Jau aštuntus metus stebiu, kaip keičiasi žmonių, kurie atsisako save ir kitus teršti destruktyviais žodžiais, gyvenimai. Per tiek metų mačiau mažesnių ir didesnių virsmų, subtilių ir drastiškų permainų. Tačiau vienu svarbiausių man asmeniškai išlieka leitmotyvas, kaip žmonės patys save sargdina – arba patys save sveikatina – savo žodžiais. Manau, tai labai aktualu ir šiuo metu.
Per pirmus keleris mano „karjeros” (kad ir kaip nemėgčiau šio žodžio) metus mano maža legenda tapusį seminarą „Efektyvių žinučių dirbtuvės” aplankė tūkstančiai žmonių, iš daugelio turėjau galimybę gauti labai gyvą, labai atvirą, tiesioginį grįžtamąjį ryšį. Po to nuotoliniai mano kursai sulaukė keliolikos tūkstančių lankytojų. Daugelis taip pat noriai man rašo ir dalinasi potyriais, atradimais ir laimėjimais… Kartais informacijos srautas toks, kad nebežinau, kuo dalintis, ką skelbti.
Tačiau manau, šiuo metu pasauliui reikia kuo daugiau priminimų, kaip stipriai mus veikia mūsų pačių žodžiai, ir… kokie galingi yra mamos žodžiai vaikui.
Todėl papildau šią anksčiau skelbtą istoriją naujais komentarais ir įžvalgomis, susikaupusiomis per tiek metų darbo kalbos magijos lauke.
Su laiško autorės leidimu, dalinuosi viena jautriausių istorijų, atkeliavusių iš vienos EŽD eksperimento grupių.
Sutinku ne taip ir mažai žmonių, kuriems patiems teko susidurti su sudėtinga diagnoze ar išgirsti ją skelbiant vaikui, kitam artimajam.
Tačiau dalis žmonių pamiršta, kad ir išgirdę diagnozę, mes vis dar galime RINKTIS, ką galvosime, ką kalbėsime, kaip elgsimės, kokią informaciją rinksime ir naudosime, o kokios vengsime ir į kokias diskusijas apskritai nesivelsime. Ir tai, kaip elgsimės, labai stipriai veiks ir mūsų pačių, ir mūsų artimųjų savijautą, nusiteikimą, galop – net sveikimą.
Įžangai – kelios istorijos.
Kai mums bruka juodžiausią scenarijų
Viena žavi klaipėdietė, pati susidūrusi su sudėtinga savo naujagimio diagnoze, man kadaise per seminaro pertrauką pasakė:
– Ilze, kodėl mus visus nuo mažens moko įsivaizduoti blogiausią įmanomą scenarijų? Tikėtis blogiausio, ruoštis blogiausiam?
Ji sakė, kad išgirdusi diagnozę sąmoningai rinkosi vengti tamsiausių scenarijų piešimo. Ir jos sūnus, nepaisant prognozių, užaugo. Ir, jei teisingai pamenu, pats vaikšto, nors buvo žadėta, kad jis to negalės daryti.
(Aš atsiprašau, jei kažką atkartoju netiksliai – tokie susitikimai gerąja prasme labai sukrečia, įspūdis išlieka ryškesnis už pačius faktus.)
Berods tose pat dirbtuvėse buvo kita mama, kurios vos gimusiai dukrelei buvo paskelbtas vienareikšmis verdiktas – nepagydoma, mirtina liga. Tačiau ta mama pasakojo, kad ėjo ir atkakliai prašė pačių medikų pasakyti kitą diagnozę, o išgirdusi jau pagydomos ligos diagnozę – prašė pasakyti, kiek metų reikės sveikti. Kažkuris medikas jai pasakė, kad užteks dvejų metų. Galbūt tas medikas nenumanė, kokią dovaną padovanojo tai šeimai (ir kokią galią turi mamos tikėjimas bei mamos mintys vaikui).
– Mes taip ją ir auginom, vis kartodami, kad ji sveiksta, ir kad kai jai bus dveji metukai, ji bus visiškai sveika. Lygiai po dvejų metų mes padarėme tyrimus, ir ji buvo visiškai sveika mergaitė, – šypsodamasi pasakojo mama, atėjusi į mano seminarą greičiausiai per vieną iš organizacijų, globojančių po onkologinių ligų sveikstančius vaikus (nes aš kartais jiems dovanodavau vietų savo dirbtuvėse).
(Jei šios dvi mamos galėtų atsiliepti ir parašyti man nors po trumpą laišką, kurį galėčiau publikuoti anonimiškai – kokios buvo diagnozės, prognozės, kaip jos pačios elgėsi, kokias mintis rinkosi, kas joms labiausiai padėjo ir ko jos sąmoningai vengė – aš jaučiu, kad jų patirtys būtų labai vertingos kitoms mamoms. Su kiekvienais metais vis aiškiau matau, kad labiausiai žmones įkvepia kitų gyvų žmonių gyvi pavyzdžiai.)
Jei turite tokių istorijų – pasakokite jas. Jei nenorite rašyti to soc. tinkluose – pasakokite gyvai, draugams, artimiesiems, kolegoms, giminaičiams; parašykite laišką man. Tačiau liudykite, kiek daug yra mūsų rankose ir kiek gyvenimo vairo sukioja… mūsų liežuvis. Manau, šiuo metu žmonėms kaip dar niekad svarbu priminti ir prisiminti, kad tai, kas nutiko, yra tik pusė istorijos. Kitą pusę istorijos parašome mes – rinkdamiesi vieną ar kitą kelią.
Sąmoningumas, kritiškumas tam, ką kalbame (ir ką kiti kalba apie mus ir mūsų vaikus), informacijos rūšiavimas (ir rinkimasis, kuria remtis, o kurią išmesti į šiukšlių dėžę) nėra kažkokia paika išrinktųjų pramoga ir hobis neturinčioms ką veikti namų šeimininkėms. Kai kuriose situacijose sąmoningumas yra gyvybiškai svarbus, ir galbūt kartais veikia geriau nei vaistai.
Ir apsaugoti save nuo ėdrios, graužiančios svetimų juodų prognozių rūgšties ir svetimų blogiausių scenarijų radiacijos – kartais tikrai gyvybiškai svarbu.
O štai ir šviežias laiškas, kuriuo norėjau pasidalinti. Daugiau konteksto nežinau, jo yra tiek, kiek yra laiške, tačiau ir be daugiau detalių man ši moteris yra susivaldymo, sąmoningumo ir valingo pasirinkimo pavyzdys.
Kokia informacija – tokia reakcija
„Laba diena,
taip jau nutiko, kad 9 eksperimento savaitės sutapo su mano vizitais pas gydytojus, tyrimais ir mažai mane nudžiuginusiomis išvadomis bei tolimesnio gydymo rekomendacijomis.
Pirminė reakcija – šokas.
Pradėjau domėtis savo liga, ieškot daugiau informacijos internete. Po perskaitytų istorijų mano baimė išaugo nepamatuojamai. Tuo metu piešiau baisiausius savo ateities scenarijus.
Tada prisiminiau pamoką apie nuodus* ir vitaminus** mūsų smegenims. Nusprendžiau daugiau lietuviškų forumų, kur mamos žino viską, nebeskaityt.
Kitą dieną sėdau ieškoti informacijos anglų kalba. Ir čia prasidėjo atradimai. Žmonės dalinosi visai kitokia patirtimi, gyvenimu po gydymo, radau vaikino blogą, kur jis pasakojo apie kopimą į kalnus, dviračių lenktynes ir tai jo gyvenimas po gydymo. Pasijaučiau gavus gerą dozę vitaminų, kurių man labai reikėjo prieš dar vieną tyrimą.
Simboliška, bet tyrimas gruodžio 31 dieną. Kol laukiau savo eilės, du vyriškiai prie kito kabineto linksmai diskutavo apie savo išgyvenimus, nuo jų juoko aidėjo visas koridorius, o iš konteksto supratau, kad mano likimo draugai. Tik jau daug metų po gydymo, o tą dieną atvažiavo kasmetiniam patikrinimui. Dar dozė vitaminų, nuotaika gerėja.
Galiausiai, praeitą savaitę apsilankiau pas savo kardiologę, kuri pranešė, kad paskutiniai tyrimai parodė, kad viskas daug geriau nei galvojom prieš tai, kalbos apie operaciją pamirštamos. Panašu, kad būsiu sudalyvavusi dviejuose eksperimentuose.”
Kitokie žodžiai – kitokia ir savijauta
Štai taip. Truputį užsuktas negatyvo kranelis, truputis įkvepiančių istorijų, truputį plačiau atmerktos akys kitiems galimiems scenarijams, ne patiems blogiausiems – visai kita savijauta, kitokie ir rezultatai.
Noriu priminti, kad kaip palaikytume, globotume ir į saugų švelnumo kokoną įsuktume savo artimąjį, susidūrusį su sudėtinga diagnoze – lygiai taip pat galime elgtis ir su savimi. Ne todėl, kad reikia. O todėl, kad sveika. Kad saugume, ramybėje, taikoje ir viltyje susuptas žmogus gali racionaliau spręsti protu ir geriau jausti širdimi, kokį gydymą rinktis, kuriuo gydytoju kliautis. Galiausiai, mums esant ramioje ir kūrybiškoje būsenoje, kur kas geriau įsijungia ir natūralūs savigydos mechanizmai organizme.
To ir linkiu.
Daugiau susijusių tekstų:
– apie žodžius, nuo kurių sveikstame,
– apie kasdienį taškymąsi rūgštimi,
– apie gydančius žodžius,
– apie žodžius, nuo kurių pražystame.
* Vadinamieji žodžių nuodai yra vienos iš EŽD eksperimento savaičių tema.
** Metaforiški žodžių vitaminai yra kitos savaitės tema laikantis EŽD eksperimento gairių.
Dabar galima registruotis į naujausią grupę, startuojame po kelių dienų:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/ezd-eksperimentas/