Kategorija: Gyvenimo g.

Interviu žurnalui „Laima”

  By ,

Man šis interviu – jau lyg su kitu žmogumi: su Ilze, kuri davė šį interviu, iš tiesų beturiu labai mažai ką bendra. Esu tikra, mane gerai supras žmonės, kurie išgyveno didelius vidinius virsmus, stiprias vidines pertvarkas. Šiandien kai kurie čia buvę atsakymai man pačiai sukėlė tokį svetimos (lyg būčiau pati sau svetima) gėdos jausmą, kad cenzūravau pati save. Tai nestebina – šį interviu žurnalui „Laima” daviau didelio savo gyvenimo virsmo metu. Ir nors tas virsmas buvo teigiamas, mažos gyvenimiškos pergalės yra savotiški testai. Ne visus tuos testus man pavyko sėkmingai išlaikyti iš pirmo karto. Manau, kad mano atsakymuose galima justi tą chaosą, pretenzijas pasauliui, gerą dozę puikybės. Tačiau tai yra mano istorijos dalis, ir galbūt kažkas iš skaitytojų šiuose atsakymuose ras sau kažką naudingo ar įdomaus. Kokį poetės (poeto) įvaizdį turėjai susiformavusi vaikystėje, paauglystėje (kas buvo tavo to meto literatūros autoritetai?) ir kaip tas įvaizdis keitėsi, bėgant metams? Mano literatūriniai autoritetai paauglystėje buvo… Skaitykite toliau

Žmonės – kaip pieštukai: kuo dažniau krenta, tuo dažniau lūžta

  By ,

Rinkdama nuo stalo spalvotus pieštukus po piešimo, staiga prisiminiau tokį dalyką. Vaikystėje puikiai žinojom (gal pradinėj taip paaiškino, o gal tėvai pamokė), kad kai numeti pieštuką ant grindų, jo šerdis skyla. Kuo dažniau mėtai – tuo daugiau sykių įtrūksta pieštuko šerdis. Ir tada, po kurio laiko, piešiant pieštukas ima ir nulūžta. Žinoma, pieštukas gali nulūžti tiesiog spaudžiamas į lapą, ir vis tik – dažnesni būdavo tie mįslingi užlūžimai, kai spalvini spalvini ir šast – iškrenta spalvotos šerdies gabaliukas. Tada reikia drožti. Tuomet pamanau, juk žmonės – kaip pieštukai: kuo dažniau patys krenta žemėn ar kuo dažniau mėtomi kitų, tuo dažniau kažkas skyla jų viduje, kažkas įtrūksta. Išoriškai to gali ir nematyti – lygiai kaip ir ką tik numestas pieštukas atrodo sveikas, kai keli jį nuo žemės. Tiesus, malonaus medžio, jei naujas – tai dar net blizgantis, išoriškai sveikut sveikutėlis pieštukas. Tačiau viduje jis ką tik įtrūko ir vieną dieną dėl… Skaitykite toliau

Apie dvasinę avitaminozę

  By , ,

Dvasinė avitaminozė © (aut. Daiva Juknevičiūtė) – mums šnekučiuojantis apie visai kitus dalykus, Daiva netikėtai ištarė šią genialią frazę. Taip gerai nusakančią tai, ką slapčia, slėpdami, o gal dar dažniau – nė nesuvokdami, tyliai kenčiame, spėju, daugelis. Atrodo taip savaime suprantama rūpintis kūnu: kas į sporto klubą, kas į bėgimo trasą, kas į masažus, pirtis; pedikiūrai, manikiūrai, depiliacijos, drabužiai, avalynė, kosmetika – daug kam savaime suprantama. Namai, daiktai – savaime suprantama. Daug kam visai suprantama rūpintis ir protu, intelektu: mokytis, šviestis, lavintis. Taip pat vis dažniau žmonės stengiasi saugoti ir sveikatinti savo psichiką, vis daugiau žmonių patys pamato, kiek daug jų psichinė, emocinė sveikata priklauso nuo jų pačių, kiek daug jie gali konstruktyviai keisti. Bet būna, kad net susitvarkius visus tuos lygmenis – fizinį, intelektinį, psichinį – siela kenčia baisų badą. Jokiu gurmaniškiausiu maistu, jokia rafinuočiausia literatūra, jokiais stilingiausiais batais, jokiais brangiausiais plaukų ir veido serumais neprimaitinsi sielos. Nepamaitins jos… Skaitykite toliau

Kaip pakeičiau seną sugedusią plokštelę

  By ,

Neseniai susitikau su mama ir atsisveikindama jai sakau: – Žinai, reiktų jau automobilį nuplauti, išsiurbti. Pagalvok pati, kaip gera bus įsėst į švarų, blizgantį – net sieloj šviesiau bus, toks tikras pavasaris ateis. Kalbėdama ir pati taip ryškiai įsivaizdavau tą švarų automobilį, tą tvarką ir gaivą, kad jau eidama namo, kopdama laiptais, staiga stabtelėjau laiptinėje. Kažkurie mūsų kaimynai yra tiek pažengę dvasiškai, kad meta po savim ne tik cigaretes, bet ir prišnypštas popierines nosinaites. Iš tiesų jau kurį laiką tiesiog piktindavausi – net tingiausi gyvuliai neš*ka ten, kur gyvena. Buvo tiesiog koktu galvoti apie žmogų, kuris gali snarglėtą nosinę numesti sau po kojom, ir greta įmygti cizos nuorūką. (Taip, pasidavę Vilniaus romantikai, įsigijome namus sename name – niekad nesigailėsiu vaizdo pro langus ar to, kad už kelių kvartalų plyti Senamiestis, tačiau senas raugas laiptinėje sklaidysis, matyt, dar ne vienerius metus.) Tačiau šįsyk, mintyse tebesinešdama švaros vaizdinį, staiga pagalvojau: mano piktinimasis… Skaitykite toliau

Ar moteris 80-ies turi tik apsimūturiuoti skarele ir bambėti?

  By ,

Bruzdu, dūlinėju po namus aną savaitę, nerandu sau vietos kai vabalas, ne iki galo po žiemos atsikvošėjęs pavasarį: nesugalvoju, kaip čia gimtadienį švęst. Ir, kaip tyčia, skambina man kažkas. Žiūriu – Irutė. Kuri pati ką tik atšventė gimtadienį. – Tai kaip atšventei? – klausiu. – Ai gerai, – sako, – išsinuomojau salę kavinėj, susikviečiau septynias geriausias drauges. Žaidėm visokius žaidimus, daug juokėmės, daug kalbėjomės, skaniai vaišinomės. Tikrai labai gerai pabuvom. Bet čia taip simboliškai tik atšvenčiau, tik su draugėm. Gi bus dar ir kitas gimtadienis, kitiems draugams ir šeimos nariams. Tai ten bus tikras jau.   Tame „kitame gimtadienyje”, skirtame „kitiems draugams ir šeimos nariams”, ir aš dalyvausiu.   Nes Irutė yra mano močiutė.   Ir ji ką atšventė 80.   Ne, ji nėra turtuolė, kad nuomotųsi kavines kiekviena proga. Ji niekad neužėmė ypatingų pareigų kokiame CK ar panašiai, neužgyveno prabangių butų ir vasarnamių ar kitų turtų. Tačiau ji tikrai… Skaitykite toliau

Kūrybinė meditacija sekant siūlą

  By ,

Sako, labai sveika užsiimti rankdarbiais – ir galva ilsisi, ir kitos smegenų dalys dirba. Esu patyrusi, kad tai labai padeda kristalizuotis ir kūrybinėms idėjoms (nebūtinai susijusioms su tais rankdarbiais). Pastaruoju metu jutau keistą poreikį imtis kažko, kažką meistrauti ar kurti būtent rankomis, tik neradau, ką konkrečiai noriu daryti. Tai papaišau, tai origami palankstau – lyg ir tai, bet ne. Karolius verti? Kažkaip tingu. Molio namie turiu, bet lipdyti vis neprisiruošiu. Net LEGO įsigijau prasiblaškymui – smagu, ir vis tik, ne tai. Ir štai pagaliau radau TAI. TAI nutiko ir man. Priešistorė tokia: mano giminėj visos moterys nagingos – mezga, neria, siuva, siuvinėja. O aš kažkaip į šią giminę nukritau iš kosmoso. Mano nagingumas pasireiškė daugių daugiausia lipdymu, keramika, vaikiškais eilėraščiais, rašant juos ant plytų, piešiant akrilu ant medžio lentų, lankstant skulptūras iš vielos, liejant jas iš gipso, dėliojant mozaikas iš kruopų ir kuriant švytinčias instaliacijas iš lempelių. Niekad nebuvau gera,… Skaitykite toliau

Pasakyk, ką mėgsti veikti

  By , ,

Man labai gera stebėti žmones, sekančius savo aistrą, savo talentą, savo dovaną, dirbančius su užsidegimu ir atida. Ir jau tik tyrėjiškai smalsu (o kartais – tik graudu ar net pikta) stebėti bandančius kažką dirbti per jėgą, atbulom rankom, nudelbtom akim, “pastatytais” balsais, dažnai net negalinčius nuslėpti, kad siekia kuo greičiau nusimuilinti, “atsifutbolinti”. Gyvenimišką aistrą laikau viena mįslingiausių temų, o negebėjimą jos jausti arba jos ignoravimą ilgus metus – viena liūdniausių. Nes darbas per nemeilę ar net neapykantą kartais kainuoja kur kas daugiau nei “tik” fizinę ir emocinę sveikatą, “tik” santykius ir namų gerovę. Kur kas daugiau. Tai liūdna, slogi ir sudėtinga tema. Aš ją dar tik pradedu tyrinėti.   Vis tik turbūt galiu vadinti save gerų, šviesių išsipildymų kolekcioniere – daug metų skaitau žmonių laiškus ir gyvai klausau jų istorijas apie tai, kaip (dažniausiai – labai netikėtai, neplanuotai) gyvenimas juos atvedė iki jų noro išsipildymo. Kaip išsvajojo sau tobulą vyrą… Skaitykite toliau

Apie kalėdinę karštinę

  By ,

Jau pustrečios valandos Advento tyloje darydama generalinę tvarką namuose, pritrūkstu šventiško įkvėpimo, tad ant treningų užsitempiu ilgaaulius kablus iki kelių (o kas man), ir išeinu atsikvėpti į balkoną. Ir mūsų gatvėje pamatau kalėdinės karštinės nukamuotą trijulę.   Tėtis neša į tinklą įvilktą eglutę. Vienas mažas pipiras pėdina priekyje. O kitas, dar visai visai mažas grybukas, eina iš paskos. Mažasis grybukas ir taip eina labai lėtai, nes greičiausiai dar ne taip seniai pramoko savom kojom vaikščiot, tačiau eisenos greitį dar labai stipriai lėtina jo noras užsukt pastovėt į kiekvieną balutę pakeliui. Tad grybukas eina lėtais zigzagais, pareigingai įlipdamas į kiekvieną balą ir pamaldžiai pastovėdamas joje nudelbęs kepurėtą galvą.   Didesnysis, bet vis tiek ne ką didesnis pipiras gi jaučia šventą pareigą pritūpti prie murzinos pusnies likučių, sulipdyti (kiek įžiūriu iš ketvirto aukšto, plikom rankom) gniūžtę, ir sviesti ją į viršų. Tada, žinoma, reikia lipdyti antrą.   Tėtis su eglute trypiniuoja, kažką… Skaitykite toliau

Kaip atpažinti savižudybės grėsmę

  By ,

Ketvirtus metus dirbu su žmonėmis. Sutinku jų – gyvai – kartais po kelis šimtus per vieną mėnesį. Daugelis jų būna labai šviesūs, kritiškai mąstantys, atsakomybę už savo žodžius jaučiantys asmenys. Tačiau būna ir kitokių. Ir kartais viešuose renginiuose negaliu nuslėpti ne tik nuostabos, bet ir siuto, girdėdama labai bukus, nepasvertus, nepamatuotus žodžius, tariamus viešai visažiniškomis intonacijomis. Pavyzdžiui: „Taigi depresija – nepagydoma liga. Visam gyvenimui…” „Vis daugiau ir daugiau žmonių sirgs depresija, tai neišvengiama.” „Visi, kas serga depresija, anksčiau ar vėliau bando žudytis.” „Nesąmonė tie psichologai, niekam jie nepadeda, tik blogiau būna.” „Daug žmonių, kuriems nuo psichoterapijos tik pablogėjo…” „Jei jau žmogus sugalvojo žudytis – viskas, nebeapsaugosi.” „Žudosi stipriausieji.” Kas jie, šie žmonės, gargaliuojantys į eterį tokias programas? Sėjantys tokias sėklas į kitų pasąmonę? Ar jie visaregintys dievai? Ar veikiau siaurapročiai (koks tinkamas žodis), pagal vieną „kažkur girdėtą” istoriją padarantys išvadas apie visą pasaulį, visus įmanomus scenarijus? Grojantys savo menkavertę nugrotą plokštelę sau… Skaitykite toliau