„Taupolis”, „ANTIpaslauginas”, „GnidoSTOP” ir kitos stebuklingos piliulės

Jei būčiau stebukladarė, ir jei galėčiau sukurti stebuklingą piliulę… „Antidaiktinas”   Perki, kai bloga nuotaika. Tempi namo, nors nereikia. Kaupi, nors nedžiugina. Namai dūsta nuo daiktų ir dulkių, bet vis trūksta energijos susitvarkyti. Spinta jau sprogsta, bet tu ir vėl neturi kuo apsirengti. Gera naujiena prislėgtiems išvešėjusios buities. Reguliariai vartojamas preparatas “Antidaiktinas” mažina potraukį pirkti, turėti, sandėliuoti, taip pat palengvina atsisveikinimą su atitarnavusiais, nusibodusiais, nunešiotais ar tiesiog visiškai nereikalingais daiktais. Preparatas natūralus. Vartojamas visas kursas, po vieną kapsulę ryte po valgio. Galimas šalutinis poveikis: askezė ir keistas tykios laimės pojūtis ne perkant, o dovanojant daiktus ar metant juos lauk. Neveikia knygų pirkimo įpročių. „Taupolis”   Nuo algos iki algos, nuo skolos iki skolos, iš kreditkės – į kreditkę, ir vis kažkaip negana tų pinigėlių (būtent pinigėlių)… Nors atlyginimas nebūtinai mažas. Tačiau taupymas per sukąstus dantis lig šiol kažkodėl nepasiteisino. O net atsidėjus, neretai mėnesio gale knietėdavo pasiimti iš taupymo stalčiuko… Skaitykite toliau

Keli patikrinti būdai prisijaukinti baimę

Apie baimes, ir kaip jas galima įveikti. Pasidalinusi žalčio video, gavau labai įdomų laišką apie baimes su klausimu, ką su jomis daryti. Dalinuosi ir savo tikrai išsamiu atsakymu – galbūt kažkam mano patirtis ar trumputė teorija apie baimes bus naudinga įveikinėjant savus, mažesnius ar didesnius baimių demonus – išgąstį, baikštumą ar net paniką. „Labas Ilze, jau ilgai rasau tau laiska mintyse. Bet dabar parasysiu kitokia tema. Nors vis tiek pirma noriu padekoti kad tu tokia esi ir kad atradau tave, tavo straipsniai ir eksperimentai padare mane dar laimingesne, taip pat pakeite poziuri i daugeli dalyku. Aciu Tau. O dabar kas priverte mane parasyti tai tavo video su zalciu. Turiu didele baime jiems, nors jau galvojau kad nugalejau bet pamacius video supratau kad ne. Kita savaitgali laukia pasibuvimas nuostabiam gamtos kampeli,kur aplink miskas ir tyla, pasakiska vieta. Tik kad pilnai negaliu megautis tuo nes ten yra zalciu, lankiausi ten pries pora… Skaitykite toliau

Kai norisi greitų rezultatų, arba kaip auga išsipildymai

Vasarą vieną savaitgalį dažiau terasą sodyboje. Stebėjau, kaip godžiai saulėje įkaitęs medis geria dažus, kaip pamažu, tačiau užtikrintai užsidengia išminti, nutrinti pernykščių ar užpernykščių dažų likučiai. Kitą savaitgalį dažiau antrą sykį, ir su dar didesniu malonumu gėrėjausi, kaip sluoksniui klojantis ant sluoksnio ryškėja spalva. Braukiau teptuku ir tiesiog negalėjau atsižiūrėti. Procesas toks paprastas – lėtas, tačiau garantuotas. Dažiau ir galvojau – bet juk lygiai taip pat yra su mūsų gyvenimais. Gi nėra taip, kad nutarę atnaujinti, atšviežinti kažkurią gyvenimo sritį ar visą savo būtį, per vieną dieną tik pykšt pokšt, tra ta ta, – asmenybė it nauja. Per sekundę išgaruoja blogi įpročiai, per kitą sekundę išnyksta (savaime, žinoma) visos destruktyvios veiklos, staiga iš dangaus nukrenta mėgstamas darbas, du tris sykius didesnis atlyginimas, naujas vyras (ar senas persimaino neatpažįstamai). Dar, be viso kito, namuose turėtų pačios persikloti grindys ir pačios save naujai išsitapetuoti sienos, ar ne? : ) Kaip grindis perkloti,… Skaitykite toliau

13 žoliavimo džiaugsmų, arba paežerės kvapai puodelyje

Kviečiu išgerti arbatos, prieš tai pabraidžius po laukines pievas. : ) Pastaraisiais metais labai pamėgau žoliauti – tai buvimui gamtoje pridėjo naujų spalvų. Tiesą sakant, kai prisimenu ankstesnę save, net nelabai galiu patikėti – atvažiavusi į sodybą kartais visą laiką praleisdavau besihipnotizuodama virtualybėje, kariaudama visiškai beprasmius FB karus, skaitinėdama naujienų portalus, kartais – vartydama blizgius gandų žurnalus, o jei būdavo „tinkama” kompanija – dar ir aptarinėdama tai, ką matau. Koks skurdas turi tvyroti žmogaus viduje, kad jis būtent taip suprastų buvimą gamtoje ir laisvalaikį? Matyt, nutiko šiokių tokių pokyčių, nes dabar tai įsivaizduoti sunku. Atrodo, kad visos mano anuometinio „laisvalaikio” veiklos transformavosi, augo, ir nuo „poilsio” vartojant prastos kokybės naujienas bei nuogirdas evoliucionavau iki daug laimingesnio, nuo telekomunikacijų kur kas mažiau priklausomo, kiekviena valanda gamtoje besidžiaugiančio žmogaus. Augant taikai su savimi ir gamta, prisidėjau prie begalės teigiamų pokyčių sodyboje – pirmiausia atsirado sūpuoklės, hamakų giraitė, šezlongai specialiai tingėjimui (kurio čia… Skaitykite toliau

Apie basas kojas ir žvalias smegenis

Kiekvienąkart sodyboje su begaliniu malonumu nusispiriu batus ir apsiaunu juos tik likus minutei iki kelionės į miestą. Yra buvę, kad ištisas dvi savaites pravaikščiojau basa. Sykį per tą laiką teko trumpam vykti į artimiausią miestą, tad apsiaviau batus. Apsiavusi nebesupratau, kaip žmonės juos kasdien nešioja ir nesiskundžia – avėti batus ir nejausti žemės paviršiaus padais man jau atrodė taip nenatūralu. Tačiau yra kur kas svarbesnių vaikščiojimo basomis privalumų, nei vien tik malonumo jausmas. Šis tekstas yra apie basas kojas ir žvalias smegenis. Apie realią, apčiuopiamą buvimo be batų naudą, apie kurią labai mažai kas kalba. „Paliko pliką, basą,” – kartais sakoma skundžiantis, vaitojant. Tačiau iš tiesų – vasaros metu – galbūt geriausia, ką galime padaryti kitam žmogui, tai palikti jį pliką ir basą. Gamtoje. Plikas (t.y. ne pernelyg apsirengęs) lauke esantis žmogus gaus saulės (jei tuo metu nevyks „dešimtmečio liūtis”). Ir tai bus natūralios vitamino D dirbtuvės: jo kūnas galės natūraliai gaminti… Skaitykite toliau

Apie santykių griovimą ir kūrimą – žodžiais

Dar viena tema artėjant Jaunačiai. Šįsyk – akmenys santykių batuose, kurie trina keliaujant gyvenimo keliu. Tačiau ką dažnas daro, kad tuos akmenis iš tų batų iškratytų? Muša kitą! Tiesa, dažniausiai muša tik žodžiais, ir vis tik – kiek tai racionalu? Kol kas nesu mačiusi laimingos poros, kuri staiga, išduodama savo gerų santykių paslaptį, sakytų: – Kodėl mūsų toks geras ryšys? Ai, nieko ypatinga! Mes tiesiog dešimt metų vienas iš kito visko reikalavom, kėlėm vienas kitam sąlygas, kėlėm balsą, vadinom visokiais žodžiais, manipuliavom vienas kitu, gąsdinom, grasinom, koneveikėm. Susikūrė mūsų šeimos tradicija bent sykį per savaitę sodriai apsižodžiuoti, surengti bent porą teatrališkų nekalbadienių per mėnesį… Ir va koks to rezultatas – artimas, intymus, jaukus ryšys. Labai paprasta – ūdykite vienas kitą, reikalaukite, koneveikite, tyčiokitės, bauskite vienas kitą tyla, ir būsite tokie pat laimingi!   Būtų kiek keista, ar ne? Ir, priešingai, atrodytų visai logiška: jei nori konstruktyvaus ryšio, visų pirma pats… Skaitykite toliau

Kai įvertini tik praradęs

Kai kurie dalykai šeimas ištinka netikėtai, ir tai, kas anksčiau atrodė savaime suprantama, visai nelauktai tampa didele prabanga. Stipriai pasikeitusios gyvenimiškos aplinkybės gali tapti ir šiokiu tokiu išbandymu ne tik kiekvienam atskirai, bet ir patiems santykiams. Taip pat tos stipriai pasikeitusios aplinkybės leidžia pervertinti turėtus ir anksčiau nevertintus dalykus. Galbūt šis tekstas bus naudingas tiems, kurie šiandien gali leisti sau daug, tačiau neleidžia. Arba leidžia ir – kaip aš anksčiau – labai menkai tai tevertina. Kadais man atrodė, kad kažkur išlėkti dviese savaitgaliui yra – na, kas čia tokio? Taip, smagu, įdomu, malonu, tačiau – tikrai nieko ypatingo. Išvykti atostogų savaitei ar dviems, o kadais – ir visam mėnesiui į Pietų Ameriką, taip pat atrodė – na, o ką? Kiti žmonės gi ir ilgiau, ir toliau atostogauja. Ach tie „kiti žmonės” – – prastas tai matas, gyvenant savo gyvenimą, tiesą sakant. O kad aš pati vienu metu daugiau nei pusę… Skaitykite toliau

Apie gausą ir saiką, kurių moko pati gamta

Savaitgalį prie ežero netikėtai radom naują, pačios gamtos pasėtą ir išpuoselėtą čiobrelių plantaciją. – Įsivaizduoji, kokie ypatingi čia čiobreliai? Jie visą gyvenimą žiūrėjo į ežerą, – sakau. – Ir į dangų, – sako mama. Atėjom jų pasiskinti. Čia – vos vienos valandos skynimo derlius, dvi didžiulės braškių kraitės. Visa kita – marias byzgiančių čiobrelių, violetine dulksna tvyrančių žolėje – palikom pievai, kamanėms ir bitėms. Toliau skleistis ir žydėti, kvepėti ir sūpuoti bites, vešėti, sėtis ir derėti. O nuskintume viską – gal kitąmet nieko neberastume. Pasiduotume „man, mano, tik man viskas, o po manęs nors ir tvanas” – iš paties dangaus išaugintos vaistažolių plantacijos greičiausiai liktų nustekenta plynė. Gamta taip taikliai moko saiko ir gausos jausmo be godumo – tereikia pastebėti. Man čiobreliai yra asmeninis gyvenimo dosnumo simbolis, leidęs (užuot tuščiai be jausmo kartojus, kad „viskas bus gerai, visko yra užtektinai”) fiziškai išgyventi žinojimą, kad gyvenimas rūpinasi visais mumis – mums… Skaitykite toliau

Apie parklupimus ir kėlimąsi

Vakar. Vėlyva popietė. Ilsiuosi ant Pūčkorių atodangos, po gero pasivaikščiojimo po Vilnios slėnį Pavilnių regioniniame parke. Baigiu kavą ir klausaus radijo ant atokiausio suoliuko. Matau, kad manęs link eina mergina. Pritylinu radiją, bet labai noriu baigti klausyti, ką klausau. Kaip tik spėju. Mergina – atrodo kiek apsvaigusi – kone tą pat akimirką paklausia, gal turiu cigaretę. – Deja, ne, – sakau. Tačiau išsyk matau, kad kažkas ne taip. Mergina pasimetusi, lyg prabudusi iš blogo sapno. Jau žiojuosi klausti, ar nereikia kokios pagalbos, kai ji pasiteirauja: – Gal galiu iš Jūsų paskambinti? Žinoma. Surenku jos padiktuotą numerį, ji skambina, niekas neatsiliepia. Surenku kitą jos padiktuotą numerį – tas telefonas išjungtas. Per tą laiką gaunu užtektinai vizualinės informacijos, kad suprasčiau, jog merginai reikia pagalbos. Ji basa, jos džinsai sutepti žemėmis. – Klausykit, gal aš galiu jums kažkaip kitaip padėti? – klausiu. – Juk matau, kad Jūs basa. Gal aš galiu Jus kažkur… Skaitykite toliau

Apie vasarą be įpročio peikti orus

Labai laukiau šios vasaros ir nutariau nė sykio nepeikti orų, kad ir kokie jie būtų. Kad ir kaip mėgstu karštį, maudytis ežere, plaukiot irklente ar valtimi, skinti liepžiedžius ir čiobrelius, vaikščiot po mišką ir sūpuotis hamake – juk vasara didesnė, erdvesnė ir turtingesnė nei vien tik tai. Šią savaitę keliavom su mama ir močiute po Dzūkiją. Tada su mama atostogavom sodyboj Aukštaitijoj, grėbėm šieną, formavom daržą, kūrėm pirtį, buvom pelkėj, vis apsilankydavom Molėtuose, o vakarais pliekdavom domino. O aną savaitgalį šventėm linksmiausias mano gyvenimo Jonines – tegul šaltokas ir be laužų, tačiau su Jaunaties norų rašymu, tiesiog neįtikėtinu ALIAS turnyru ir pirtimi. Na o sekmadienį skynėm vandenines mėtas ir atradom retų orchidėjinių augalų. Šiandien gi su D. skraidėm Trakų apylinkėse. Seniai svajojau ir pagaliau įgyvendinom. Labai patiko. Nepamenu, kad vienoje mano savaitėje Lietuvoje būtų tilpę tiek bendravimo džiaugsmo, bajerių, gamtos grožio, naujų potyrių, spalvų ir rakursų. Nepaisant liūčių, audrų, griaustinių,… Skaitykite toliau