Tekstas vasarvidžiui

Sveikinu bičiuliškas savo skaitytojas ir skaitytojus sulaukus ilgiausių dienų metuose. Dalinuosi savo skinta puokšte ir savo eilėraščiu – kaip tik vasarvidžiui. **** – Žvėris, sapnuojantis tave – Prisimeni naktį, kai laužas bučiavo žvaigždynus? Mes glaudėmės tąsyk prie švytinčios žemės burnos, slapta trokšdami, kad ir mums pabučiuotų bent pėdas, – ir būtume nešęsi gražią vasarvidžio gėdą lyg rausvą šešėlį ant auštančio skliauto briaunos, kažkur papartyne po švytintį vabzdį nuskynę. Gyvavedė vasara tąnakt atsivedė briedę ir mažą briedžiuką – jį nešė ant savo pečių. Bijojom išgąsdinti juos. Ir bijojom sustoti tankmės tirštumoj, kol į nugaras ėmė lekuoti nematomas ryto žvėris – jis iš mūsų pačių save nusilipdė – ir mus prisimindamas kliedi. *** Iš knygos „Karnavalų mėnuo” (eilėraščių rinkinio). Knygų turi Knygynas eureka! Skaitykite toliau