Kategorija: EŽD eksperimentas

Mamos istorija: ką pakeitus vaikas liovėsi verkti lopšelyje

  By ,

Akimirka, kai pagaliau išgirstame patys save, gali būti ir nemaloni, ir labai skaudi. Tačiau joje visada būna ir krislas džiaugsmo. Nes tai akimirka, kai galime pakeisti savo kasdien ištransliuojamą žinutę. Pakeitę ją, anksčiau ar vėliau pamatome, kaip aplinka atsiliepia į naują teiginį. Nebūtinai tą pačią valandą. Nebūtinai tą pačią dieną. Kartais net nebūtinai tą patį mėnesį. Bet pasakykit po tokio laiško, kad neverta luktelėti. Tai tikra vienos mamos istorija – dalinuosi su jos leidimu:   „Sveika, Ilze. Turbūt gaunate tūkstančius panašių laiškų ir šis nusės į kokią „krūvelę”. Bet negaliu nepasidalinti savo stebuklu 🙂 O istorija tokia.   Mano vaikas, kaip ir dar šimtai vaikų Lietuvoje, nuo rugsėjo 1 d. pradėjo lankyti lopšelį. Ir toji diena buvo tikrų tikriausio košmaro pradžia.   Trumpai tariant, adaptacija buvo labai sunki. Vis lyginau savo vaiką su kitais, kurie jau ateina į grupę be ašarų, linksmi žaidžia, patys valgo, ir pasilieka miegoti pietų ir…… Skaitykite toliau

Informacinės dietos nauda vienu sakiniu

  By ,

– Na lyg ir nieko tas mano vyrelis, bet kai su draugėm pasėdžiu, pasišnekam, tai suprantu, kiek DARBO dar turėsiu, kol iš jo padarysiu žmogų… Ir kiek aš jį betaisau – tik labiau genda…   – Atrodo, tampom tą vaiką po būrelius, ir į privačią mokyklą leidžiam, bet kaip susigūžęs – taip susigūžęs, užsispazmavęs visas, kiek besakau, kad nesikūprink, nesikuklink, nebijok, nedrebėk, nesisarmatyk…   – Man lyg ir patinka mano darbas, bet per kavos pertraukėles iš kolegų išgirstu tokių mūsų „ateities perspektyvų”, kad po to nieko nebesinori – nei dirbti, nei kitą rytą į darbą keltis.   O gal jau gana minkyti tą savo “vyrelį”? (Ir vadinti jį vyreliu?) Gal jau gana niuksuoti žodžiais tą vaiką? Ir gal jau gana ryti svetimų nepasisekimų trupinius prie kavos darbe?   Siekiant pokyčių, yra kitas (patyrę sako – vienintelis efektyvus) kelias: pradėti nuo savęs.   Kartais nereikia naujo vyro – užtenka pradėti kitaip… Skaitykite toliau

Apie naudingiausią savybę – be vidinės cenzūros

  By , ,

„Kokia žmogaus savybė XXI amžiuje praverčia labiausiai?”   – tiesiog fantastišką klausimą man uždavė žurnalistė Ieva Rekštytė iš IQ LIFE. Seniai buvo taip įdomu ir… taip sunku atsakyti į vienui vieną gerą klausimą. Dėl ko? Nes, pirma, aš pati nuolat cenzūruoju save (dėl šito mane peikia kai kurie žurnalistai). Ir antra, šįsyk mano atsakymą ribojo ženklų skaičius. Tačiau nepaisant vidinio cenzoriaus ir ženklų limito netikėtai viena po kitos man ėmė rašytis atsakymo įžangos. Tai buvo turbūt ilgiausiai mano rašytas tekstas, kurio finalas yra trumpiausias žodžių skaičiumi. Sedėjau Frankfurto oro uoste, rašiau ir tryniau, rašiau ir tryniau, rašiau ir tryniau, karpiau, karpiau, karpiau, ir dar trumpinau… Turbūt dar niekad nebuvo taip sunku tilpti į žodžių limitą, nes turbūt dar niekad, atsakydama vos į vieną klausimą, nenorėjau pasakyti tiek daug. IQ LIFE tąsyk pasirodė mano pačios cenzūruota versija. Čia pateikiu visą tekstą – neiškarpytą savo pačios, kiek nepatogų, nesaldų ir nepozityvų.   Taigi,… Skaitykite toliau

Be rasotų rožių ir saldžių citatų

  By

Gal banalių paveikslėlių ir sacharininių tekstų šierinimo era baigiasi? Gal po truputį atprantame nuo mentalinio sacharino ir dvasingų-atodūsingų pasiglėbesčiavimų? Nuoširdžiai nesitikėjau, kad rūstokas, proziškas, tiesus kalbėjimo būdas ir kvietimas liautis tuščiai teoretizavus bei pradėti teorijas taikyti praktikoje ras tokį atgarsį, kokį rado EŽD eksperimentas – populiariausias mūsų dirbtuvių kūrinys. Be rasotų rožių ir saldžių citatų. Dar. Nors jau turėjau begales asmeninių atsiliepimų, kurie rodė atsikartojančius pokyčius, – vis tik nesitikėjau tokių aiškių, apčiuopiamų rezultatų. Juos – šiemet apklausiant grupę po grupės, šimtus žmonių, – jau drąsiai galima vadinti tendencijomis. Ryšys tarp mus pasiekiančios ir mūsų skleidžiamos informacijos daugiau nei akivaizdus, o teigiami pokyčiai vienur neišvengiamai sukelia teigiamus pokyčius kitur. Su kiekvienos grupės rezultatais užsimanau išblaivyti nuo negatyvo dar daugiau žmonių. (I know, I know.) O didžiausias stebuklas – kad EŽD eksperimentas niekada ir niekur nebuvo reklamuojamas. Sąmoningai. Aš atsisakiau apie šią savo veiklą pasakoti „populiariose” (t.y. baisiose) TV laidose. (Kam reikės… Skaitykite toliau

Pasaulis blaivosi nuo negatyvo

  By ,

Dar, dar ir dar sykį – atrodo, kad visas pasaulis bunda ir blaivosi iš stipraus apsinuodijimo neigiama informacija. Visame pasaulyje pasigirsta vis daugiau balsų, sakančių: mums to nereikia, tai labiau kenkia nei padeda, tai labiau griauna nei kuria. „Kokią įtaką organizmui daro blogos naujienos žiniasklaidoje?” (dėkui už nuorodą Mildai G.) – šios citatos greičiausiai bus puikus paaiškinimas tiems, kas pailsėję nuo negatyvo ar bent jau stipriai sumažinę jo jaučiasi kur kas geriau, nei prieš tai:   – „Duodama interviu New York Times, psichologė Anita Gadhia-Smith pažymi, kad žiaurumo įtaka psichikai individualus dalykas, tačiau daugumai mūsų labiausiai tikėtini du efektai. Viena vertus, tai jautrumo sumažėjimas, iš kitos pusės – stiprėjantis pažeidžiamumo ir bejėgiškumo jausmas.”   – „Kuo daugiau neigiamų siužetų žmogus stebėjo, tuo stipriau buvo veikiama jo psichika. Tokia įtaka labiausiai paveikė ekstravertus. (…) Šių simptomų pasireiškimo stiprumas irgi tiesiogiai priklausė nuo naujienų žiūrėjimo trukmės.”   – „(…) galinčius matyti necenzūruotus… Skaitykite toliau

Blogiausias atsiliepimas iš geriausių

  By

Geras: mamalogas.lt apžvalgoje mano knygą vadina lieva, bet EŽD eksperimentą rekomenduoja ir duoda… 10 balų iš 10. Labai įdomu skaityti atvirai skeptiško ir neigiamai mano atžvilgiu nusiteikusio bei to neslepiančio žmogaus įspūdžius iš EŽD eksperimento, dėl kurio jau ne pirmą sykį sulaukiu nesaldžių pagyrimų už tai, kad apsieinu be saldybių, rasotų rožių, veidą plėšiančių dirbtinių šypsenų, „pozityvumo” sacharino, saulėlydyje šokančių delfinų ir kūdikių delniukų. Kaip rašoma, „man net kilo noras paklausti kokius narkotikus jie ten tuose mokymuose vartoja” – na, ką išsiauginam namų sąlygomis, tą ir vartojam, žmonės mes paprasti. 🙂 Galbūt todėl, kad rašymo stilius čia griežtas ir akivaizdu, kad autorė netyvuliuoja visuotine meile man, jos atsiliepimą perskaityti mūsų komandai buvo itin vertinga: „Tai kažkas naujo, įdomaus ir netikėto. Bijojau, kad šios dirbtuvės bus tik dar viena skysta motyvacinė nesąmonė iš serijos „Svarbu svajoti ir tada norai išsipildys“. Tokių prisiklausiau apsčiai ir jos man jau sukelia alerginę reakciją. Tačiau nebuvo nieko… Skaitykite toliau

Moteris, perkūrusi savo negalią į savo galią

  By

Dalinuosi viena šviesia, nors ir labai skaudžiai prasidėjusia istorija. Tarp kitų mano pasakojimų šis tikrai yra ir įdomus, ir prasmingas. Šios istorijos veikėja – moteris, perkūrusi savo negalią į savo galią. – APSĖDIMAS – Mano draugai ir ypač žmonės, atėję pas mane į svečius, žino, kad jau kurį laiką esu apsėsta smegenų, ypač – neuroninių jungčių, o jei norim būti visiškai tikslūs – neuroplastikos*, tai yra mūsų smegenų gebėjimo persikurti, keistis mokantis. Iš kur mano draugai ir svečiai žino apie mano apsėdimą? Nes nuolat randu progą jiems papasakoti apie kokį nors tyrimą ir ką jis įrodė, o jei tik galiu, atitempiu jiems kokią knygą ar kokį žurnalą ir porinu kažką mostaguodama rankomis, tiesiog džiūgaudama ir užsivežusi nuo tos informacijos, kuria galiu pasidalinti. Nieko negaliu sau padaryt. Dabar su jumis taip pat pasidalinsiu istorija. Ji gali būti aktuali tiems, kurie pažįsta žmonių, auginančių vaikus su mokymosi negalia ar net protiškai atsilikusius vaikus, taip… Skaitykite toliau

Apie miego laboratoriją mūsų namuose

  By , ,

Man labai patinka teorija, kad miego metu siela dirba svarbiausius savo darbus. Tokiu atveju mano siela yra labai užsiėmusi ir labai darbinga. : ) Turiu prisipažinti, kad miegas yra viena didžiausių mano silpnybių nuo pat mažens. Man galit neduoti jokių pramogų, tik duokit pamiegoti – štai ir puikiausia pramoga, ir atsikeliu linksma, ir tokiomis dienomis nuoširdžiai noriu, kad Lietuvai būtų geriau. Sapnai man taip pat labai svarbūs nuo mažens – kadangi esu sąmoninga sapnuotoja, sapnuose kartais sprendžiu gyvenimiškus rebusus arba tiesiog tyrinėju vaizduotės ir pojūčių ryšius. Net toks, atrodytų, trumpas ir abejotinas gyvenimo džiaugsmas kaip pietų miegas – ir tas man yra saldžiausias desertas. Tad turbūt visai ne keista, kad namuose ėmiau ir įkūriau mažytę miego laboratoriją. Ir jau tuoj prasidės šeštas mėnuo, kai savarankiškai tyrinėju individualius mano miegą ar nemiegą nulemiančius veiksnius. Kaip manote, kiek procentų jūsų pačių miego kokybę pagerina: – ankstyvas prabudimas tos dienos rytą? – mankšta?… Skaitykite toliau

Apie žodžius, nuo kurių sveikstame

  By , ,

Gavau laišką, kurį skaitant norėjau žemai nulenkti galvą jo autorei: už kantrybę, subtilumą ir tvirtybę. Esu tikra, kad jos istorija įkvėps tuos, kurie slaugo sveikstančius (arba slaugo save pačius), naujais lygmenimis atskleis, ką gali baltoji kalbos magija, žmonėms-žiemkenčiams leis pamatyti save iš šalies, o daugiau ar mažiau toksiškiems žmonėms – padės pamatyti argumentų sijoti savo žodžius. Sakau tai be jokio noro pastaruosius užgauti – tiesiog kadangi pati buvau nebloga žiemkentė, ir pati skleidžiau daug negatyvo, gerai žinau, kad kitiems (ir, žinoma, sau) smegenis nuodijantys žmonės paprastai net negirdi, ką kalba. Tokios istorijos padeda atsikimšti ausis. Galbūt šios neįtikėtinai kantrios ir mylinčios moters gyva istorija padės išgirsti save tiems, kurie šiandien ne sveikatina, o sargdina ligoninėje lankomus, namie slaugomus ar tik telefonu „aplankomus” ligonius, o gal ir save pačius. Mes su ja pirmą kartą gyvai susitikome mano maža legenda tapusiame seminare „Efektyvių žinučių dirbtuvės”. Po kiek laiko sulaukiau jos laiško. Atsiliepimas apie tai,… Skaitykite toliau