Vakar užsuku į Katedrą – noriu uždegti kelias žvakes. Prieš mane, lyg vaikai besigrūdą prie žvakių ir suvenyrų kiosko langelio – penki vos patį langelį siekiantys, ant pirštų galų besistiebiantys, linksmai klegantys japonai. Aukštas akiniuotas lietuvis languotais marškiniais laisvai šnekučiuoja su jais japoniškai, versdamas įvairių suvenyrų kainą į japonų.
Vienas japonas šluoja šventus paveikslus su mergele Marija – turbūt visus, kuriuos tik mato.
– Dvidešimt šeši eurai, – pagaliau sako kioskelio darbuotoja, tiesdama jam maišą abrozdėlių. O džiaugsmas, o visuotinis klegesys – toks pirkinys, KAI gerumo!
Suprantu, kad čia bus ilga daina. Tačiau tikrai noriu uždegti kelias žvakes, tad laukiu toliau. Ir kai jau iš mano plaučių bekyląs veržtis gilus atodūsis, dar prieš užgimstant dejonei mintyse, įsijungia vidinis aliarmo signalas – dūsauk nedūsavus, ką tai keičia?
Anot kai kurių autorių, tradiciškai susierzinimas reiškia, kad turime idealizaciją. Kitaip tariant, mes “žinome”, kokio dydžio eilė turi prieš mus būti (ar kad jos neturi būti) ir kokiu greičiu ji turi judėti, kaip turi kalbėti ar kaip turi kvepėti kitas žmogus, kokio garsumo turi būti jo balsas, kaip jis turi atrodyti, kiek dėmesio jis turi kreipti į aplinką – tai “žinome” geriau už jį patį ir už visas jį sukūrusias aplinkybes. O kai tai, ką “žinome”, nesutampa su tuo, su kuo susiduriame gyvai – išgyvename negatyvias emocijas. Kažkokiu būdu Visata nežinojo to, ką “žinojome” mes, dangau dangau! Parypuokime dabar visi drauge, nes nuo to tikrai pagerėja.
: )
Iš tiesų kuo dažniau susierzinęs ir kuo ilgiau irzta žmogus, tuo, sakoma, daugiau idealizacijų jis turįs. Visą dieną dūsaujantis dejuotojas – tai rimtas, atsidėjęs šiuolaikinis kankinys, žinąs, kaip turi būti surėdytas pasaulis, ir nešąs plastikinių erškėčių vainiką garsiai ar tyliau vaitodamas dėl kitų neišmanymo ar savo paties neidealumo (nes jis geriau žinąs, koks turėjo išeiti savo tėvams, tik, matyt, nežino, į ką kreiptis dėl regimo broko).
Tikrai nesu užkietėjusi kankinė, ir vis tik, kartais paslystu. Tačiau kai man kyla susierzinimas, priimu tai kaip darbinę situaciją, ir klausiu savęs: ką čia idealizuoju ir ko aš čia galiu išmokti? Šiuo atveju, akivaizdu, idealizuoju savo laiką šioje Žemėje – noriu, kad jis visas būtų malonus ir prasmingas, kad įvykiai visada tekėtų lengvai ir man niekada ir nieko nereikėtų laukti (kiek daug neiginių).
Tai ko aš čia galiu išmokti? Kantrybės, – sakau sau. Kantrybės.
Kantrybė – geriausia malda, – sakydavo Buda. Kantrybė yra tai, ko galėčiau turėti daug, daug daugiau, nei dabar.
Man taip mintijant, kita japonė stiebiasi prie langelio, rodo pirštu į norimus dalykus. Čia į trasą išeina angeliukai – reto baisumo kičiniai aniuolėliai, tokie, kuriuos pamačius norisi atmatyti. Taip, čia jau idealizuoju skonio jausmą, ir vis tik, nuoširdžiai: tesergi dangūs mus nuo tokio meno. Tačiau atrodo, kad japonei gražu – ji ima maišą tokių aniuolėlių. Kad maža nepasirodytų.
Trypčioju nuo kojos ant kojos. Aha, kantrybė. Taip, kantrybė. Taigi. Tai ką čia regiu? Čia regiu penkis tobulus kantrybės mokytojus, gyvenimo išrikiuotus prieš mano nosį. Mokytojai linksmi – jie kikena vienas iš kito, iš savo pirkinių ir iš manęs, nes mato, kiek man dar teks laukti. Mokytojai mažučiai – tik vienas siekia man aukščiau krūtinės. Mokytojai nori suvenyrų ir perka reto baisumo kičinius aniuolėlius maišais.
– Mes jau į pabaigą, – maloniai, su gal kiek atsiprašančia šypsena sako man aukštas akiniuotas lietuvis languotais marškiniais, visą tą laiką šnekinantis turistus jų gimtąja kalba, kai kita turistė ima dar vieną maišą kičinių molinukų.
– Viskas gerai, – nusišypsau ir aš jam.
Ir kai galiausiai visi laimingi ir visi apsipirkę japonai guža išėjimo link, linksmai modami man, aš jiems patiems netikėtai iškilmingai nusilenkiu ir dar iškilmingiau tariu:
– Arigato.*
Reikėjo matyt, kaip tą pat sekundę išsiplečia japonų akys, kaip jie pasiunta džiaugtis ir klegėt.
Gamtos esu apdovanota gana gera kalbine klausa ir kelis žodžius kita kalba kartais gebu pasakyti taip gerai, kad žmonės apsigauna – ir šiuo atveju (nors daugiau nė žodžio nesupratau japoniškai) iš jų kūno kalbos ir intonacijų suvokiu, kad jie vienas kitam sako, “ji moka japoniškai!” ir vienas per kitą klausia manęs, ar kalbu japoniškai, ir akivaizdžiai norėtų dar su manimi pabendrauti.
Gaila, kad tas lietuvis jau buvo išėjęs, būčiau prajuokinusi ir jį. Aš apgailestaujančiai gūžtelėjau pečiais – ne, daugiau japoniškai nemoku, mano linksmieji akimirkos mokytojai. Ir jie garsiai reikšdami emocijas, nešini molinių aniuolų maišais, išsprūdo į dienos šviesą.
Taip netikėtai man ėmė ir nutiko trumpa, graži, gera pamoka apie kantrybę. Ir, beje, apie žodžio jėgą: dar sykį turėjau galimybę stebėti, ką reiškia ištarti žodį adresato kalba. Netikėta kasdienės kalbos magijos praktika Katedroje su penkiais kikenančiais japonais.
: )
Ačiū jums už pamokas, kikentojai.
Arigato.
– – – – – – – –
* Ačiū (jap.)