Sulaukiau įvairių reakcijų porąsyk paminėjusi „seminarų turizmą”. Iš tiesų liūdnoka man ši frazė, tačiau ji iš gyvenimo. Aš tikrai ne prieš, kad žmonės tiesiog leidžia laiką seminaruose – geriau juk, nei prie butelio. Tačiau tokiu atveju būtų gerai įsivardinti, kad ateinama tiesiog praleisti laiko.
Ir kad tiesiog bėgama iš vieno seminaro į kitą, „nerandant laiko” taikyti naujai gautos ar jau kadais turėtos informacijos, aš ne prieš. Tačiau kartais tokie bėgikai iš seminaro į seminarą bėga, iš tiesų bėgdami nuo labai didelių, užvilkintų problemų, jau sprogstančių gyvenimiškų pūlinių. O bėgti yra kur, ir bėgti galima visą gyvenimą, kuriantis iliuziją, kad „kažką gi vis tiek veikiu, bandau”.
Klausimas tik, kas taip bėgant lauks ten, prie finišo.
Mano pačios patirtis tokia: geras seminaras, geras kursas atsiperka dešimteriopai ir šimteriopai, ir materialine, ir nematerialine prasme. Ir bėgti po jo kažkaip niekur nebesinori – norisi spręsti tai, nuo ko bėgai.
Sąlyga tik viena: taikyti realybėje tai, ką išgirdai.
Deja, esu mačiusi žmonių, kurie pagavę seminarų ir ilgesnių kursų „kablį” net įlenda į skolas, kad tik nueitų į dar vienus kursus, kad tik gautų dar vieną diplomą, sertifikatą ar dar „įkvėpimo”, lyg jis būtų pardavinėjamas metrais ar kilogramais.
Jie įtiki, kad stebuklingas atsakymas slypi kažkur – kažkokio magiško lektoriaus galvoje, kažkokioje magiškoje technikoje, kažkokiame mistiniame popiergalyje, kuriuo jie „sertifikuosis”. Atsakymas slypi kažkur – bet kur, tik ne jų pačių viduje.
Pas mane irgi – retai, bet – ateina tokių: įtikėjusių, kad tik kiti gali žinoti, ką jiems veikti gyvenime, kaip jiems elgtis, kuo jiems būti… begalinė bejėgystė, begalinis nesavarankiškumas, begalinis įsikibimas į kito skverną, noras ar net pretenzingas reikalavimas, kad kitas už jį nuspręstų, pasirinktų, nurodytų.
Tačiau aš atsisakau tęsti šią visažinystės parodiją ir nenurodinėju. Aš nedalinu nei sertifikatų, nei diplomų, nei magiškų technikų, nei mistinių iniciacijų. Aš kviečiu žmones dirbti su savo žodžiais ir savo mintimis. Tai, mano patyrimu, yra efektyviausia.
Tad, natūralu, siekiu – kiek tai įmanoma – išvengti „seminarų turizmu” užsiiminėjančių.
Nes tik dirbantys nusidirba, tik kuriantys susikuria, ir tai padaro tikrai ne dar vienas gražiai įrėmintas popierius ant sienos ir ne visažinis lektorius ar guru, už tave nutaręs, ką tau mokytis, su kuo tau tuoktis, ką tau dirbti.
Tai padaro tik pats žmogus.
PS. Beje, Froidą man dėsčiusi psichoterapeutė begalinį godumą informacijai, negebėjimą ja pasisotinti ir nuolatinį ieškojimą „ko čia dar išmokus, ką čia dar išgirdus, ką čia dar sužinojus” kažkodėl priskyrė strigimui analinėje fazėje… Ir į paskaitą susirinkusiems skyrių vadovams ir verslų savininkams, galintiems ne vieną tūkstantį eurų atriekti už aukšto lygio lektorių paskaitas, ji palinkėjo… pajusti sotumo jausmą ir liautis „vis kažko” mokytis.
Sveikai supurtė tas jos palinkėjimas.
Vis tik iš tiesų šis desperatiškas visko kimšimas sau į galvą, ši besotystė ir keistas badas man kartais ima panašėti į sielos alkį. Kurį bandoma užkamšyti kažkokiais buitiniais kamšalais.
Bet juk sertifikatų popiergaliai ir dar vieni kursai nėra tas maistas, kuris pasotintų tokį alkį.
Jei bėgate lyg akis išdegę iš kursų į kursus, iš seminaro į seminarą, nieko netaikote ir tik bėgate, atsakykit sau į tris klausimus:
– Kam jums tai?
– Nuo ko jūs bėgat?
– Ko jūs iš tiesų alkstat?
Susivokti, ko konkrečiai ir kur einu, yra labai svarbu. Tai – jau pusė parako pokyčiui.
Ir tai viena priežasčių, dėl ko dabar dalyviams duodu registracijų anketas. Kartais žmogus ją pildydamas taip parašo, nu jau taip, kad suprantu – neskaitė nei kur registruojasi, nei ką čia veiks, nei pačiam jam aišku, ko jis nori.
Seminarų turizmas yra tikrai labai baisus dalykas, jei tu savo dalyviams sieki realių pokyčių, apčiuopiamos naudos, aiškių, pamatuojamų, teigiamų poslinkių, o pas tave plūsta žmonės „bet ko, kažko, nors kažko”.
Kuo giliau į mišką – tuo daugiau medžių.
