Nuo pat paauglystės, su begaliniu liūdesiu ar net kartėliu balse, uolios kankinystės perkreiptu veidu kartodavau vieną ar visas iš eilės šias frazes:
– Kaip aš nekenčiu žiemos, nuoširdžiai…
– Bliamba, temti pradeda vos prašvitus.
– Šalta kaip subinėj…
– Nesuprantu, kiek reikia apsirengti, kad būtų šilta?
– O dieve, kaip dar toli vasara.
– Na, kaip nors prakentėsiu tuos keturis penkis žiemos mėnesius…
– Šaltuoju metų laiku kur nors eiti savo noru? Ne, mane iš namų iškrapštytų tik specialiosios pajėgos…
Kaip manote (ar kaip esate patyrę iš praktikos), kiek tokie pareiškimai palengvina žiemą ir priartina pavasarį? Aha. Turbūt lygiai tiek pat, kiek rudenį kai kurių mano FB bičiulių plūdimaisi dėl šalčio priartina šildymo sezono pradžią. Tai yra – nė kiek.
Sukau tokias plokšteles ilgai. Kol sykį seniai seniai, išties labai nelaimingą savo gyvenimo žiemą, vieną vakarą skaičiau Bulgakovo „Baltąją gvardiją”, fone grojo Rachmaninovo „Nakties vigilija” (įrašyta Kijevo Katedroje), už lango tingiai temo ir dar tingiau snigo – lėtai, didelėmis snaigėmis, buvo taip jauku ir tyku, kad akimirką aš staiga pagalvojau, kad žiema irgi gali būti geras laikas. Geras laikas… būti namuose. Bet ne daugiau. Nes žiemomis man vis tiek visad šalta, nuo sauso oro elektrinasi plaukai, sausta oda, nuo šviesos trūkumo būna prislėgta nuotaika, ir… (sąrašą galima tęsti dar ilgai).
Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad posakis „nėra blogo oro – visokie orai geri, reikia tik tinkamai apsirengti” ne iš piršto laužtas. Aną žiemą įsigijau termoaprangą ir palinkėjau sau pačiai daug daugiau laiko leisti gamtoje (mano palinkėjimai, sako žmonės, labai pildosi). Visai netrukus lyg netyčia su viena drauge išvykom savaitės atostogų į Birštoną, labai daug laiko leidom gryname ore, lekiojom po prisnigtus miškus, kopėm į snieguotus piliakalnius, vaikštinėjom palei upę, ir aš iš tiesų iš naujo pamilau žiemą – tokia tyra, vaikiška, besąlygiška meile (žinoma, pripažįstu – šiai meilei atgimti tikrai padėjo termoapranga, kitaip tariant, bėda slypėjo tikrai ne oro sąlygose).
Ir kai galop po septynių dienų leidomės namo, besigrožėdamos pasakiška diena, į tolį besidriekiančiais apsnigtais laukais, tyvuliuojančia ūkana ir visa tai auksinančia saule, staiga susimąstėm, kad būtų užtektinai žmonių, kurie mūsų vietoje imtų dejuoti, ir pradėjau mūsų herojus „įgarsindama” rypuoti:
„Ir kada ta žiema pasibaigs…”
„Varge vargeli, aš tik ir galvoju, kokia šildymo sąskaita ateis?”
„Ko čia džiaugtis, pavasaris dar už kokių trijų mėnesių.”
„Šalta, nyku, norisi tik namuose lindėti…”
„Kur čia pasivaikščiosi, slidu, dar koją išsisuksi!”
„Ai, ir apskritai – nėra Lietuvoj gyvenimo…”
„Tai gerai, kad nešalta.” (šią frazę reikia tarti pabrėžtinai ciniškai)
Mes staiga pasižiūrėjom viena į kitą ir kažkuri mūsų pasakė:
– Tu įsivaizduoji, toks žmogus net negalėtų matyti šitos dienos grožio?
– Visiškas… žiemkentys! – išpyškino kita iš mūsų.
Ir nuo to laiko tokius kankinius-savanorius vadinam žmonėmis-žiemkenčiais.
(Beje, mes tuomet lyg visai atsitiktinai netrukus privažiavom tikrų žiemkenčių lauką.)
Ir į kitus dalykus gyvenime galima žiūrėti kaip žiemkenčiui į žiemą – renkantis matyti tik tai, kas bloga. Arba elgtis visiškai priešingai.
Kognityvinė elgesio terapija teigia, kad mūsų jausmus sukelia mūsų mintys. O mintis – jei esame sąmoningi – galime pasirinkti. Žinoma, jei nesame tiesiog retransliacinės dėžės, be jokios atvangos tik retransliuojančios tai, ką iš kažkur išgirdo. Tačiau turbūt nesame?
Kentėti yra įprotis. Kaip ir džiaugtis.
O įpročius kuriame patys – kasdieniais savo pasirinkimais.
Žiemkenčiai renkasi kenčiančių mintis, kenčiančių istorijas, kenčiančių draugiją. Labai norint kasdien galima rinktis pastebėti tik tuos dalykus, kurie teikia kančią. Norite pabandyti? Aš – tikrai ne, nes žinau, kad ir vieną, ir kitą užburtą ratą įsukti gana lengva. Iš mano patirties tiek vienoj, tiek kitoj barikadų pusėj gimė ir sąmoningai iš negatyvo vaduotis skirtas EŽD eksperimentas, kurį 2015 m. testuoti padėjo daugiau nei tūkstantis žmonių, ir šimtai naujų dalyvių jungiasi kiekvieną mėnesį.
Jei nežinočiau, kiek bėdų gyvenime išsprendžia, kiek sąstingio įveikia, kiek slogių nuotaikų išsklaido ir kiek destruktyvių ryšių „atriša” mūsų pačių sprendimai ir pasirinkimai, nerašyčiau apie žmones-žiemkenčius. Ir kažkur širdies gilumoj žinau, kad kiekvieną sykį, kai mane suerzina kito deklaratyvi kančia ir nesiliaujantys bambesiai, iš tiesų aš tiesiog dar sykį atsigręžiu į savo praeitį ir tik dar sykį užpykstu pati ant savęs už visus tuos prarastus gyvenimo metus, už visas dejones ir vaitones, kurioms deginau savo energiją, užuot dariusi ką nors, kad gyvenimas pagerėtų – už visus tuos metus, kai pati, niekeno neverčiama, rinkausi kentėti ir vešėti kaip žiemkentė.
Jei atidžiau apsidairysite, gali būti, kad ir savo aplinkoje pastebėsite žmogų-žiemkentį.
Kaip atpažinti žmogų-žiemkentį?
Jis kalbą pradeda nuo to, kas blogai.
Prie to, kas gerai, ne visada ir nukeliauja.
Paklaustas, „kas gero”, jis vis tiek kreips kalbą link to, kas blogai.
Jei kažkas jam bus gerai, jis to gėdysis ir stengsis nuslėpti.
Geras žiemkentys – tai besikankinantis žiemkentys.
Jis mėgsta kalbėti apie kitus žiemkenčius.
Ir, žinoma, kitų kančias. Gali ilgai vardinti kitus kankinius ir jų kančių kaltininkus, valandų valandas atpasakoti šeštos eilės pusbrolio trečios žmonos ketvirto unitazo gedimo aplinkybes ir dėdienės anytos uošvio antros eilės pusseserės trečios stadijos ligą.
Jis sako, kad kančios niekada nesibaigs.
„Na ir kas, kad žiema baigsis? Vėl ateis kita.” „Kas iš to, kad baigsiu nekenčiamas studijas? Tada dirbsiu nekenčiamą darbą…” „Ką reiškia, skirkis su mušančiu vyru? Nebus šito, bus kitas. Muša – vadinasi, myli. Mylėti – tai kentėti…”
Jis primena Tau, kad ir Tu turi dėl ko kentėti (jei per neapdairumą tai pamiršai).
„Jautiesi gerai? Vis tiek pasigausi gripą.” „Sekasi santykiai? Nesidžiauk radęs…” „Gavai darbą? Na na, tai į kiek subinių turėsi lįsti?” „Auga pajamos? Kad vėl recesiją žada…”
Kas kelia kančią žmogui-žiemkenčiui?
Žiemkenčiams kančią kelia ne tik žiema – ne vien šalčiai ir šildymo sąskaitos. Žiemkenčius kentėti įkvepia daug kas.
Metų laikai. Žiema? Šalta. Pavasaris? Pliurza. Vasara? Kas iš to, tikra kankynė – dirbti, kai galėtum tysoti prie ežero. Ruduo? Tuoj žiema. Žiema? (Kartoti nuo pradžių.)
Darbas. Užkniso. Pasiūlė išeiti? Dar blogiau. Pasiūlė naują? Gaila, norėjosi dar paatostogauti. Nori paaukštinti? Bus tik blogiau. Nepaaukštins? Kad čia jau užkniso. (Kartoti nuo pradžių.)
Santykiai. Vyras – ne toks, draugė – ne tokia, kolegos – ne tokie, tėvai – ne tokie, kaimynai – ne tokie, giminės – ne tokie… (Kartoti nuo pradžių.)
Pinigai. Trūksta? Pikta ant tų, kurie turi. Atsiranda? Baisu, ką su jais daryt. Išsileidžia? Pikta ant savęs. (Kartoti nuo pradžių.)
Žvaigždės. Negaliu žiūrėt į šituos veidus, perjunk kanalą. Ne, palik. Ten ta taip išstorėjus? Palauk, noriu pažiūrėti… O ta kad baisiai pridažyta… Jergau jergau. Nu, ką šitas šiandien nusišnekės? Ubagas… (Kartoti nuo pradžių.)
Kitos planetos. Pilnatis? Košmaras. Delčia? Tai nieko naujo neverta daryti. Jaunatis? Ai, ką čia… Priešpilnis? Tuoj pilnatis, bus šakės. Va, jau ir pilnatis! Košmaras… (Kartoti nuo pradžių.)
Kiti reiškiniai ir objektai. Sąrašą galite tęsti iš savos patirties, jei esate sutikę užkietėjusių žiemkenčių.
Kaip elgtis su žmogumi-žiemkenčiu?
Jei norite žiemkentį palepinti: pasibaisėkite drauge su žiemkenčiu jo kančiomis, pagirkite jo neįtikėtiną valios stiprybę taip kantriai kentėti, paklauskite, gal jis dar kuo skundžiasi, o jei daugiau niekuo – pasiteiraukite, gal kokie bendri pažįstami dėl ko nors kankinasi – gal kažkam su sveikata blogai, gal santykiai nenusisekė, gal verslas žlunga… Leiskite žiemkenčiui pasireikšti.
Jei norite kuo greičiau baigti pokalbį: linksėkite galva ir pakaitomis sakykite „mhm”, „oho”, „na nieko sau”, „šakės”, „ajajai”, „varge vargeli”.
Jei norite žiemkenčiui padėti išsivaduoti iš kančių, atsargiai didindami jo sąmoningumą – paklauskite:
1) ką žiemkentys jau padarė, kad jo kančios baigtųsi,
2) ką jis ketina padaryti, jei nieko dar nepadarė,
3) ir ką jis norėtų išgirsti iš jūsų, jei nieko daryti ir neketina.
Jei norite žiemkenčiui padėti staigiai padidindami jo sąmoningumą: paklauskite, ar jis visada tiek skundžiasi.
Įspėjimas: žiemkentys šiuo būdu greičiausiai nesidžiaugs, tačiau tai leis jam save pamatyti iš šalies ir, jei pasiseks, prasikalti iš amžino kančių įšalo žemės.
Kadangi pati buvau užkietėjusi žiemkentė, žinau, koks efektyvus yra ketvirtasis kelias. Mano patirtis tokia: kol kas nors žiemkenčiui neparodo veidrodžio, jis pats labai sunkiai mato save iš šalies.
Ar malonu pažvelgti į veidrodį? Tikrai ne. Tačiau jei ne tas žvilgtelėjimas (po kurio likau raudona iš gėdos), nebūtų nei dabartinės manęs, nei dabartinių mano santykių, nei dabartinio mano darbo, nei šio puslapio, už kurį sulaukiu begalės padėkų.
Niekas nesako, kad gyvenime nėra kančios. Tiesą sakant, kančia neišvengiama. Kad ir kokį mėgstamą darbą dirbtume, jame visada bus iššūkių. Kad ir kaip mylėtume savo artimuosius, tiek jie, tiek mes patys sensime ir vieną dieną paliksime šią Žemę. Tačiau aš asmeniškai manau – būtent dėl to, kad kančia Žemėje neišvengiama, būtų išmintinga jos bent jau nedidinti. Nei sau, nei kitiems.
Nes savo požiūriu gyvenimiškas kančias galima priimti ir išmokti su jomis būti, arba galima būtent savo požiūriu ir savo elgesiu jas dauginti diena po dienos, kasdien maitinti dėmesio energija, įtraukiant į kankinystės būrelį ir kitus.
Tiek viena, tiek kita yra pasirinkimas. O mūsų gyvenimus ir mus pačius kuria begalinių pasirinkimų grandinės.
Įsisukusi į begalinį darbų verpetą, seminarų, paskaitų, susitikimų, išvykų ir konferencijų sūkurį, slapčia linkėjau sau naujus metus pradėti kitaip. Linkėjau sau daugiau laisvalaikio, daugiau gryno oro, daugiau judėjimo, daugiau būti dviese, dažniau susitikt su draugais.
O mano palinkėjimai, kaip jau minėjau, labai pildosi. : ) Tad pirmą metų savaitgalį atšventėm Trakuose. Iš pradžių buvo taip šalta, kad skaudėjo veidą, tačiau su speigu gavom milžinišką dozę gryno oro, gavom saulės, kelis ilgus žvitrius pasivaikščiojimus ir begalę vaizdų.
Aš paprasčiausiai pasirinkau matyti žiemos grožį. Tiesiog pasirinkau mėgautis žiema.
Lietuvoj vienu žiemkenčiu mažiau. : )
Galbūt kažkas iš jūsų seniai buvote Trakuose žiemą, tai dalinuosi nuotraukomis, gal susigundysit žiemišką savaitgalį praleisti čia.
Ant kranto žiemoja linksmosios valtys:
Jie žaisdami kėlė fantastišką garsą – tai, ką vaikystėje vadinom šaiba, pačiūžos, brėžiančios ledą, lazdos, brūkšinčios per jį. Tiesą sakant, užsimaniau šokt į pačiūžas, į juos bežiūrėdama:
Prie kranto glaudžias medinis laivas:
Lieptas ir ledas – o sniegas toks švarus, kad, atrodo, galima būtų valgyti:
Skruzdės eina į skruzdėlyną:
Šešėliai ilgyn, termometro stulpelis žemyn – vakarop rodė -15:
Žiemiška saulė vis dar šykšti dienos ilgio, priešingai, nei šešėlių:
Tačiau sausio saulė išties jau kur kas dosnesnė vakaro šviesos:
Tylutėliai šiugždenasi švendrės žvėrių nupėduoto ežero pakrašty:
Beveik vila vilaitė iš „Pepės Ilgakojinės”:
Čia jau buvo taip šalta, kad pradėjau bėgioti pirmyn atgal:
Žiemos miegu sumigę laivai:
Bandau prisiminti, kada pastarąjį sykį mačiau tiek švaraus, balto sniego – ši žiema man atrodo kažkokia itin balta:
Ežero ledas visą dieną skleidė mistišką garsą, šiek tiek antgamtišką, nepanašų į nieką kitą – turbūt taip trūkinėjo ledas:
Saulė taisosi patalan, mes spūdinam namo, valtys poška nuo šalčio, vaikai valo ledą už liepto:
Po tokios dienos, po karštos vonios, užsidegusi kelias žvakes, gurkšnodama pipirmėčių arbatą ir klausydama muzikos mago Rachmaninovo (tos pačios „Nakties vigilijos”, kaip prieš daug daug žiemų), baigiu šį tekstą. Ir pridedu naujametinį atviruką savo skaitytojams. Bei mažą PS. kiek žemiau.
PS. Dar šis tas. Radau sniege. Toks nedidukas, regis, buvo, bet, panašu, labai stengėsi palikti žymę.
