Vieną saulėtą rytą žurnalistė Audra Čepkauskaitė lūkuriavo manęs autobusų stotyje. Ne, ji nėra paparacė ir ji nefotografavo manęs be makiažo, su treningais ir didele kuprine, išsiruošusios trumpų atostogų. Ji mane kalbino savo radijo laidai „Žmonės ir idėjos” – laidos tema buvo išties įdomi: ar kultūra gali išjudinti politiką?
Laidoje buvau pristatyta kaip knygos „Atleisk savo šefą” autorė – tą savaitę Darbo ginčų komisijoje buvo svarstomas darbo ginčas tarp Karolio, kurį kviečiau palaikyti FB, ir liūdnai pagarsėjusios reklamos agentūros. Reklamos agentūra kišo! Didžioji mūsų su Audra pokalbio dalis prasideda apytiksliai nuo 18 minutės. 23-iąją laidos minutę perduodu linkėjimų buvusiems kolegoms ir pasakau, kad Karolis yra paskutinis žmogus, kurį iš tos agentūros palaikau ir konsultuoju.
Žodžių į vatą laidoje nevynioju: „Kai užsienio investitoriai pamatys, kokie, atsiprašau už žodį, KOLCHOZNIKAI dirba kai kuriose tarptautinėse įmonėse… Ta agentūra, kurioje aš dirbau – tai yra tarptautinė tinklinė reklamos agentūra, kuri iš tikrųjų elgiasi kaip paskutiniai kolūkiečiai, atgyvenę, iš praėjusio amžiaus vidurio – nežinau, kokiu būdu užsilikę mūsų XXI amžiuj, Europos Sąjungoj, laisvoj šaly, kurioj teoriškai turėtų būti gerbiamos žmogaus teisės.”
Maža pastaba: galbūt toks tik man įspūdis susidaro, kad žodžių junginys „žmogaus teisės” dabar labiausiai siejamas su seksualinėmis mažumomis (tikrai galiu klysti). Bet kuriuo atveju, ko nuoširdžiai linkėčiau pasimokyti mums visiems iš homoseksualių asmenų – tai NUOLATINIO ir GARSAUS kalbėjimo apie savo teises.
Taip, gėjams Lietuvoj sunku. Taip, lesbietėms irgi turbūt ne pyragai. Tačiau, jei atvirai, manau, kad ne mažiau sunku yra moterims, artėjančioms prie pensinio amžiaus, kurias iš darbo psichologinio teroro pagalba ima ėsti darbdavys ir kurios pačios sau įsikala kryžiuką į būsimą kapavietę, pasakiusios, „man jau viskas, darbo aš nebesusisrasiu”. Manau, taip pat klaikiai sunku besilaukiančiai moteriai, dirbančiai privačioje mokykloje (true story), kurią terorizuoti ima velnio nešta ir pamesta direktorė. Dieve, ji gi laukiasi! Ji nešioja savyje naują gyvybę! Kokia pinda reikia būti, kad keltum stresą besilaukiančiai moteriai?! Kokiu ubagu reikia būti, kad dėl kelių šimtų ar kelių tūkstančių eurų esi gatavas apiplėšinėti kitą, dažniausiai – turintį kur kas mažiau?
Deja, vis dar susiduriu su istorijomis, kuriose žmonės praranda labai daug pinigų ir nervų ląstelių vien todėl, kad yra visiški teisiniai mažaraščiai. Todėl ir sakau, kad kaip homoseksualai nuolat ir garsiai kalba apie savo teises, taip turėtume kalbėti ir mes – apie savo teises darbe.
Tad gal simboliška, kad laidoje taip pat vieši apie homoseksualų teises ir vaikų poreikius kalbanti Neringa Dangvydė. Ji laidoje šneka apie ne tik apie savo daug diskusijų sukėlusią pasakų knygą „Gintarinė širdis”, tačiau ir apie paauglius, jų jautrumą žodžiams – Neringa yra savanoriavusi „Vaikų linijoje”.
Ką itin įsidėmėjau iš Neringos žodžių: autoritetai gali sustiprinti paauglį, tačiau lygiai taip pat gali jį ir visiškai sužlugdyti.
Ar tikrai tik paauglį?
Kas yra jūsų autoritetai? Jie jus stiprina ir įkvepia, ar smukdo ir žlugdo?
Kokie žmonės ir kokios idėjos jus supa?
Tokie šios dienos klausimai.
: )
Laida gali būti naudinga:
– rašantiems ir leidžiantiems knygas,
– autoriams, susidūrusiems su nepagarbiu leidyklų elgesiu,
– patiriantiems diskriminaciją,
– susiduriantiems su neetišku elgesiu darbe,
– bijantiems: darbdavio, kitų nuomonės ar savęs paties,
– leidžiantiems iš savęs tyčiotis,
– tiems, kurie per sukąstus dantukus žeminami reaguoja „pozityviai”,
– po motinystės grįžtančioms mamoms, sužinančioms, kad „darbo nėra”,
– manantiems, kad kultūros kūrėjos yra tik pakuliniais sijonais vilkinčios kanklėmis grojančios progiesmiu kažką rypuojančios skaistuolės,
– tiems, kurie netiki, kad vieno žmogaus iniciatyva gali kažką pakeisti.
Labai dėkui Audrai už įdomų, jausmingą, labai netradicinį pašnekesį autobusų stotyje, laukiant autobuso į Molėtus.
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1011763846/zmones_ir_idejos_2015-06-10_14_05?popup