Autorius: Ilzė Butkutė

Interviu žurnalui „Laima”

  By ,

Man šis interviu – jau lyg su kitu žmogumi: su Ilze, kuri davė šį interviu, iš tiesų beturiu labai mažai ką bendra. Esu tikra, mane gerai supras žmonės, kurie išgyveno didelius vidinius virsmus, stiprias vidines pertvarkas. Šiandien kai kurie čia buvę atsakymai man pačiai sukėlė tokį svetimos (lyg būčiau pati sau svetima) gėdos jausmą, kad cenzūravau pati save. Tai nestebina – šį interviu žurnalui „Laima” daviau didelio savo gyvenimo virsmo metu. Ir nors tas virsmas buvo teigiamas, mažos gyvenimiškos pergalės yra savotiški testai. Ne visus tuos testus man pavyko sėkmingai išlaikyti iš pirmo karto. Manau, kad mano atsakymuose galima justi tą chaosą, pretenzijas pasauliui, gerą dozę puikybės. Tačiau tai yra mano istorijos dalis, ir galbūt kažkas iš skaitytojų šiuose atsakymuose ras sau kažką naudingo ar įdomaus. Kokį poetės (poeto) įvaizdį turėjai susiformavusi vaikystėje, paauglystėje (kas buvo tavo to meto literatūros autoritetai?) ir kaip tas įvaizdis keitėsi, bėgant metams? Mano literatūriniai autoritetai paauglystėje buvo… Skaitykite toliau

„Stumti” laiką, „deginti” jį ar juo džiaugtis? Laiko žodynas ir ką jis keičia

  By , ,

Laiko žodynas – netradicinė tema, tačiau ji iš gyvenimo. Pavakarė. Savaitė persirito į pabaigą. Kažkas stumia paskutines nemėgstamo darbo valandas. Nubėga pas kolegę ir sako: – Klausyk, padėk man užmušti likusį pusvalandį. Paplepam ar ką? Visiškai neturiu ką veikt, o negi eisi iš darbo anksčiau… Paskui einu su padružkėmis, turėsim gerą laiką. Anas savaitgalis irgi praskrido, nė nepajutau… Tik pietūs pas anytą slinko, spoksojau į laikrodį, atrodė nejuda! Kažkaip ir visa ši savaitė man kaip vakuume kažkokiam buvo, be tėkmės… Bet kolegė atšauna: – Sorry, kitą kartą. Man labai dega vienas projektas, turiu per valandą išsiųsti konkursui, paskutiniai pataisymai, laikas senka. Eik pas kitas kudakuoti ir užmušinėti savo pusvalandžio. Sako, kai kažko labai laukiame, laikas sustoja. Kai gera, laikas lėkte lekia. Vieni savo laiku mėgaujasi, kiti jį stumia. Vieni ieško būdų užmušti laiką, kiti ieško būdų jo sutaupyti ar jį išnaudoti. Kartais – net desperatiškai. Laiko valdymo seminarai turbūt ne mažiau populiarūs nei… Skaitykite toliau

Apie emocinę intoksikaciją

  By ,

Tikiu, ir kiti autoriai su tuo susiduria – tiek rašantys soc. tinkluose, tiek knygų autoriai – kad skaitytojai į jų parašytą dalyką prideda savų emocijų, bet užtikrintai, tiesiog aiškiaregiškai teigia, kad tai pats autorius jas jautė rašydamas (labiau pažengusi stadija: skaitytojai geriau už jus žinojo, ką norite pasakyti savo tekstu, ko siekiate, kas jus privertė parašyti tokį tekstą, kokios patirtys ir t.t.). Žinoma, tai šiems „aiškiaregiams” dažnai leidžia išeiti iš situacijų su pasyviai agresyvia šypsena ir nematoma karūna: „atsiprašau, kad taip įžeidžiau”, „gaila, kad esate įsiutęs ir negalime padiskutuoti”, „nežinojau, kad užmyniau ant tokios skaudžios vietos”, „atleiskit, kad paliečiau tokią jautrią stygą”, „taip ir žinojau, kad esate per silpnas tolesniam pokalbiui,” – atsisveikina jie.   Aiškiaregys, aiškiaregė. Mato kiaurai. Kas gali su jais ginčytis? Tačiau dažniausiai aiškiaregystė yra vienintelis šių žmonių koziris ir vienintelis būdas pademonstruoti trokštamą, bet nebūtinai turimą galią. O gal veikiau – kompensuoti nesėkmes asmeniniame ir profesiniame gyvenime?… Skaitykite toliau

Sirgti ar sveikti – kam mus „programuoja” viešos žinutės?

  By ,

Specialiai laukiau laiko, kai gripo sezonas bus nugrimzdęs užmarštin. Vakar pamanau, jau tas metas. Ir pasiūliau savo skaitytojams: o dabar pasigėrėkime kampanija „Sergu atsakingai” ir pažvelkime į mažos, kuklios „Širdažolės” vaistinės palinkėjimą lange. Klausimas jums: kuri žinutė programuoja mus sirgti, kuri – būti sveikais? Taip, taip, žinoma, aš nesakau, kad galime susirgti ar pasveikti nuo vienui vienos frazės. Nors neurocheminiame lygmenyje mus paveikia ir viena frazė, net jei jos nespėjame permąstyti, suvokti iki galo. (Ir aš turiu istorijų, kai žmonės tikslingas frazes, vadinamąsias afirmacijas, naudojo sveikdami nuo sunkių ligų – apie tai pasakojo grįžę į seminarus ar laiškuose, tačiau šįsyk susitelkime į žinutes, kurias ne siunčiame patys, o gauname dovanų iš pasaulio – iš tiesų dovanų ar tik „dovanų”, kabutėse, iš serijos „kaip prastai atrodai”, ir pan.)   Kažkas žinutę „Sergu…” autobusų stotelėje matydavo kasdien. Arba kasdien išvysdavo palinkėjimą būti sveiku, praeidamas pro šią netradicinę vaistinę.   Aš vis dar… Skaitykite toliau

Apie liepų žydėjimą, meną mėgautis ir kaip tai susiję su išsipildymais

  By , ,

Kažkam tai bus tik nekasdienis skaitinys. Kažkas galės pastebėti, kaip rašančiojo vidinė būsena, aplinkybės ir kūrybiniai pratimai veikia tekstus. Kažkam tai bus galimybė stebėti vieno žmogaus santykio su vienu medžiu – liepomis – istoriją. Ar veikiau – vieno žmogaus santykį su konkrečiu etapu – liepų žydėjimu. Penkerius metus iš eilės. O pabaigoje paaiškės, kodėl dalinuosi šiais savo dienoraščiais, išgaudytais socialiniame tinkle. Ir kaip man išsipildė kasmet siunčiama žinutė Visatai. Tik prašau neužbėgti įvykiams už akių. 2012 metai Birželio 20 d. Žydi liepos. 2013 metai Birželio 25 d. Atsibundu kaip karalienė vienuoliktą ryto – šypsaus išsimiegojus. Nusileidžiu į apačią, pasidarau kavos, išeinu į terasą – o triukšmas! Žiogai griežia, bimbalai bimbia, bitės dūzgia, vabalų giminės pandos – kamanės – tingiai tingiai ūžauja pro šalį dvasingomis akimis, medžių guote paežerėj tas pats paukščių turgus, koks vyko jau ketvirtą ryto, dangumi vis prašauna žiupsnis čiurlių, pradudena pramekena liūdnasis sparnuočių juokdarys perkūno oželis, kažkur tolumoj lyg… Skaitykite toliau

Destruktyvūs moterų žodžiai apie save

  By ,

Kirpykloje tvyro gera nuotaika, moterys čiauška, mano kirpėja naujos klientės klausia, dažysim kaštano ar, meždupročem, kakao spalva. – Nu, ką šiandien darysim? – klausia kita kirpėja, jos klientei sėdantis į kėdę priešais didžiulį veidrodį. – Pirmiausia uždengsim mane, kad nesimatytų mano storumo, – džiugiai sako graži apvaloka moteris. Visos kirpėjos ir klientės pratrūksta kvatoti. Juokiuosi ir aš, tačiau po sekundės mane perveria kažkoks kosminis liūdesys. Man pasidaro liūdna už visas moteris, šią akimirką tariančias panašius žodžius. Nusisukusi į langą, žiūriu į saulės nutviekstą Vilniaus senamiestį ir prisimenu begalę frazių – girdėtų, skaitytų, perpasakotų, cituotų per mano seminarus. Prisimenu begalę frazių, kuriomis moterys plaka save kitiems girdint ar verdant destruktyviam vidiniam dialogui. Į kurį jos lyg pipirus ir aitriąją papriką beria dar daugiau, dar aitresnių žodžių – lyg nuo šito vidinis negatyvo srėbalas kažkokiu būdu sumažėtų. Lyg neapykanta sau pačiai, ją taip dosniai maitinant žodžiais ir vaizdiniais, malštų.   NUOGIRDŲ KOLEKCIJA… Skaitykite toliau

Kaip aš pirmąsyk skridau lėktuvu, arba kūrybinio rašymo pamoka

  By ,

Na va, pirmą sykį gyvenime skridau lėktuvu. Ir baisu, ir žavu kažkaip buvo viduj. Maniau, kad sėdėsiu prie lango. Atėjau, ir pasirodo, mano vieta ne prie paprasto lango, o prie atsarginio išėjimo (kuris irgi su langu). Stiuardesė kažką angliškai man sakė, nesupratau, nes labai jaudinausi ir nelabai moku angliškai, bet rodė į šituos paveikslėlius. Iš pradžių pamaniau, kad turiu tik pažiūrėt šiuos nurodymus. Bet kai jos pačios ėmė lėktuve dėtis ir pūsti gelbėjimosi liemenes, atseit imituodamos gelbėjimąsi, ir vėl kažką pasakė apie tą mano atsarginį išėjimą, pagalvojau, reikia ir man padaryt ko paveikslėliuose prašoma, kaip ir jos kad mieruojasi tas liemenes pagal paveiksliukus. Na ir padariau viską, kaip čia buvo parodyta. Nuleidau, numečiau, atidariau, patraukiau, išmečiau į lauką. Nesupratau, ko visi taip pyko, nes tikrai padariau kaip parodyta, pagal eiliškumą. Tada mus visus kažkodėl persodino į kitą lėktuvą. Burnojo labai žmonės, sakė vėluosim. Kitam lėktuve man jau nieko nereikėjo daryt… Skaitykite toliau

Žmonės – kaip pieštukai: kuo dažniau krenta, tuo dažniau lūžta

  By ,

Rinkdama nuo stalo spalvotus pieštukus po piešimo, staiga prisiminiau tokį dalyką. Vaikystėje puikiai žinojom (gal pradinėj taip paaiškino, o gal tėvai pamokė), kad kai numeti pieštuką ant grindų, jo šerdis skyla. Kuo dažniau mėtai – tuo daugiau sykių įtrūksta pieštuko šerdis. Ir tada, po kurio laiko, piešiant pieštukas ima ir nulūžta. Žinoma, pieštukas gali nulūžti tiesiog spaudžiamas į lapą, ir vis tik – dažnesni būdavo tie mįslingi užlūžimai, kai spalvini spalvini ir šast – iškrenta spalvotos šerdies gabaliukas. Tada reikia drožti. Tuomet pamanau, juk žmonės – kaip pieštukai: kuo dažniau patys krenta žemėn ar kuo dažniau mėtomi kitų, tuo dažniau kažkas skyla jų viduje, kažkas įtrūksta. Išoriškai to gali ir nematyti – lygiai kaip ir ką tik numestas pieštukas atrodo sveikas, kai keli jį nuo žemės. Tiesus, malonaus medžio, jei naujas – tai dar net blizgantis, išoriškai sveikut sveikutėlis pieštukas. Tačiau viduje jis ką tik įtrūko ir vieną dieną dėl… Skaitykite toliau

Natūralių aliejų stebuklas: fitolių gamyba

  By ,

Aną vasarą mums su mama nutiko stebuklas. Atrodė, kad staiga prasivėrė durys į slaptą realybę, sklidiną gamtos gausos ir neregėto, dar nepatirto atradimų ir kūrybos malonumo. Mama, kiek ją prisimenu, nuo mano vaikystės mėgo rinkti vertingus augalus. Pamenu, kaip vasarą skindavom erškėtrožių vaisius, o rudenį – šermukšnius. Būtent ji savo pavyzdžiu įkvėpė mane pačią skinti čiobrelius ir liepžiedžius – pamėgau skynimo patį procesą, o itin švarioje, ekologiškoje vietoje surinktas, ten pat sudžiovintas vaistažoles, sudėtas į dailius, senovinio stiliaus stiklinius indus, dabar laikau puikia kalėdine dovana arbatas mėgstantiems bičiuliams. Tačiau kad sykį per pačias Žolines mus apsės galinga, neatremiama žolininkių dvasia, neįsivaizdavau. Priešistorė   Prieš kiek laiko mama pradėjo skinti ir raudonuosius dobilus arbatai, „atrado” garšvas (iš kurių daro fantastišką, vitaminų kupiną pesto), ėmė skinti jaunutes dilgėles (šaldo jas sriuboms bei džiovina arbatai), ir vos išdygusias kiaulpienes salotoms, o iš pienių žiedų – virti pienių medų. Aš taip pat jau kelerius metus pavasariais jį verdu. Tikrai nesu uogienių virėja (per savo gyvenimą… Skaitykite toliau

Keli reklaminiai skelbimai – ieškantiems darbščių darbininkų

  By ,

UAB „Bebradirba” greitai ir kokybiškai atlieka darbus jūsų kieme jums nežinant. Medžių pjovimo, vertimo, apdirbimo ir nužievinimo darbai ištisus metus. Paslaugos nemokamos, darbštūs savanoriai atvyksta į darbo vietą savo transportu jiems patogiu metu jums nesant namie, medieną išsiveža (jei spėja). Pastabas galite išsakyti kokybės telefonu. **** Vargina medžių gausa sodybos kieme? Pabodo įprasti medžiai? O gal sklypą apžėlę krūmai? UAB „Bebradirba” lengvai įveiks šiuos sunkumus. Atsiliepimų jau nestokojanti brigada su šauniuoju prarabu priešaky atvyks, išsimatuos, supjaus, nužievins, susmulkins ir nugenės viską, kas atsikišę. Ekologine filosofija gyva įmonė taip pat ruošia malonius siurprizus gamtos mylėtojams: mažųjų laukia šmaikščios šakomis užmaskuotos pragarmėlės, o didieji plaukdami baidarėmis galės galynėtis su žavingomis užtvankomis. UAB „Bebradirba” – kokybė, greitis, natūralumas. Kokybiškai atliktų darbų nuotraukas pridedame. Įsitikinkite patys! Skaitykite toliau