Autorius: Ilzė Butkutė

Apie jaunimą Darbo biržoje

  By

Vasarą keliaudama po Lietuvą, kelis sykius įsijungiau televizorių. Daugel stebuklų išvydau, daugel netikėtų emocijų patyriau (gal todėl, kad be televizoriaus gyvenu jau daug metų ir pažiūriu jį kas pusmetį tiriamaisiais tikslais). Tačiau dabar – ne apie stebuklus, o apie paprastą realybę. Vieną vasaros penktadienį žiūrėjau žinias. Pasirodo, daugiau nei 500 jaunuolių, baigusių studijas, vien Šiauliuose peržengė Darbo biržos slenkstį. Kiek jų – kiek jūsų – yra visoje Lietuvoje? Liūdniausias buvo užkadrinis komentaras, kad iš šių jaunų žmonių “formuojasi ilgalaikiai bedarbiai”. Visus jaunus žmones, šiuo metu ieškančius darbo, kviečiu praleisti tokią destruktyvią programą pro ausis. Gal ankstesniais metais iš tokių žmonių ir “formuodavosi ilgalaikiai bedarbiai”, tačiau nesileiskit suvaromi į tą patį gardelį ir šeriami tuo pačiu šienu, nes jūs – ne asilai. Galva yra ne tik tam, kad į kaklą neprilytų, ir net jei dėdė žurnalistas generalizuodamas kažką atsainiai pasakė pusei milijono žinių žiūrovų – tai toli gražu nereiškia, kad jo… Skaitykite toliau

Apie atkritimus, arba drėgnas malkas

  By ,

Žinodami, kad kalbos magija domiuosi jau beveik dvidešimt metų, manęs seminarų dalyviai kartais be vilties klausia, ar nepatiriu bambėjimo atkritimų, kaip kiti žmonės. Nekrėskit juokų. Esu žmogus iš kūno, kraujo ir klaidų. Tad žinoma, kad patiriu atkritimų. Patyriau vieną ir šią savaitę. Antradienį. Pradėjau rypuoti tėčiui į ragelį, kai jis paklausė, kodėl nevažiuoju į sodybą: – Ai, žinok visai susidrožiau, nuo gegužės pradžios iki dabar teturėjau tik du laisvadienius, viskas, pervargau iki negalėjimo, skauda nugarą, byru į šipulius, nepakelsiu kuprinės… – Na, bet bėdavojant tai tau tikrai nepagerės, – staiga rėžia man tėtis. – Ilgai dar suksi šitą pačią plokštelę? OMG, – pagalvojau, ir šimtąją sekundės dalį GAILĖJAUSI, kad tėtis buvo “Efektyvių žinučių dirbtuvėse”, nes NUOŠIRDŽIAI NORĖJAU PAVERKŠLENTI IR SAVĘS PAGAILĖTI. Tačiau jis juk teisus, kaip kažin ką. Bėdavojimas tikrai netaiso reikalų. Baigusi pokalbį, pradėjau krautis kuprinę, ir trečiadienį jau buvau čia, sodyboj. Taip, orai čia galėtų būti šiltesni (“patys… Skaitykite toliau

Apie frazes, kuriančias darbą arba… bedarbystę

  By

„Ilzės dirbtuvės” po seminarų dažnai sulaukia įdomių laiškų apie tai, kaip „Efektyvių žinučių dirbtuvių” dalyviai eksperimentuoja su savo kalba. Kartais kyla gerų klausimų. Dalinuosi savo atsakymu vienai seminaro dalyvei – galbūt tai bus įdomu toms ir tiems, kurie „ilsisi tarp dviejų darbų”, arba, kaip dažniau sakoma, „ieško naujo darbo”, „ieško svajonių darbo”, ar, dar geriau, „desperatiškai ieško bet kokio darbo”, „nes verkiant reikia užsidirbti pinigėlių”. (Siūlyčiau visad perklausti savęs, ar tai, ką sakome, tarnauja mums ir kuria tokį mūsų savivaizdį, kuris mums patinka, ar, priešingai, savo žodžiais buriame nepasitikėjimą gyvenimo vyksmu, menkavertiškumą ir paniką.) Čia publikuosiu savo atsakymą į jos užklausimą, ką galima būtų sakyti giminėms, kurie nuolat klausia, kaip jai sekasi ieškoti naujo darbo. Ši dalyvė, nesulaukusi atsakymo pirmąjį kartą, atsiuntė antrąjį laišką. Aš laiške jai padėkojau už iniciatyvą, tačiau kadangi sulaukiu tikrai grandiozinio laiškų srauto, čia priminsiu, kad atsakyti į visus laiškus – tikrai už mano fizinių ir techninių… Skaitykite toliau

Apie žodžius, nuo kurių pražystame

  By

Egidija – žavinga moteris, su kuria susipažinau „Efektyvių žinučių dirbtuvėse” Klaipėdoje – neseniai savo sienoje parašė tai, ką man labai magėjo pacituoti – ir ji leido. Dėkui, Egidija! „Žodžio galia. Kaktomuša susiduriam ant siaurų senamiesčio kavinės laiptų. Su kažkuo, kas tiktų man į tėvus. „Atsiprašau”, pasigirsta iš abiejų pusių, o jo bendrakeleivis įkandin atsidūsta ” bet koookia graži moteris!…”. Senas lapinas. Suprantu, kad tai iš įpročio mestelėta klasta. Aš tikrai ne jo skonio. Ir iš viso nesu tikra, ar be akinių jis įžvelgė ką nors daugiau nei siluetą. Suprantu. Todėl neatsisuku valiūkiškai mirktelėt. Bet lūpų kampučiai nevalingai pakyla ir aš nusinešu per senamiestį Mona Lizos šypseną, dosniai dalindama ją praeiviams.” Tokia maža, tačiau tokia stipri istorija, puikiai iliustruojanti, KAIP mus iš tiesų paliečia geras žodis. Net iš nepažįstamo žmogaus. O gal – ypač iš nepažįstamo? Būkim dosnūs gerų žodžių. Visai ne todėl, kad Žemė apvali ir viskas grįžta. Tiesiog – tie… Skaitykite toliau

Apie krituolius ir kietuolius

  By ,

Gal šiandien pašalpų diena? Ar buvo kažkokia akcija trys už dviejų kainą? O gal Lietuvą tiesiog atakavo zombiai? Lekiant senuoju Molėtų keliu, vietomis vaizdai panašėjo į pigų ir tokį prastą, kad net smagų B kategorijos filmą, iš tiesų – greičiausiai apie zombius arba apie kokią postapokaliptinę katastrofą, kurios palytėtiems dingsta galimybė vaikščioti dviem kojomis. Kažkas pardavinėja mėlynes prie kelio, padėti keli stiklainiukai, tačiau tas kažkas jas pardavinėjantis jau toks pavargęs, kad visiškai sukniubęs vežiko poza ant suolelio, o to kažkieno kompanionė (berods moteriškos lyties) jau taip pervargusi, kad Žemės trauka ją veikia dešimteriopai – neatsiplėšdama nuo šaligatvio, guli pusiau išsidrėbusi ir atsišliejusi į suoliuką ilsisi pravira burna. Gerai būtų, kad bimbalas neįskristų ar voverė ten nepradėtų slėpti riešutų. Giedraičiuose kelkraščiu nei iš šio, nei iš to lėtai, neskubėdama (bandydama susigaudyti, iš kur į kur šis kelias driekias) ropoja keturpėsčia moteris lengvai violetiniu veidu, ir tai – kad ir kaip gaila… Skaitykite toliau

Apie penkis kantrybės mokytojus

  By , ,

Vakar užsuku į Katedrą – noriu uždegti kelias žvakes. Prieš mane, lyg vaikai besigrūdą prie žvakių ir suvenyrų kiosko langelio – penki vos patį langelį siekiantys, ant pirštų galų besistiebiantys, linksmai klegantys japonai. Aukštas akiniuotas lietuvis languotais marškiniais laisvai šnekučiuoja su jais japoniškai, versdamas įvairių suvenyrų kainą į japonų. Vienas japonas šluoja šventus paveikslus su mergele Marija – turbūt visus, kuriuos tik mato. – Dvidešimt šeši eurai, – pagaliau sako kioskelio darbuotoja, tiesdama jam maišą abrozdėlių. O džiaugsmas, o visuotinis klegesys – toks pirkinys, KAI gerumo! Suprantu, kad čia bus ilga daina. Tačiau tikrai noriu uždegti kelias žvakes, tad laukiu toliau. Ir kai jau iš mano plaučių bekyląs veržtis gilus atodūsis, dar prieš užgimstant dejonei mintyse, įsijungia vidinis aliarmo signalas – dūsauk nedūsavus, ką tai keičia? Anot kai kurių autorių, tradiciškai susierzinimas reiškia, kad turime idealizaciją. Kitaip tariant, mes “žinome”, kokio dydžio eilė turi prieš mus būti (ar kad jos… Skaitykite toliau

Apie tai, kas man padėjo jaustis geriau po darbo netekties. II dalis

  By , ,

Įvairiuose šaltiniuose esu aptikusi nuomonę, kad gyvenimiškos griūtys ir netektys – tai svarbūs, nors ir nelengvi ruožai, kai pats likimas mums siūlo stabtelėti, apsižvalgyti ir perklausti savęs, kur link judame ir ar tikrai norime ten nukeliauti. Svarbiausia – įsiklausyti ir išgirsti, ką tuo metu tyliai ar vis garsiau mums sako aplinka, nes jei neišgirsime sykį, antrą kartą bus pasakyta garsiau. 2012 m. pavasarį, vasarą ir rudenį buvau bedarbė ir išgyvenau vienus sudėtingesnių savo metų. Tačiau, matyt, išgyvenau juos užtektinai sąmoningai, nes po praradimų prasidėjo atradimai. Noriu pasidalinti gerąja blogų metų patirtimi su tais, kurie šiandien yra netekę darbų, tad tęsiu sąrašą dalykų, kurie man asmeniškai padėjo po darbo netekties liūdnai pagarsėjusioje reklamos agentūroje (istorija aprašyta knygoje “Atleisk savo šefą”). Pirmą teksto dalį galite rasti čia. 6. Vizijos kūrimas. Noriu patinkančio darbo ar bet kokio? – po kiek laiko paklausiau savęs, kai gavau kelis labai “bet kokius” pasiūlymus už labai mažus “pinigėlius”.… Skaitykite toliau

Apie tai, kas man padėjo jaustis geriau po darbo netekties. I dalis

  By , ,

Turbūt žinot, kad darbo netektis patenka į daugiausia streso keliančių gyvenimo įvykių TOP-5, greta artimojo netekties, skyrybų, kraustymosi (!) ir sunkios ligos. „Ilzės dirbtuvės”, tiksliau darbas jose, man leido daug sykių tuo įsitikinti. Pastebėjau, kad į nuostatų keitimo praktiką ateina tam tikras procentas žmonių, netekusių darbo (nors dažniausiai kursą vis tik renkasi tiesiog džiaugsmo neteikiančius darbus dirbantys žmonės). Taip pat pastebėjau (ir su tokia teorija susidūriau ne viename šaltinyje), kad jei dirbame iš baimės (pvz., “reikia susimokėti už būstą”), jei darbas yra tik proto, bet ne sielos sprendimas (“čia gerai mokės, na ir kas, kad darbas nykus ir teks arti viršvalandžius”), anksčiau ar vėliau gyvenimas padovanoja žmogui progą stabtelėti, įkvėpti, apsidairyti ir perklausti savęs: ką, po paraliais, prasmingesnio ir įdomesnio galiu nuveikti šioje Žemėje? Tiesiog mes tą gyvenimo dovaną – progą keistis ir keisti – dažnokai suvokiame kaip praradimą, traumą, netgi pažeminimą, kai tai susiję su darbo netektimi „lietuviškas darbo… Skaitykite toliau

Devynios savaitės po EŽD, arba apie didelius pokyčius, kuriuos sukelia mažyčiai bandymai

  By

Skaičiau šį laišką vėlų šeštadienio vakarą, po dirbtuvių, po labai ilgos, labai intensyvios dienos. Skaičiau ir verkiau. Verkiau iš dėkingumo – visų pirma, šiai merginai – už tokį nuoširdų grįžtamąjį ryšį. Ir dirbtuvėms, kad jos gimė. Ir 9 savaičių EŽD eksperimentui. Už tai, kaip jis veikia: „Labas vakaras, Ilze, išties sunku patikėti, kad nuo EŽD praėjo jau 9 savaitės ir štai jau paskutinė šio eksperimento refleksija. Kadangi afirmacijas natūraliai pradėjau sakyti sau tiek mintyse, tiek ant popieriaus, tiek garsiai jau nuo pirmosios savaitės, tai šią savaitę neišgyvenau labai labai kažko naujo. Tad nusprendžiau apibendrintai surašyti visus (ar bent pagrindinius) pokyčius, įvykusius per šias nuostabias 9 eksperimento savaites. Ausys ir akys pasidarė itin jautrios negatyviai ir tuščiai informacijai. Todėl ir pati labai stengiuosi kalbėdama ar rašydama parinkti tinkamus žodžius, o jei neturiu ką pasakyti, geriau visai patyliu. Beje, pradėjau sveikinti visus savo facebook’o draugus su gimtadieniais – anksčiau tolimesniems pažįstamiems dažnai… Skaitykite toliau