Žinau, kad visi nevykę „draudimai” ir tragikomiški „valstiečiai” didelei daliai žmonių suformavo labai neigiamą negeriančio žmogaus įvaizdį – kad blaivininkas yra trenktas vyžočius, vadinamasis control freak’as, liaudies kostiumą vilkįs, verbomis ir rožančiumi mostaguojąs, gėjams pragaru grasinąs vyrukas su sijonu ir kuodu ant galvos. Pašėlusiai gaila, nes iš tiesų labai daug žmonių, pasirinkę blaivų gyvenimą, tikrai daugiau laimi, nei pralaimi. Ir vis tik matydami tokį radikalėjimą, tokį buką, nenuoseklų baivybės idėjos vystymą, dabar turbūt jau retas tuo patikėtų.
Vakar skaičiau vieną straipsnį, ir apėmė toks liūdesys. Taip keista žinoti, kad tai, dėl ko vieni kovoja daug metų, dėl ko vieni kaunasi su mirtinomis ligomis ar ant rankų neša savo vaiką iš palatos į palatą, tai, dėl ko kiti skęsdami purtosi svetimų užkrautas skolas ar plikomis rankomis kovoja su aršiausiais vidiniais savo demonais, kiti lengva ranka tai meta į konteinerį.
Tai yra gyvenimas.
Po kelių savaičių pertraukos užsukau į portalus, ir tikrai labai užkliuvo vienas straipsnis.
Alkoholio atsisakiau, dabar atrodo, jau taip seniai – kai pasaulis dar nesapnavo apie „žaliuosius” „valstiečius”, jų kažkokius labai išradingus „draudimus” (kažkodėl apeinančius bambalius, kuriuos kominiai vyrukai sekmadienio vidudienį toliau sėkmingai perka matant mažiems vaikams – negaliu atmatyt, ką pamačiau šį sekmadienį).
Kodėl atsisakiau alkoholio? Sunku paaiškinti nebandžiusiam pagyventi be jo. Tiesiog atėjo diena, kai blaivus būvis man pasirodė visomis prasmėmis pranašesnis už apsvaigimą. Gal kartais patyliukais ilgiuosi kai kurių draugų, su kuriais ryšiai negrįžtamai nutrūko man metus gerti, bet niekada nesiilgėjau pačios girtumo būsenos, sąmonės susiaurėjimo, to, kas vadinama vibracijų kritimu – kai žmogui girtėjant, subtilios jo energijos grubėja, jis storžieviškėja, vulgarėja. Negeriantys geriančiose kompanijose šiuos procesus gali matyti plika akimi.
Gyvenimas yra didžiulė dovana. Tačiau ką darome su ta dovana, sprendžiame patys. Išgyventi savo gyvenimą sąmoningiausiai kaip galiu – tiek savo džiaugsmą, tiek savo skausmą, nebandant jų „laistyti”, slopinti, gramzdinti, nustumti kažkur į pasąmonės sandėliuką – man asmeniškai pasirodė kur kas geresnis kelias. Tiesiog mano santykiai tokiame kelyje man patiko kur kas labiau, mano mintys man patiko labiau, ir aš pati jame sau patikau kur kas labiau.
Atsisakiusi alkoholio, aš pažinau save naujai, naujai suvokiau daugelį savo ryšių, daug lengviau renkuosi dideliuose ir mažuose dalykuose, daug aiškiau jaučiu, kas tikrai mano, o kas primesta, įteigta. Jaučiu kur kas daugiau įkvėpimo, kur kas daugiau kūrybinių impulsų, kur kas daugiau džiaugsmo gyvenime, esu ramesnė ir kur kas geriau sutariu su pačia savimi. Tikrai galiu pasakyti, kad mano gyvenimas atsisakius alkoholio įgavo daugiau spalvų, daugiau prasmės ir daugiau stabilumo. Pastarasis dalykas man – laisvai kūrėjai – nebuvo pažintas dalykas. Tačiau jis vis tik, pasirodo, buvo labai svarbus.
Prieš keleris metus atlikau apklausą, norėdama apžvelgti, ką kiti žmonės patiria pasirinkę gyventi blaiviai – tąsyk klausimyną užpildė virš 1000 respondentų ir daug žmonių man rašė laiškus, kad ši apžvalga buvo „paskutinis lašas” jiems patiems:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/kuo-kitoks-blaivus-gyvenimas/
Bendrąja prasme, kad ir kurią sritį tyrinėjome – asmeninius santykius, santykį su savo kūnu, buvimo kūne jausmą, sveikatą, saviraišką, net finansinę būklę – visur rezultatai buvo vienareikšmiai: blaivus žmogus jautėsi geriau, gyveno geriau ir labiau džiaugėsi savo gyvenimu.
Tad tikrai labai liūdna skaityti, kad žmonės geria tam, jog „pasijustų geriau” ir PAMIRŠTŲ savo gyvenimą:
„Viena iš priežasčių, kodėl lietuviai suvartoja tiek daug alkoholio, yra prasta gyventojų psichinė sveikata: žmonės jaučiasi nelaimingi ir jie geria alkoholį, kad pasijaustų geriau. Lietuviai, ypač vyrai, gerdami atsipalaiduoja – jie tiki, kad alkoholis padeda jiems pamiršti rutiną“, – rašoma tyrime.”
Vietoje draudimų (nesakau, kad jie nėra reikalingi infantiliausiems, tačiau tikiu, kad infantiliausių yra labai maža dalis, o likusius draudimai tik juokina ar piktina), aš siūlyčiau visiems, norintiems nors kurį laiką pagyventi blaiviau, pabandyti kokią blaivesnę akimirką* pagalvoti, pasvajoti, įsivaizduoti tokį savo gyvenimą, kurio NESINORĖTŲ pamiršti.
Tokius savo asmeninius santykius, nuo kurių nesinorėtų slėptis stikle gėrimo.
Tokius savo ryšius, apie kuriuos pagavojus nesinorėtų įkalti.
Tokius savo namus, kurie keltų sielą, o ne klampintų ją į liūną.
Tokį savo darbą, tokią savo veiklą, tokį užsiėmimą, kuris – visų pirma – pripildytų jus džiaugsmo ir prasmės jausmo, padėtų auginti savo talentus (užuot „atkentėjus”, „atbuvus” darbo dieną).
Tokią informacinę savo erdvę, kuri kasdien padėtų nugarai tiestis ir sparnams augti, o ne už pakarpos mestų veidu į purvą – į svetimas nelaimes, svetimų gyvenimų išėdas, pigų bulvarą.
Pabandykite įsivaizduoti artimiausius santykius, kurie maitina, o ne siurbia, augina, o ne žlugdo. Kuriuose galite atsiverti, o ne gūžtis, kuriuose gaunate gėlių, o ne žodinį peilį į nugarą. Kuriuos kuriate iš meilės antrai pusei ir iš meilės sau, o ne todėl, kad „reikia”.
Pabandykite įsivaizduoti tokius ryšius ir draugus, kurie palaiko, o ne gižiai šypsodamiesi maloniu balsu mala jūsų siekius į miltus. Kurie apsupa jus pagarba ir meile, užuot slapčia ar akivaizdžiai pavyduliavę, lyg netyčia laidydami bjaurius komentarus jūsų ir jūsų artimųjų adresu.
Pabandykite įsivaizduoti namus, į kuriuos parėjus norisi džiaugtis gyvenimu, o ne jį pamiršti.
Pabandykite įsivaizduoti, kad visą dieną jus pasiekia tik naudingos žinios, vertinga informacija, konstruktyvūs patarimai, kolegiškos įžvalgos. Ne banalios (dažniausiai labai pagražintos) „sėkmės istorijos”, ne sachariniškai saldūs paveikslėliai su rasotomis rožėmis ir kažkieno iš kažkur nurašytomis „išmintingomis” svetimomis citatomis, ne buka motyvacija „tu gali viską!”. Bet tikra, gyva, vertinga informacija, padedanti augti jūsų idėjoms, jūsų sumanymams, jūsų darbams ir jūsų sielai.
Na, santykiai, ryšiai, namai, saviraiška – dar suprantu, kažkaip gali sietis su alkoholio suvartojimu, bet prie ko čia kasdienės naujienos, prie ko čia ta vadinamoji informacinė erdvė? – paklaus kažkas, sunkiau įsivaizduojantis, KAIP viskas susiję mūsų gyvenimuose ir KAIP stipriai mes susiję vieni su kitais.
Kažkam gal tikrai keista, bet ta informacinė erdvė mus veikia nepaprastai stipriai. Neveikia ji nebent jau visiškai sumedėjusių, surambėjusių, sudiržusios širdies kietakakčių, užsiauginusių tokią storą emocinę odą, kad jos niekas nebepermuša. O sveiką, jaučiantį, ypač – jautresnį žmogų ta kasdien pasiekianti informacija veikia labai stipriai.
Tiesą sakant, savo gyvenimo keitimą bene paprasčiausia pradėti nuo informacinės erdvės valymo. Esu smalsi, man labai patinka lyginti „prieš” ir „po”, tyrinėti, tad pernai apklausiau šimtus žmonių, kruopščiai ar mažiau kruopščiai valiusių savo informacinę erdvę (t.y. dalyvavusių mano EŽD eksperimente). Dažnas atvejis – žmonės, atsisakę kasdien „misti“ negatyvia informacija, praranda poreikį svaigintis. Buvo grupių, kur tokių žmonių būdavo virš 30 procentų.
Kaip mūsų gėrimo įpročiai gali veikti mūsų gyvenimus ir kaip mūsų gyvenimai gali veikti gėrimo įpročius – remiantis konkrečiais žmonių gyvenimuose vykstančiais pokyčiais:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/apie-blaivu-gyvenima-asmeniskai/
Sakoma, kad Lietuvoje 8 iš 10 ar net 9 iš 10 šeimų yra paliestos alkoholizmo. Aš pati asmeninę atsakomybę už savo indėlį alkoholio gaminimo ir vartojimo mechanizme pajutau tik tuomet, kai prieš penkerius metus pradėjau keliauti po kaimo mokyklas. Kai pamačiau, kaip atrodo geriančių tėvų vaikai. Kai turėjau pažiūrėti jiems į akis žinodama, kad tiek metų kūriau tekstus alkoholio gamintojams, kūriau TV klipų scenarijus, žaidimų mechanizmus, interneto puslapius, skrajutes, etiketes, „įvedinėjau” į rinką naujas rūšis, ir naujus pseudo „mažus nepriklausomus gamintojus”, kurie iš tiesų tebuvo didelių gamyklų padaliniai. Tačiau atsidūrusi ten, Lietuvos provincijoje, aš atsipeikėjau ir, galima sakyti, išsiblaiviau iš iliuzijos, kad „kiekvienas atsakingas tik už save”.
Iš tiesų mes kiekvienas galime padaryti kažką, kad to alkoholio būtų išgeriama mažiau, kad jis būtų mažiau prieinamas, kad scenarijus „šventė – tik su alkoholiu” turėtų alternatyvą, kad sėsti girtam už vairo taptų visiška atgyvena ar kad gerti mažų vaikų akyse nebebūtų savaime suprantama. Kaip beskaičiuotume, Lietuva – viena daugiausiai išgeriančių šalių pasaulyje, ir padaryti kažką, kas tai keistų, visada geriau, nei nepadaryti nieko.
Tačiau tam mums tikrai nereikia būti vyrukais su kuodu ant galvos ir sijonu, vilktis liaudies kostiumo, perti geriančiųjų rožančiumi ir verba, kalbėti apie gėjų pragarą ir būti visokeriopais control freak’ais.
Man asmeniškai tikrai nepaprastai gaila, kad blaivesnės, sveikesnės, sąmoningesnės šalies vizija buvo paversta pigia, juokinga, apgailėtina karikatūra, ir ta karikatūra ją pavertė neva linkėję mūsų šaliai gero.
Tačiau tolesni konstruktyvūs žingsniai tikrai galimi NEPAISANT šios graudžios prieštvaninės karikatūros.
Ir pradėti nuo savęs yra vienas geriausių įmanomų žingsnių.
Galbūt – vienintelis įmanomas tokiame kontekste.
