – netikra, negyva komunikacija, ypač, kai jos labai daug, tikrai alina. Tačiau gyvai sutinku šimtus žmonių kiekvieną mėnesį ir tie susitikimai visad labai… Skaitykite toliau

Aš apakus! Arba kalbos ir regos ryšys

  By ,

– Aš apakęs, nesitikėjau! – Buvau apakus, kai grįžau į darbą, toks bardakas… – Pamačiau kainas ir apakau…   Turbūt daugelis girdėjote ir, deja, iš patirties spėju – nemaža dalis jūsų sakė panašias frazes pačios / patys. Tačiau šios frazės nėra tokios nekaltos, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Netradicinė anketa Neseniai paprašiau savo skaitytojų vos 2 minučių laiko netradicinei anketai. Ji buvo skirta ir vartojantiems šias frazes, ir nevartojantiems jų. Prašiau skaitytojų pasidalinti šia anketa su savo draugais – ir tais, kurie būna „apakę”, ir tais, kurie niekad nevartoja tokios frazės.  Norėjau patikrinti, ar savo kalbose „apakę” iš tiesų dažniau nešioja akinius ir kontaktinius lęšius? O gal tai klaidingas įspūdis stebint žmones ir klausant jų? Lygiai taip pat siekiau patyrinėti, ar sakantys frazę „aš apakęs” dažniau skundžiasi kitomis akių ligomis. Žiūrim, ką turim Aš apakus. Oi, atakus. AŠ REGIU PROCENTUS! : ) Vėlų šeštadienio vakarą paleistą klausimyną apie frazę „aš apakęs”… Skaitykite toliau

Nesvajok. Nenusipelnei. Ne dabar.

  By

Nesvajok. Nenusipelnei. Ne dabar. Netrukdyk. Tau su klausa negerai? Nutilk. Neverk. Nesikūprink. Nesistaipyk. Nesimaivyk. Nesididžiuok. Nedainuok prieš pusryčius, nes vakare verksi. Nešok aukščiau bambos. Nesusirasi draugų, jei šitaip. Niekas į tave nežiūrės. Pažiūrėk, kaip atrodai. Čia ne tau. Čia ne man. Atrodau siaubingai. Negaliu į save žiūrėti. Kas gali norėti su manimi būti? Nieko nepasiekiau. Nemoku džiaugtis. Neturiu kuo didžiuotis. Nenoriu atkreipti dėmesio. Vengiu išsiskirti iš minios. Nebepakeliu šito. Nežinau, ką jaučiu. Bijau pasakyti garsiai. Bijau išgirsti. Nenoriu niekam trukdyti. Dabar netinkamas metas, reikia palaukti. Nenusipelniau nieko gero. O svajonės vis tiek nesipildo. *** Visa tai, ką girdėjai. Visa tai, ką kartojai sau. Visa tai, ką pavertei save išpildančiomis pranašystėmis. Tai tėra žodžiai. Kartais tai tėra seni įrašai, vėl ir vėl sukami gyvenimo magnetofono. Tu gali perrašyti užstrigusias istorijas. Gali perrašyti savo silpnumą į savo jėgą. Gali perrašyti vienatvę į artumą. Gali perrašyti netektis į atradimus. Perrašyti savo neviltį į viltį.… Skaitykite toliau

Mamos istorija: ką pakeitus vaikas liovėsi verkti lopšelyje

  By ,

Akimirka, kai pagaliau išgirstame patys save, gali būti ir nemaloni, ir labai skaudi. Tačiau joje visada būna ir krislas džiaugsmo. Nes tai akimirka, kai galime pakeisti savo kasdien ištransliuojamą žinutę. Pakeitę ją, anksčiau ar vėliau pamatome, kaip aplinka atsiliepia į naują teiginį. Nebūtinai tą pačią valandą. Nebūtinai tą pačią dieną. Kartais net nebūtinai tą patį mėnesį. Bet pasakykit po tokio laiško, kad neverta luktelėti. Tai tikra vienos mamos istorija – dalinuosi su jos leidimu:   „Sveika, Ilze. Turbūt gaunate tūkstančius panašių laiškų ir šis nusės į kokią „krūvelę”. Bet negaliu nepasidalinti savo stebuklu 🙂 O istorija tokia.   Mano vaikas, kaip ir dar šimtai vaikų Lietuvoje, nuo rugsėjo 1 d. pradėjo lankyti lopšelį. Ir toji diena buvo tikrų tikriausio košmaro pradžia.   Trumpai tariant, adaptacija buvo labai sunki. Vis lyginau savo vaiką su kitais, kurie jau ateina į grupę be ašarų, linksmi žaidžia, patys valgo, ir pasilieka miegoti pietų ir…… Skaitykite toliau

Informacinės dietos nauda vienu sakiniu

  By ,

– Na lyg ir nieko tas mano vyrelis, bet kai su draugėm pasėdžiu, pasišnekam, tai suprantu, kiek DARBO dar turėsiu, kol iš jo padarysiu žmogų… Ir kiek aš jį betaisau – tik labiau genda…   – Atrodo, tampom tą vaiką po būrelius, ir į privačią mokyklą leidžiam, bet kaip susigūžęs – taip susigūžęs, užsispazmavęs visas, kiek besakau, kad nesikūprink, nesikuklink, nebijok, nedrebėk, nesisarmatyk…   – Man lyg ir patinka mano darbas, bet per kavos pertraukėles iš kolegų išgirstu tokių mūsų „ateities perspektyvų”, kad po to nieko nebesinori – nei dirbti, nei kitą rytą į darbą keltis.   O gal jau gana minkyti tą savo “vyrelį”? (Ir vadinti jį vyreliu?) Gal jau gana niuksuoti žodžiais tą vaiką? Ir gal jau gana ryti svetimų nepasisekimų trupinius prie kavos darbe?   Siekiant pokyčių, yra kitas (patyrę sako – vienintelis efektyvus) kelias: pradėti nuo savęs.   Kartais nereikia naujo vyro – užtenka pradėti kitaip… Skaitykite toliau

Apie rašymą kaip terapiją

  By ,

Labai mėgstu gerus klausimus. 🙂 Žurnalistė Rasa Derenčienė, rengdama temą žurnalui „7 dienos”, pakvietė atsakyti į kelis tikrai įdomius jos klausimus: pažvelgti į tekstus iš poetės perspektyvos. Tuo metu kaip tik buvau pakeliui į tarptautinį literatūros festivalį Portugalijoje – klausimus atsakinėjau oro uoste, auštant, tykiai gerdama kavą, ir, tiesą sakant, seniai taip mėgavausi taikliais klausimais ir lengvai gimstančiais atsakymais. Ilze, esi sakiusi, kad eilėraščius rašai nuo vaikystės. Gal pameni, kaip radosi tas rašymo impulsas? Kas tada tave įkvėpė, pastūmėjo? Ar pameni savo pirmajį eilėraštį? Tą eilėraštį pamena mano mama, nes pati buvau dar labai, labai maža. Paguldyta pietų miego, nuobodžiavau ir pradėjau pati sau pasakoti eilėraštį: “trū tū tū, trū tū tū, miega vaikas po pietų”. Vėliau vieną žiemos vakarą pradėjau kitą tekstą: “naktis temtis, iš lempų sninga…” O pradinėje jau rašiau ilgus eiliuotus tekstus. Manau, didžioji dauguma jų atsirado iš gyvenimo grožio pajautimo. Dalis tekstų gimė kaip pokštas, nes… Skaitykite toliau