Autorius: Ilzė Butkutė

Apie žmogų-žiemkentį ir žiemos grožį

  By , , ,

Nuo pat paauglystės, su begaliniu liūdesiu ar net kartėliu balse, uolios kankinystės perkreiptu veidu kartodavau vieną ar visas iš eilės šias frazes: – Kaip aš nekenčiu žiemos, nuoširdžiai… – Bliamba, temti pradeda vos prašvitus. – Šalta kaip subinėj… – Nesuprantu, kiek reikia apsirengti, kad būtų šilta? – O dieve, kaip dar toli vasara. – Na, kaip nors prakentėsiu tuos keturis penkis žiemos mėnesius… – Šaltuoju metų laiku kur nors eiti savo noru? Ne, mane iš namų iškrapštytų tik specialiosios pajėgos…   Kaip manote (ar kaip esate patyrę iš praktikos), kiek tokie pareiškimai palengvina žiemą ir priartina pavasarį? Aha. Turbūt lygiai tiek pat, kiek rudenį kai kurių mano FB bičiulių plūdimaisi dėl šalčio priartina šildymo sezono pradžią. Tai yra – nė kiek. Sukau tokias plokšteles ilgai. Kol sykį seniai seniai, išties labai nelaimingą savo gyvenimo žiemą, vieną vakarą skaičiau Bulgakovo „Baltąją gvardiją”, fone grojo Rachmaninovo „Nakties vigilija” (įrašyta Kijevo Katedroje), už lango tingiai temo ir dar tingiau… Skaitykite toliau

Metas atsisveikinti, metas pasisveikinti

  By ,

Tai – tradicinis Naujųjų išvakarių tekstas, kuriuo dalinuosi su savo skaitytojais. *** Staiga Tavo viduje pasidaro tyku, ir suvoki, kad tuoj reiks atsisveikinti. Dar vieni Tavo metai lyg neregimas milžinas stoviniuoja prie išėjimo. Šis nematomas, tačiau tankų, kone apčiuopiamą energijos kūną turintis džinas suverptas iš Tavo gyvenimo nutikimų, kurie vyniojosi iš tikimybių lauko lyg raumenų atplaišos ir nematomomis rankomis buvo lipdomos ant šio milžino skeleto. Pažiūrėk, koks šiandien jis didelis ir stiprus – jo glėbyje jautiesi lyg kosminėse įsčiose. Šiandien Tavo džino kojos suaustos iš visų Tavo nukeliautų kelių, džino rankos sutvirtėjusios nuo visų darbų, Tavo padarytų per dvylika mėnesių, nuo visų Tavo rankos paspaudimų, visų apsikabinimų ir paglostymų. Džino nugara plati kaip siena – ji išlaikė visus darbus, kuriuos kroveisi, nes Tavo milžinas Tau nežinant visą laiką tykino greta, kraudamasis Tavo reikalus ant savo pečių. Taip, šiandien dar vienų Tavo metų džinas yra pavargęs ir jau turi kuprą. Greičiausiai… Skaitykite toliau

12 klausimų pasirinkusiems blaivų gyvenimo būdą

  By

Matau, skaitau ir girdžiu iš gyvai sutiktų žmonių, kad mano pomėgis rašyti apie gerus klausimus duoda naudos skaitytojams – žmonės prisipažįsta, kad mielai daro tekstinius pratimus ir džiaugiasi skyrę laiko patys sau. Šįsyk dalinuosi klausimynu, skirtu abstinentams. Nauda – abipusė: jūs galėsite patys sau įvardinti kai kuriuos dalykus, o aš gausiu neįkainojamos medžiagos. Kai pasidalinau šia anketa socialiniame tinkle, 1142 žmonės atsakė vos per vieną dieną. Tuomet anketą deaktyvavau, kad apdoročiau duomenis, tačiau pasipylė laiškai su pasiteiravimais, gal dar galima būtų užpildyti. Džiaugiuosi žmonių iniciatyva ir noru prisidėti prie informacijos rinkimo, tad parašiusi bendrą surinktos medžiagos apžvalgą ir asmeniškesnį tekstą apie abstinencijos privalumus ir iššūkius, anketą vėl aktyvavau – dabar ji vėl prieinama norintiems. : ) Sveiko proto sveikuoliams ir besilaukiančioms moterims, linksmuoliams krišnaitams ir suaugusiems alkoholikų vaikams abstinentams, sveikos gyvensenos trenerėms, maitinančioms mamoms, žvitriaakiams kultūristams ir ledinėms fitnio trenerėms, akušeriams-ginekologams, globojantiems besilaukiančias moteris, užkietėjusiems jogams, griežtosioms dietologėms, sporto medikams, anoniminiams… Skaitykite toliau

Kas vyksta, mums blaivantis nuo negatyvo

  By , ,

Skaudi metafora, tačiau įsivaizuokite sociumą, kuriame per prievartą kasdien esame girdomi nuodais. Kur tik nueinam į svečius – visur įpila nuodų taurę ar stopkelę. Net neišeina išsiblaivyt. Panašiai mes gyvename visuomenėje, kurioje įprasta pirmiausia dalintis blogiausiomis naujienomis, skundais, dejonėmis, juodomis prognozėmis, pletkais ir pasipiktinimais. Vaikštom visad šiek tiek apduję ar ir visai girti nuo negatyvo, besikaupiančio mumyse. Tačiau ta tamsa, ta juoduma, tas skendimas pesimizme – tai ne mes. Tai tik nuodai. Tai tik apgirtimas. Kas vyksta, mums blaivantis nuo negatyvo, labai gerai atskleidžia paprasčiausias informacinis pasninkas. Tąsyk kaip tyčia buvo susirinkusi labai stipri EŽD eksperimento grupė: atkakli, geranoriška, kantri ir išradinga. Jaučiu begalinį malonumą dirbdama su tokiais žmonėmis, o jų atsiliepimai (dabar, 2021-aisiais, jau septintus metus rengiamą) EŽD eksperimentą pripildę naujos prasmės ir naujos jėgos. Kadangi kiekvienąsyk pasidalinusi tikrais tikrų žmonių atradimais sulaukiu komentarų, kad tai labai įkvepia, ir kitiems padeda tomis dienomis, kai einasi sunkiau, šįsyk publikuoju kelis ištisus dalyvių… Skaitykite toliau

Apie šventinių palinkėjimų žodžius

  By , ,

Turbūt daugelis esame girdėję tokių „šventinių” palinkėjimų, po kurių apima jei ne svetimos gėdos jausmas, tai bent jau apmaudas dėl to, kad žmogus visiškai negirdi to, ką pats kalba (ar neskaito to, ką rašo). Lygiai taip pat turbūt daugelis esam susidūrę su tokia „geranoriška” kritika, po kurios ne tik kad nebesinorėdavo tobulėti – po kurios nebesinorėdavo iš viso nieko. Apie tai ir kitus žodžių labirintus daviau kalėdinį interviu vienam leidiniui, skirtam sveikatingumui. Ir švenčių proga dalinuosi originalia pašnekesio versija. Klausimus uždavė Evelina Žičkienė. Ko nesakyti savo porai žiemą? Mano seminaro apie baltąją kalbos magiją dalyvė pasakojo, kad jos darbe ant sienos kabo sąrašas frazių, kurių, anot darbdavių, negalima sakyti. Ji prisipažino apie nieką kitą ir negalvojanti, kaip tik apie tas frazes. Taip jau su tais neiginiais ir draudimais yra. Tad vengčiau siūlymų, “ko nesakyti”, o pasidalinsiu asmenine ir kitų žmonių patirtimi, ką sakyti savo antrai pusei labai verta. Vienas dzenbudizmo mokytojas sako: santykius reikia laistyti,… Skaitykite toliau

Kaip kalbos magija leidžia pamatyti tai, ko nematėm

  By , ,

Skaitydami šį tekstą, rizikuojate nuo šiol į dangų žiūrėti kiek kitaip. Taip pat rizikuojate dar geriau perprasti, kaip veikia kalbos magija, ir kad kažką nauja mums pamatyti daug lengviau tuomet, kai tai įvardijame žodžiais. Galbūt tai galioja ne tik spalvoms? Bet dabar, prieš skaitydami, įsižiūrėkite į dangų (man ir jums pasisekė, jei galite jį matyti). Kokios spalvos dangų matėte ką tik? Ir visą savo gyvenimą lig šiol? Tai – labai labai laisvas “Business Insider” straipsnio vertimas su komentarais iš “Radiolab” laidos, pataisymais remiantis „Language Log”, bei mano papildymais iš kitų šaltinių (pavyzdžiui, lietuviško “Odisėjos” vertimo). Tekste taip pat bus pastebėjimų iš mano bei “Efektyvių žinučių dirbtuvių” dalyvių praktikos. **** – Mėlyna ar ne mėlyna – Šis tekstas – apie tai, kaip žmonės mato pasaulį. Ar kaip jo nemato. Ir kaip mes galime net nepastebėti kažko, kol negalime to kažko apibūdinti – net jei tas kažkas yra toks, atrodytų, savaime suprantamas dalykas kaip spalva. Panašu,… Skaitykite toliau

Apie alkoholikus ir koalkoholikus

  By

Blaivi galva pasaulį mato truputį kitaip. Neseniai kalbėjau su viena pora, atsikirai su moterimi, atskirai su vyru. Kaip jūs turbūt žinot, alkoholizmas dažnai – ne vieno žmogaus, o visos šeimos liga. Alkoholiko partneris yra vadinamas koalkoholiku. Koalkoholikas neretai turi kitokių įsisenėjusių problemų, kurias savaip sprendžia gyvendamas su alkoholiku. Tarkim, koalkoholikas gali bijoti ar nemokėti kurti artimo ryšio, jis gali ieškoti santykių, kuriuose būtų apleistas ar patirtų skausmą – nes buvo apleistas ir patyrė skausmą vaikystėje, ir išaugo tikėdamas, kad apleistumas ir skausmas yra artimo ryšio dalis. Koalkoholikas gali ir pats alkoholiu „spręsti” įtampą, neviltį, negebėjimą reikšti emocijų. Koalkoholikas dažnai augo su geriančiu tėvu ar abiem. Čia tik keli pavyzdžiai iš knygų ir to, ką matau pasitvirtinant realybėje. Apskritai užaugti šeimoje, kurioje bent vienas iš tėvų gėrė, yra rimtas asmenybinis iššūkis (sakoma, kad Lietuvoje tokių šeimų – net 80 procentų), nes augdamas vaikas mato iškreiptą santykių modelį, iškreiptą žmonių santykį su savo emocijomis… Skaitykite toliau

13 klausimų pabaigai ir pradžiai

  By

Šį tekstą parašiau dovanų savo skaitytojams prieš Kalėdas. Cha, kas nors pasakys, kūrybinė saviugda gruodį? Kas galėtų būti svarbiau, nei bruktis į dar vieną eismo kamštį, besidriekantį dar vieno kalėdinės karštinės krečiamo prekybcentrio link? Man – rasti laiko nors trumpučiui atsigręžimui į prabėgusius, prašuoliavusius ar praslinkusius metus – nelygu, kokie jie buvo. Maniškiai tiesiog praūžė kaip tornadas. Buvo nemažai akimirkų, kai jausdavaus lyg būčiau pačioje audros akyje, aplink skriejant įvykiams ir žmonėms. Vis tik atsigręžusi matau, kiek daug vis dar buvo to, be ko būčiau galėjusi gyventi paprasčiau, lengviau ir džiugiau. Savo atradimais ir klausimais kaip perspektyvą atveriančiu instrumentu ir pasidalinau su skaitytojais. Juk kaip net juodžiausiuose metuose galime rasti kažką šviesaus, taip ir sėkmingiausiuose perioduose galim įžvelgti taisytinų dalykų. Tačiau kad juos rastume, turim jų paieškoti. Kūrybinė saviugda yra vienas iš būdų daryti tai sąmoningai. Šio teksto populiarumas ir grįžtamasis ryšys stipriai nustebino ir pradžiugino, o dabar galvoju – klausimai juk tinka… Skaitykite toliau

Apie gydančius žodžius

  By

Grįžau namo peršlapusi iki paskutinio siūlo, džinsai sušlapo iki ten, iš kur kojos dygsta, tačiau tai man buvo nė motais, nes seniai ėjau namo tokia – kaip čia pasakius, tokia nešina nauja istorija. Istoriją man padovanojo bičiulė, su kuria labai netikėtai susitikom (ir kurią kadais su kita jos drauge dovanotomis vietomis atsiviliojau į Efektyvių žinučių dirbtuves). Vos grįžusi pakalbinau dvi garbės sargyboje laukiančias kates, persirengiau sausais drabužiais, užsidegiau šviesą nuo liūties užtemusioje virtuvėje, žvakę, kad būtų dar šviesiau, ir skubu pasakoti jums tai, kas pretenduoja patekti į geriausių mano šiemet girdėtų istorijų dešimtuką. Mano bičiulė padeda senyviems žmonėms. Kartais slaugydavo juos jų namuose, yra tekę slaugyti ir ligoninėje. Prieš kelis mėnesius ji talkino garbaus amžiaus ponui Julijonui, sergančiam ketvirtos stadijos vėžiu. Kai ji atkako pas poną Julijoną, išvydo gana liūdną vaizdą: senukas ne tik nebegali atsisėsti ligos patale, jis net nebešneka. Tiksliau, šneka, tačiau – vien tik skaičiais. – Labas, Julijonai,… Skaitykite toliau

Apie tai, ką dėl ateities galime kiekvienas

  By

Bandau iš naujo prisijaukinti paauglystę. Keliauju po mokyklas ir diskutuoju su paaugliais – apie kasdienės kalbos magiją, apie patyčias, apie ateities pasirinkimus ir talento įdarbinimą. Dėl šito vis sulaukiu pylos socialiniuose tinkluose – kone kiekvienąsyk, kai pasidalinu savo įspūdžiais iš naujos mokyklos, ima kelektuoti senos tingios didaktės. Ir kol tos apkerpėjusios, susidvasinusios, subinių nuo sofų nepakeliančios bobos dejuoja, kad „kalbom nieko nepakeisi, Lietuvėlė pasmerkta” ir „vargšė naivuolė Ilzė, ką ji čia įsivaizduoja”, aš šitoms boboms rodau ilgą ilgą didįjį pirštą ir toliau susitikinėju su moksleiviais (ketvirtus mokslo metus, jūs, dejonių kerpės!). Šįsyk Antakalnio progimnazijoje kalbėjomės apie paauglystės iššūkius – baimes ir kaip mes su jomis elgiamės, dėl ko mus paauglystėj erzina tėvai ir dėl ko mes erzinam juos, apie narkotikus, rūkymą, alkoholį ir jų keliamas rizikas – ne didaktiškai, ne iš vadovėlių, o su realiais pavyzdžiais iš gyvenimo. Šnekėjomės ir apie egzistencines krizes, paauglystės depresiją, suicidines mintis ir tai, kaip gyvenimas… Skaitykite toliau